KREIVARANKIS

„Žalgirio mūšis“ – paprastoji dokumentika

Pasitaiko, kad į kino teatrą pažiūrėti filmo užsuku prieš tai nepasidomėjęs, apie ką filmas, ir netgi nežinodamas, meninis jis ar dokumentinis. „Žalgirio mūšis“ (2019, rež. Paweł Pitera) kažkaip netikėtai pasirodė kino teatruose, nors ir teko girdėti, kad kažkoks filmas apie tai yra kuriamas. Bet gandus apie tai girdžiu jau koks trečias dešimtmetis. Vieni kalba, kad filmas apie Žalgirio mūšį, kuriame pagaliau visam pasauliui bus papasakota, kaip mes kadais įkrėtėm kryžiuočiams, jau lyg ir pradėtas kurti. Kiti sako, kad šio filmo gamybos niekaip nepavyksta pradėti dėl pinigų stygiaus, treti sako, kad reikia sumažinti Seimo narių skaičių, apkarpyti jų lengvatas ir tų pinigų atsiras. Tai tęsiasi, prie to jau spėta priprasti ir štai prašom – jau ir premjera. Taip staigiai užkluptas mažiau galvoji, o tiesiog perki bilietus ir eini į kino salę, nors ir jauti, kad kažkas čia ne taip. Bet bilieto kaina nėra ta suma, kuria bijočiau rizikuoti geisdamas vėl ir vėl pažinti mūsų praeities didybę.

Tai dokumentinis filmas, niekuo nesiskiriantis nuo tų, kuriuos žiūrite per „History Channel“. Tiesiog „History Channel“ tipo dokumentika ir nieko daugiau. Taip, tai neblogai sukalta dokumentika, kurią įsijungiate grįžę per šventes pas tėvus, kai mama pusvalandį atsižiūrėjusi į jūsų surauktą nosį duoda pultelį ir sako: „Na, jei nenori žiūrėti Merūno koncerto, tai gal tada ką nors savo įsijunk, bet ką nors kultūringo, nes per tuos užsienietiškus kanalus visokius zombius ir fantastikas rodo, nesuprantu aš ten. Nors man tai Merūno koncertas gražu, va dar po koncerto interviu bus, kur jis pasakos, kaip jam jaunystėj sunku buvo ir kaip jo Erika jam valgyti nešdavo.“ Na, tai ir įsijungiate tada per „History Channel“ bent trumpam ką nors apie Antrąjį pasaulinį ar Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Kam neįdomu, tas gali valgyti ir gerti. Na, gal jūs taip ir nedarote, bet aš dažnai būnu blogas vaikas.

Nors filmas vadinasi „Žalgirio mūšis“, pavadinimas neatitinka šio dokumentinio filmo turinio. Tikslus pavadinimas būtų „Vokiečių ordinas“ (arba „Teutonų ordinas“, „Kryžiuočių ordinas“), nes filmas tiesiog pasakoja visą šio ordino istoriją – nuo XIII a. pradžios, kai jis pakviestas Mozūrijos kunigaikščio Konrado, iki ordino nusilpimo XV a. Žalgirio mūšis nėra šio dokumentinio filmo pasakojimo epicentras, o tik vienas iš jo epizodų, kuriam nėra skiriama daug laiko.

Pasikartosiu, „Žalgirio mūšis“ yra nebloga dokumentika, bet tik tiek. Jeigu mokykloje mėgote istoriją, jeigu ja šiek tiek domitės ir dabar, o ypač jeigu kartais perskaitote vieną kitą istorinę knygą, nieko naujo šiame filme nesužinosite. Jeigu tikėjotės išsamios ar įdomios Žalgirio mūšio interpretacijos, jos irgi nebus. Nebent kažkokiu būdu pavyko jau tiek pragyventi ir nesužinoti, kaip Jogaila prieš mūšį meldėsi savo palapinėje, kaip kryžiuočiai jam atsiuntė du kalavijus, kaip lietuviai grįžo į mūšį lemiamu momentu ir t. t.

