Baltarusiškas atsisveikinimas su Lukašenka

Prieš dvidešimt metų, man studijuojant filosofiją, per antikinės filosofijos paskaitą teko klausytis dėstytojo pasakojimo apie tai, kaip senovės graikų filosofas Aristotelis Makedonijos karaliaus Pilypo II kvietimu paliko Atėnus ir tapo jo sūnaus Aleksandro mokytoju. „Makedoniečiai tuo metu graikų akimis, – atsainiai mestelėjo dėstytojas, – nepaisant šių tautų giminingumo, buvo beveik barbarai, panašiai kaip mums baltarusiai.“ Iš tiesų toje išskirtinėje praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio epochoje tiek posovietinės Lietuvos, tiek posovietinės Baltarusijos gerbūvis nedaug tesiskyrė. Nepaisant to, visiems buvo aišku, ką dėstytojas turi omenyje – baltarusiai neturi laisvės. Mes, lietuviai, kaip ir senovės graikai, gyvenantys demokratijoje, o baltarusiai, kaip ir senovės makedoniečiai, yra valdomi karaliaus. Autokratinis Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdymo modelis jau prieš dvidešimt metų buvo įvykęs ir savaime suprantamas faktas. Kartu tai reiškė ir tai, kad Lietuva ir Baltarusija, dvi posovietinės erdvės šalys, jau tuo metu pasirinko skirtingus ekonominio vystymosi modelius ir geopolitinės raidos kryptis. Tuo metu buvo aišku, kad po kelių dešimtmečių tai bus dvi skirtingos valstybės ir skirtingos visuomenės.

Ir iš tiesų per tuos porą dešimtmečių Lietuva tapo NATO ir ES nare, išgyveno kelias ekonomines krizes ir emigracijos bangas, atstatydino prezidentą ir netgi susitaikė su reguliariai organizuojamomis seksualinių mažumų eitynėmis sostinės gatvėmis. Vyriausybės ir prezidentai keitė vieni kitus, kaip ir vienas po kito kilo įvairūs skandalai. Spauda be perstojo rėkė apie politikų korupciją ir nekompetenciją. Iškildavo ir vėl į užmarštį nugrimzdavo įvairios partijos ir daugybė politikų. O Baltarusija per tą laiką kai kam atrodė kaip stabilumo ir ramybės oazė. Prie permainų prisitaikiusiai buvusiai sovietinės Lietuvos nomenklatūrai ji buvo įrodymas, kad gėdingai subyrėjusi SSRS vis dar turėjo potencialo tolesnei raidai ar netgi klestėjimui. Tai, kad Baltarusijoje yra paminamos žmogaus teisės, o ekonomistai be perstojo kalbėjo apie baltarusiško ekonominio modelio neefektyvumą, buvo atremiama argumentais apie nesugriautus kolūkius, švarias Minsko gatves ir politinį stabilumą. O bene pats pagrindinis A. Lukašenkos diktatūrą pateisinantis argumentas buvo tai, kad juk patys baltarusiai esą iš esmės viskuo patenkinti ir nieko keisti nenorintys.

Todėl nenuostabu, kad po šių metų rugpjūčio 9 d. Baltarusijos prezidento rinkimų farso prasidėję įvykiai buvo netikėtumas ne tik diktatoriui A. Lukašenkai, ne tik įvykius stebėjusiems analitikams, žmogaus teisių aktyvistams, bet ir patiems baltarusiams. Kaip rutininis saviapgaulės spektaklis turėję vykti rinkimai iš esmės tokie ir buvo, tačiau tą pačią naktį po jų prasidėjusios protesto akcijos buvo beprecedentės savo masiškumu, kaip beprecedentė savo žiaurumu buvo jėgos struktūrų reakcija į jas.

A. Lukašenkos režimas ne veltui siejamas su stagnacija. Per tuos vienvaldystės dešimtmečius jis taip ir pasiliko tik šiek tiek atnaujinta kolūkio pirmininko versija. Netgi kaip autokratas jis priskirtinas prie to senovinio tipo diktatorių, kurie nevengia viešumoje pasirodyti su karine uniforma, demonstruoti savo diktatoriškų valdymo metodų ir netgi nesibaido savo diktatorišką statusą įtvirtinti teisiškai. Greta A. Lukašenkos netgi Vladimiras Putinas atrodė kaip demokratiškas politikas, paisantis Konstitucijos ir nekandidatuojantis į Rusijos prezidento postą daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, nesikišantis į teisėsaugos ir teismų darbą jiems tiriant opozicijos lyderių ir žurnalistų nužudymus, nevaržantis privataus verslo, leidžiantis veikti parlamentui ir opozicinėms partijoms ir pan. Nesvarbu, kad Rusijos atveju visi šie demokratinės santvarkos požymiai tėra simuliakrai – A. Lukašenkos režimas nebuvo pajėgus sugeneruoti netgi jų. Pastarųjų dienų A. Lukašenkos blaškymasis su automatu prieš televizijos kameras yra geras to įrodymas. Jis negali netgi simuliuoti demokratinės šalies lyderio, nes nei žino, kas tai yra, nei jo artimiausioje aplinkoje yra tokių, kurie jam galėtų tą paaiškinti.

