Eilės

 

vivaria

 

pliūpsnis svirplių rugpjūtį

išklibina šachtos dangtį,

trankos į gomurį, kimba

dulksna ant grindų, svirpia

už lango, vėliau tarp mūsų

namų smilkinių, nors žinau –

galėčiau sutraiškyti įnamius

tarsi prisirpusią miną, nuryti

lyg perkandus kapsulę citruso,

rašalo arba arseno, nušluoti

po savo drabužiais atgal

į dugną, užtrenkti jų aidintį,

čaižų, nuoseklų dūzgimą,

bet juos pakeis pelės ir kandys,

vorai ir vasarnamio skruzdės,

įsiūtos į čiužinį blakės,

virusai, blėstančios temos

ir patalynės erkutės,

užkrėstas pasiutlige šuo,

laižantis dulkes iš urnos,

kiaurus metus rujojančios

bergždžios, bet amžinos kalės, –

ištisos kaltųjų kolonijos

                             prieblandoj

tęsiančios savo

                             užuominas,

besikėsinančios pasakyti

tau

apie mane

               tiesą

 

 

 

tekstas apie augalus

 

daugiau nepriimsiu smulkmės,

nes išmesti jų neįmanoma –

visų tų ranka prirašytų lapelių,

pasėtų lentynose, augančių stalčiuose,

užversti sąsiuviniai kaip slaptieji

archyvai, niekieno neprižiūrimi,

tavo neapdairumas įkvepia mane

ieškoti – kai dingsi, kur būsiu be jų,

jau naudotų kaip trąšos laiškams

ir virtusių menkais trupiniais

kaip pustrečio ant stalo

tyčia pamiršto gramo,

nes atversti atgal neįmanoma –

nieko, nė grynojo kvapo į žiedą,

iš lipnių lapelių neatkursiu tono,

o iš rašysenos – amžiaus,

neišsikasiu kruopelės prigijusios –

daigo, davusio pradžią

šitų pamatų nesvarumui

 

 

 

Roma: Santa Maria della Vittoria

 

marmurinio abito nuošliaužos

apsemia pjedestalą

lubos priklauso balkšvų

cherubinų naivumui

šventoji Teresė ekstazėj

vilkinti sraunų čiurlenimą

 

niekas nebuvo ryškiau

negu tai nuo ko gyniausi

apšviestos dulkės ore

nesibaigiantys dulkių srautai

kuriais nuo jos apsisaugojau

auksu nepadengtas kvapas

 

kylančios dulkės iš kriptos

nusėdę bespalvės kreidos

milteliai vėsinantys šnerves

pirštų galai pamerkti į klostes

po to apvedžioju jos siluetą

nubraukiu uždraustą liesti

 

 

 

\

 

tai buvo brūkšnys ne laiku

išslydęs, reikšmę pakeitęs –

virsmas į niekur, lyg grimztanti

plūdė į gėlą bekraštę tuštumą

 

pirmiausia smulkios žuvelės,

keli plėšresni upėtakiai, stambios,

vietinės, svarbios vandenų ekologijai,

daugelis jų aprašyta raudonojoje

 

knygoje, prie fantomų, karščiuojančios

sąmonės prietarų apie invazines –

keistas artumas pažeidžiamoms,

toms, netoli išnykimo ribos

 

tebus tai spąstai kantrybei –

paviršių atskirti nuo gylio,

kai priešais vitriną iškyla

drumstas savižuvės veidas

 

tik vietoj savimeilės mailiaus

sugrįžta vien plastiko buteliai –

banguoja dienos pilvais į viršų,

prisėmusios burną vandens

 

\ tavo kryptis į niekur – sakai,

bet tuštuma sklidina, suprunkščia

 

 

 

ombromanie

 

tiktai tada, kai išmokau

neišslysti, nebenutrūkti

 

gražiai išlyginti, tvarkingai

sukabinti ir surankioti,

kas numesta, iš ryto

 

šįsyk nebegalėjau pakelti

 

užuodus, kad ten –

tuose marškiniuos gyvena

maudžiantis, skyles išėdęs

liūdesys

 

ne, iš pasalų atšliaužusi

ir susirangius šaltakraujė

nežinia

 

taip, mano virvės

šešėlio spalvos

 

angis

 

 

 

1998-ųjų motyvas su Andersenu

 

prieš gulant iš lūpų į lūpas jie išpučia ledo luitą,

dabar jau žinau, apie ką tokios pilnos varvančio

šalčio jų burnos, miegok (ir šok, šok, lėlyte), už

sienos (už širmos) girdėti, kaip išdaužtos upės

pratrūksta ir išteka lauk, staline šviesa nusiplikius

pirštus, miegok ir (šok, šok, lėlyte, kai glostau ten

užmerktą tavo prieš plauką šukuotą kailį) greičiau

išsinerki lyg meilė iš rankų ir grįžk kaip stiklinė

vandens… dabar įkyriai gurgžda galvoje (tai tik

išnykusių mamutų trypčiojimas sniegu), mes esame

neišvėdintam kambary nuo švenčių, kurias prisimenu

su prasegtu šiltos vitrinos korsetu: apytikriai (išpiltu

žibalu) žvake, meduoliais, garuojančiu paukščiu ant

stalo, tačiau prieš tai (išėjus plauti rankų) už širmos

liko lėtas kaulų traškesys, apvirstanti vaza, praskeltos

durys (dar televizorius, distancinis pultelis, išrautas

telefono aparato laidas)… kai šitokie ledynai slenka,

visi dalykai turi apsiversti, persipint, nusistovėt, naujai

susisluoksniavę pagal tankį, todėl (ištiškęs mėlyno

ekrano skystis šuliny, nerodo nė vienos programos)

prieš miegą vien istorijos apie lakštingalą, undinę,

                                                          degtukus ir abėcėlę

 

 

 

M

 

ką reiškia tos barškančios skardos

ir puodai, visad ko nors pripildyti:

nepriekaištingai planuojamą laiką,

naudingai praleistą laiką, rūpesčio

laiką, prarastą laiką, laisvalaikį ar

slaptą tunelį į niekieno atmintį, savo

atotrūkiu paneigtą laiką? žinok, nebus

kam viso to suvalgyti; tačiau baikšti

ir užsimirštanti mano m      vienatvė