Vėlgi – jeigu norite dar vienos istorijos apie Vytauto politinį ir karinį genijų bei žirgų girdymą Juodojoje jūroje, to irgi nebus. Net fiziškai šiame filme Vytautas niekuo neišsiskiria – paėmė kažkokį statistą iš gatvės ir tiek, prieš tai nuraminę, kad kalbėti ir vaidinti nereikės, nes filmas dokumentinis. Apskritai šiame filme apie senovės Lietuvą ir lietuvius kalbama labai nedaug. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, tiesiog konstatuoju. Asmeniškai man tai yra blogai, nes bandymai vaizduoti Lietuvos didybę mane įkvepia pozityvia energija. Šis filmas, kaip minėjau, yra ne apie Žalgirio mūšį ir Lietuvą, o apie Vokiečių ordiną ir jo istoriją.

„Žalgirio mūšis“ prasideda trumpu ir gana banaloku viduramžių epochos pristatymu, paskui pereinama prie ordino įsikūrimo prūsų žemėse, jo įsigalėjimo. Pasakojama, kaip jis plėtėsi, vykdė tarptautinę ir vidaus politiką. Apie viską pasakojama prabėgom, per daug žiūrovo nevarginant ir nesigilinant. Kartkartėmis vis papasakojama kokio nors Johano ar Klauso istorija, kurią sudaro daugiausia aštuoni sakiniai, pavyzdžiui: „Štai Klausas, jis yra pirklys, tačiau kartu keliaudamas ir prekiaudamas Lenkijoje jis šnipinėja, po to surašo visą informaciją ir grįžęs perduoda ją į ordino kanceliariją“, ir mes matome kažką žąsies plunksna rašantį viduramžių pirkliu aprengtą statistą. Viskas jau kažkur matyta ir girdėta. Įžanga, pagrindinis pasakojimas, kuris apima beveik 300 metų laikotarpį, tada pabaiga ir trumpi apibendrinimai – per pusantros valandos nelabai ir yra laiko prie ko nors ilgiau stabtelėti. Pavyzdžiui, minima, kad kryžiuočiai naudojo labai ekologišką tualetinį popierių – kopūstų lapus, bet apie tai aš jums dabar jau pasakiau, jei nežinojote. Arba buvo įdomu sužinoti, kaip viduramžiais būdavo apšildomos kryžiuočių pilys, bet tai yra pabiros žinios, kurių prisigaudome žiūrėdami bet kokią dokumentiką.

Čia tikrai nebus jokių specialiųjų efektų, nebent sugebate mėgautis ne pačia naujausia kompiuterine grafika ir grafiniais mūšio vaizdais, kai žemėlapyje stumdomi simboliais pažymėti įvairiaspalviai stačiakampiai su rodyklėmis, padedančiomis suprasti skirtingų kariuomenių judėjimą. Lietuviškas vertimas taip pat kėlė tam tikrų abejonių, pavyzdžiui, išgirdęs sakant: „Prūsams Mazovija buvo lyg prastai saugomas universalinės parduotuvės sandėlis“, sutrikau nuo tos harmonijos, kurią mano ausiai sukūrė žodžiai „universalinė parduotuvė“, ištarti Sauliaus Sipario balsu. Bet iš esmės liko rimtas įtarimas, kad vertimas atliktas pensinio amžiaus žmogaus, kuris to meto istorija nelabai domisi.

Šis filmas tikrai netaps įvykiu ir greitai bus pamirštas. Jau mačiau FB skelbimą, kad šviečiamaisiais tikslais jis bus rodomas mokytojams nemokamai. Manau, kad po metų kitų jis bus nemokamai rodomas policininkams, gaisrininkams ir privalomosios karo tarnybos šauktiniams. Kokios nors valstybinės šventės dieną valdiškoje darbovietėje bus pastatytas ekranas, o raštinės ar štabo sekretorė vaikščios per skyrius sakydama, kad viršininkas liepė, jog bent keli žmonės iš skyriaus nueitų pažiūrėt, nes salė apytuštė ir negražu, kad niekas net nemokamai nesidomi mūsų istorija, nes valstybinė šventė juk. Taigi, jeigu jums nėra reikalo apginti skyriaus garbės ir niekas jūsų laisvai privaloma tvarka nedeleguoja į šio filmo peržiūrą, siūlyčiau jos išvengti. Nesakau, kad nuėjus į kino teatrą tai bus visiškai beprasmiškai išleisti pinigai, bet visgi neverta.

 

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.