GRETA AMBRAZAITĖ

Eilės

 

 

pasirinkę intymius santykius su žvaigždėmis

žemėje išgulėjome savuosius

kad nepaklystume

erdvę visad tampomės su savimi

dienovidinius įsisiuvai į marškinių apykaklę

aš – lygiagretes į saulės kliošo sijoną

nors žinome koordinates

neaišku, kelintuoju laipsniu

mes jau pakelti į viršų

kaip šokantis Nataradža

kaip Yoko su Johnu

šokantys tikrąja – metafizine – prasme

 

 

 

nežinau, nuo ko pradėti visą istoriją

kur paslėpt visa tai, iš ko juokėmės

kokiame pasaulio užkampyje, kokiame puslapyje

suslapstyti kalbas ir jų pustuščius turinius

iš tolo stebiu, kaip degini mano dovanas, šildais liepsna ir moterim

mano širdis ne tam, ji ne viešnamis, kad ir kaip tau atrodytų

sakau, pasiilgau tikrų namų arba, dieve, kokia ši žiema

pasiilgau abstrakčių žmogaus kontūrų, tavo sniego

tirpstančio ant praėjusios dienos laikraščio švino

ir mūsų, tokių nereikšmingų, atskirų, nebesvarbių rankoms

kuriomis glosčiau virpančias tavo sienas, gatves ir uostus

kol pralaimėjau tuos miestus, tave pralaimėjau

nelyginant sunaikinau visų laikų civilizacijas

liko šviesa nuo dujinės viryklės, skobianti akių obuolius

kai nakčiai netyčia palieku įjungtas dujas

tam, kad visa tai darkart, ryškiau, susapnuočiau

 

 

 

ši naktis sterili tarsi švirkštai slaugytojų poste

mažos ampulės pilnos mėnulio šviesos supilstytos

čia taip kvepia balta spalva, kai visa savin užsisklendžia

taip norėtųs kažko, kas iš tikro įprasmintų nemigą

raminu mažą vaiką viduj, kaip jauna narkologė ramina

kai aplinkui tokia tyla, kad net pradeda spausti gerklę

ši naktis nuogi indai, prie kurių ateinu nusiprausti

o tamsa – tai vata, kuri kambarius dezinfekuoja

ir norėtųs pačiai išsigydyt lietumi, kad ir knygomis

norėtųs užspausti akis, kad ir kristi į komą

jau pusė penkių, duok man vaistų, vandens, nurysiu

kartu su tamsa, šitą kambarį, žodžiais aptrauktą

 

 

 

laikrodžiai dinamiškai taško

negalėjimas užmigti nuo jų, kiti negalėjimai

kaip kamščiatraukiu per širdį

kartojant nejautrią kamščiatraukio biopsiją

nuo tada, kai pasikeitė sąlyčio taškas

tu nieko nelaužai ir nieko namo neparsivedi

 

mes kartu įsprausti į apgamus

prisimenu didelį apgamą nuo tada, kai gimei

ir apgamų Bermudų trikampis ant mano rankos

trikampis

ir traukomas kamštis

 

vadinas, yra autonomiškų vietų

ciferblatai sukritę šukėmis

rodyklės rodo į šiaurę, kažkur ties Baikalu

kur tu gimei

 

aš skrendu kaip pranašas ten

kur blizga tavo trečioji akis

traukiuosi nuo metalo, virgulių

naktimis tave prisiminusi

atsidarau langus

atrakinu stiklą

pirštais vedžioju iš atminties

beišblunkantį tavo vardą

 

 

 

žiūrėk, medžiai kyla į viršų

prabėga maža kraujo pelytė

prieš pradėdama kalbėti užsimerkiu

taip norisi būti arčiau

 

kaip didu, kas mus sieja

kaip smulku, kas mus skiria

neįkalink manęs kalbose

už jų – geležinis lūpų raudonis

 

žiūrėk, medžiai pinas į dangų

delnan atsitrenkia lapo segtukas

prabėga maža kraujo pelytė

norėdama būti arčiau

 

neįkalink manęs kalbose

nežinau, kas man davė daugiau

į dangų kylantys medžiai

ar kraujas prieš rytinę arbatą

 

kaip smulku, kas mus skiria

tik keletas aukštų

tu ant stogo, o aš vonioje

pasislėpusi kraujo pelytė

 

žiūrėk, medžiai lipa ir lipa

kaip didu, kas mus sieja

geležinis lūpų raudonis

vienas liftas visoms skausmo provėžoms

 

 