© Roman Riabtsev

Kibirkštimi, įžiebusia Euromaidaną Ukrainoje, galima laikyti jos vyriausybės atsisakymą paskutiniu momentu pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Baltarusijos atveju tai galėjo būti COVID-19 grėsmės neigimas, kai A. Lukašenka demonstratyviai ignoravo visas apsisaugojimo priemones, kurių ėmėsi kaimyninės valstybės, ir sau įprasta maniera postringavo apie tokius vaistus nuo viruso kaip taurelė degtinės ar važinėjimas traktoriumi. Ir akcentuoti čia reikėtų ne pačią epidemijos grėsmę, o būtent visuomenei tiesiog prikišamai demonstruojamą jos nušalinimą nuo jai aktualių klausimų sprendimo. Pandemijos akivaizdoje A. Lukašenka nepasivargino suvaidinti laviravimo tarp įvairių visuomeninių interesų, inicijuoti tariamo dialogo su režimui lojaliais medikų atstovais ir kišeniniais ekspertais. Baltarusiams buvo tiesiog tėviškai pasakyta, kad pasaulio bendruomenė nieko neišmano ir kad A. Lukašenka viską išspręs. Situacija visiškai neįmanoma nors kiek sąmoningesnėje politinėje bendruomenėje. Net V. Putinas su savo tiesioginėmis COVID-19 suvaldymo komisijų posėdžių transliacijomis greta Baltarusijos diktatoriaus nebeatrodė toks juokingas.

Iš esmės tiek pats Baltarusijos diktatorius, tiek jo tolesniam buvimui valdžioje nepritarianti Baltarusijos visuomenė susiduria su ta pačia problema – tie 26 tariamo stabilumo metai tebuvo beprasmiškas valstybės bandymas užsikonservuoti savyje ir baltarusių visuomenę bei jos ilgametį diktatorių pavertė vienas kito įkaitais. Skirtumas nebent tas, kad Baltarusiją, nors ir labai sunkiai, įmanoma įsivaizduoti be A. Lukašenkos, o štai A. Lukašenka be Baltarusijos neįsivaizduojamas. Deja, tai reiškia, kad didesnių aukų greičiausiai nebus išvengta.

Taip pat neverta skubėti Baltarusijos įvykius romantizuoti. Šiuo metu protestuotojų keliami reikalavimai A. Lukašenkai pasitraukti, paleisti politinius kalinius ir surengti sąžiningus rinkimus yra ne tiek politikos, kiek žmogaus teisių srities. Į tokius klausimus kaip politinė kairė ar politinė dešinė arba kas yra baltarusiai – rusai ar litvinai, teks atsakyti jau artimiausioje ateityje ir tai tikrai nebus lengva. Lietuviai yra linkę didžiuotis tokiu, švelniai sakant, abejotinu savo pasiekimu, kad jie yra paskutiniai pagonys Europoje. Ši nuostata yra klaidinanti, nes viduramžiais negalėjai būti Europoje be krikšto. Lygiai taip pat neįmanoma būti paskutiniu Europos diktatoriumi. Čia jau reikia pasirinkti – arba diktatūra, arba Europa. Šiaip ar taip, ieškoti, kuo baltarusiams didžiuotis – sovietinio paveldo išsaugojimu, LDK praeitimi, moterimis, bulvių veislėmis ar gamta – greta kitų intelekto nereikalaujančių problemų, šiuo metu vertėtų palikti spręsti vietos tautiniams intelektualams.

Galima kiek nori kritikuoti protestuotojų veiksmus, bet netiesa, kad baltarusiška revoliucija „nepavyko“. Jau dabar galime tvirtai konstatuoti, kad ji ne tik įvyko, bet ir pavyko. Telieka klausimas, ar ji nugalės. Net jeigu protestuotojai daro klaidų, reikia suprasti, kad jie tegali naudotis turimais resursais. Kur kas svarbiau yra kitkas – net ir tuo atveju, kai susikibusių už rankų Baltarusijos moterų ir kitos taikios protestuotojų akcijos neduoda rezultato čia ir dabar, jose formuojasi savita politinės bendruomenės tapatybė ir būtent čia iškyla protesto lyderiai. Šiuo metu svarbiausia yra tai, kad ši 26 metus užsitęsusi diktatūra baltarusius tiesiog įpareigoja pergalei ir teisūs sakantys, jog pralaimėti jie neturi teisės.