GRETA AMBRAZAITĖ

Eilėraščiai

 
 
norisi kalbėti apie dokumentiką nedokumentiškai,
nors primėtyta popieriaus gniūžčių ir gruodis,
norisi kalbėti apie dokumentiką buitiškai,
kur sąsiuvinis tik ir reiškia sąsiuvinį,
o gėlių laistytuvas – gėlių laistytuvą,
kur šakutė duria, raktas atrakina duris,
o celofano maišelis pustomas vėjo,
nesinori tapt dokumentika,
nes šitoj priebėgoj už tavo kino juostos
daug šmėklų daužo į plaučius,
mano, kad padeda atsikosėti nuo senos juostos dulkių,
o iš tikrųjų bando ištrint VHS,
kurioje aš sėdžiu rūkydama ir pasakoju
apie prietarą,
kaip negalima dviese atsidurti viename kadre,
kaip mano tėvai niekada neatsidūrė,
bet tu tada labiau tikėjai mano kojų dokumentika,
kuri teigė ką kita
 
 
 
Louis Stettner. Prie spaudos kiosko. Niujorkas. 1954

Louis Stettner. Prie spaudos kiosko. Niujorkas. 1954

tavo aplinkkeliuos būsiu maža

vandens kolonėlė,
kurią užkliudysi vairuodamas
savo mechaninį kūną,
siela veiks be baterijų,
pasaulis vėl sunksis į trauklapius,
kris mano dugnas,
bet stovėsiu tvirtai įsikibus į žolę.
vandens kunkulas kruvinas
ritmiškai muš pro sienelę
ir mes, atsitrenkę
į vėžio atogrąžą,
trumpam pakeisim kryptis
geležinėm rankutėm mojuodami
 
 
 
negaliu surišt jos plaukų
kai ji prašo
nei rankų
vėjas jas rūko ir rūko
ji kraustos pati
iš žarijų
palaikančių kūno
rusenimą
greit pūslės
pavirsta randais
ir ji vėl pažymėta
kai baigiasi dūmai
vis tiek lieka vardas
kuris jai netinka
išrovus šaknis lieka žemė
kuria ji nevaikšto
nes visada buvo vėjas
gaisrams užgesinti
ir vėjas
kurstantis degti
 
 
 
mano galva per didelė jūsų durims
mano galva tik begalinis bandymas surasti namus
dėl virtuvinės šviesos dabar galėčiau viską atiduoti
nereikia visko, reikia tik kai ką išmesti
kaip perstumdant baldus
sukeisti vietom instrumentus
išrauti kai kurias vinis
ir numalšinti plaktukus
mano galva per didelė jūsų durims
mano galva ant durų kilimėlio
vis taip pat vienodai baigiasi
mano galva sunkus fortepijonas
kuriuo jūs netyčia užgrojate praeidami
ir paliekate atvirą dangtį
 
 
aš esu šalutinis poveikis, kilęs iš viršžmogiško kartojimo, koks
aš esu ir kaip saugo mantros nuo to, ko norėčiau būti paliestas,
pagaliau ir aš pažinus tamsiems akių objektyvams, nors jie ir
nesuteršia įkalčių, tėra tik darbiniai akimirkų nuorašai,
aš netikiu, kad priežastys turi pasekmes, kad kada nors nuo jų atsispirsiu,
todėl negaliu ginčytis su tais, kurie mano esą, bet tada ir
aš esu, mane taip veikia burtažodžiai, kad noris
įšokti į juodą mago cilindrą, išlaižyt energetinę prarają,
užkimšti skyles ir įgrūsti po lazdą visiems 9 pragaro ratams,
kadangi kartodamas aš esu tampu tuo, kuo nenoriu tikėti:
atsitiktiniu padariniu kadaise apsikeistų telefono signalų, laiškų
vienam tolydžių, pakartotinių, kitam epizodinių ir konfliktiškų,
aš tesu radijo bangos skambučių, dėl kurių pasiklysta bitės ir traukias pasaulis,
jis neatgims tarp žvaigždžių ir nė vienas negausim skafandro,
ieškot išeičių teks po žemėm, kur niekam nerūpi, kas aš esu,
iš kokių vandenų mano kraujas, apsėmęs bevardę palatą
 
 
 
neišeik dar iš proto, pabūk dar,
prašau mėlynakio berniuko,
jis galėjo būti bet kuris iš matytų, bet taip nenutiko,
jis išnyks, vos pajus, kad blogai fokusuoju jo sielą,
kad dažniai per daug žemi ar raudoni, o vynas per skystas,
tą sekmadienį jis teprašė žodžio,
kad savo kūnu papasakotų mūsų tariamą
geltono kvadrato baltame apskritime istoriją,
jei užsidengčiau akis nuo šviesos, jis išvestų iš šio labirinto,
bet prašiau per daug, išsigando,
tiktai neišeiti iš proto,
palikt mane ten,
jis atsakė, kad dar pagyvens.
„Neversiu popieriaus peiliu“, – jis atsakė.
 
 
 
nuo tos dienos,
kai mus apsėmė prakaitas,
toks jausmas,
lyg filmuotum liežuviu
kiekvieną tirpstančią ląstelę,
pavogčiau kamerą ir šokčiau
ant lūžtančio
įgarsintos žirafos sprando
arba ant tigro gelstančio bėgimo,
tu atsakytum, kad tie pėdsakai
tik juostos raiškalai,
nugrimzdusių į tamsą
gyvių kraujas,
kontaktiškai sukrešęs
tarp mūsų Nojaus arkų.
 
 
 
šiandien surado paskutinį augintinį – tigrą,
išplautą į krantą,
tiksliau, atpažino iš kailio,
tai vienas tikrų individų,
kuriuos iki šiol studijuoju.
tam tereikia apsemto buto,
kurį gali keist į žemėtą,
neturėti vaikų.
nutraukt visas sutartis su cirko gyvūnais
ir pamiršti apie dvejas kojas.
atsiverst seną dievų testamentą,
kuris prašo gedėti banginio,
laikančio šitą pasaulį,
kol atropos begalinis vėžlys
su galaktikos kiauto žvaigždynais.
reiktų pasiskaityt jo įstatymus,
atsiduot religijos mokslams,
bet jeigu nori toliau studijuoti –
marš į kariuomenę su tigrais
išmokti pačių paprasčiausių refleksų.
 
 
kiek prisimenu, tuos popierius turėjai pirmam skyriuj
po to neprisimenu, kad būčiau kur mačius namie
o ten kaip juodoji dėžė ar slaptieji archyvai
tavo neapdairumas įkvepia mane
vis ieškoti spintelėse to, kas neįrašyta net ligos istorijoj
o kartais įvyksta stebuklai, pati mačiau
pusė tabletės ryte, pusė per pietus
ir mums nebereikia jokių dokumentų
kurie įrodytų, jog dar turime stimulo
priverst šiuos namus plūduriuoti
 
 
 
nenoriu paleist savo kūno iš kadro
prieblandoj kitapus gatvės
pasiklydus Kieślowskio
medžių viršūnėse
pirštais iš tolo vedžiojant retą
šiugždančių lapų prozą
visa tai tik šviesos ir tamsos
kompromisai
jokių optikos paslapčių
yra garsas vėjas
užrašęs pusę tylos
kino klasikos juostose
yra medžiai kaip ilgas procesas,
supimas,
neįstengiant pamiršt
apie žemę
 
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.