 

dažnai mane tau parodo sapne negražią, išspjaunančią stiklą

ir išskyrom suteršiu vietą, kurioje šis kūnas nugulęs

išspjaunu žodį, dantis, juodų nerimo nuotekų saują

šukes, kurios išskerdė tamsą ant mėlyno Lyncho aksomo

tada viskas nubalo ir žodis po žodžio šaltos

seilės iš mūsų burnų išgabeno tikrovę

ir visa, ką nuo šiol pasakysim, tik šlapios dulkės

kažkas atnešė spirito, bandė nukreipti juo žvilgsnių srautą

kuriuo vis transliuoja mane tau, kur spiritas dega todėl, kad

žaizdos panertų po oda, tu atgal į mane, o aš į tikrovę

dažnai mane tau parodo sapne negražią, skaisčiai raudoną

tarsi įkaitintas plienas pridegintų tamsą prie veido

ir tavo sapnas sudužtų į šipulius, vėliau vien tik svetimą ėstum

mane iš savęs su duženom kūno ir žodžiais šaltais kaip mėsa, ir dantim

– – –

išspjautum

 

 

 

nukarūnuoti šventieji

angelai nukirstom galūnėm

visus mus paliko

už borto

ant šalto kaip grožis paviršiaus

žydro kaip riešai marmuro

išsigydyti virpančių daimonų

beprotybės noktiurnų violeto

pumpuojančio kraują pro smilkinius

kai raudonuojam dėl menkniekių

lyg pačios mažiausios kurtizanės

kai atsiveria mūsų figūros

lyg atviri smuikų dėklai

kiek daug keistų įvykių

prišaukė vieną ar kitą manevrą

o dabar mudu kaistam šviesoj

ir tu nužudai manyje gyvenančią vėlę

išstumi ją iš fotografijos

kurioje liekame saugūs

be jokių grynakraujų dievybių

vieni patys

savo pačių akivaizdoj

 

 

 

aš per mažai galvoju apie dievą,

kad galėčiau atsakyti,

kaip nusiirti atomazgos link

ir išsinerti iš beprotiško

galvos svaigulio,

kaip nustoti vaikščioti ratais

ir nuolat eiti ko nors pasitikti

 

aš per mažai galvoju apie dievą,

kad atsakyčiau į tavo klausimus,

kur aukštesnė žolė,

kur kalnas statesnis,

kur mirksi paukščio akutės,

kur mes, prisipildę gyvybės,

kaip ką tik atvykęs keleivis

 

aš per mažai galvoju apie dievą,

kad rasčiau teisingą maršrutą,

kur visa, ko prašau, vien išmalda,

kur svetima mano religija

šiame pažliugusiame mieste

su užtrauktom užuolaidom

 

aš per mažai galvoju apie dievą,

kad galėčiau pamiršti,

kaip jis suglaudžia lūpas

ir spengia tyla

visais visatos garsiakalbiais

 

 

 

parūkom, važiuojam iš čia

artėjant kitam dešimtmečiui

papūsk pro tuščiavidurius debesų kaulus

mašinai pralekiant rūgštimi

siūbuojant betono vilkeliuose

mūsų jau niekas negali pavyti

 

aš litografija, kurią

atsiverti, užrašai

kad Sietlas, kad 89-ieji

ne veltui Gyvatės metai

įsidedi į kišenę

tai labai asmeniška

kaip ir dvišakis liežuvis

 

parūkom, važiuojam iš čia

nes laikas – reliatyvus dydis

kompostuojantis dydis

visa įtraukiantis dydis

nes mes išgulėjome debesis

išgulėjom anuos laikus

išgulėjom baltas paauglystės hortenzijas

 

todėl dabar tik važiuoti

kaip sakė Kafka

važiuoti važiuoti

nesvarbu kur

svarbiausia

kuo toliau iš čia

kol vis dar meistriškai

skiriam, kaip maišosi įtampos

 

 

 

dar daug tau teks klajot

eilutė prasisuka galvoje

prasisuka mano burnoj

lyg įklimpę mašinos ratai

kelias dešimtis kartų

užstrigus plokštelė

tarp mano dviejų minčių

dviejų minučių

prieš dvi minutes

ne akmenis rūkėm

todėl dabar

kvapų haliucinacijos

pamerktos keturios

rožės ant stalo

bijau lyginio skaičiaus

bijau kad dėl tų rožių

nukris lėktuvas

kurį pilotuojam

ir mums teks amžinybę klajot

nieko nepavyksta

kai per daug stengiesi

melstis kai stengiesi

užkalbėti kai stengiesi

nejudėti arba

per greitai skrieji

visur buvau todėl

dar daug tau teks klajot

visas keliones įgyvendinau

savo galvoje todėl

dar daug tau teks klajot

kažkas užrašo

ant mano namų durų

sykiu atsiveria žaizdos

ant pavargusių kojų

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.