„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – dešimtąjį dešimtmetį prisimenant

Šiuo metu MO muziejaus trečiame aukšte eksponuojama paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ jau spėjo sulaukti nemažai pasisekimo ir daug teigiamų atsiliepimų. Drįsiu spėti, kad šis susidomėjimas didžiąja dalimi nulemtas pačios temos aktualumo – pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, nors neretai pristatomas kaip mūsų šiandienos tapatybę suformavęs laikotarpis, pasirodo, jau spėjo tapti mums gana svetimas. Šiandien, nors dar visiškai nepamirštas, jis kelia panašių emocijų kaip per kurią nors laidą rodomas interviu su Henriku Daktaru, t. y. nuostabą ir nesuvaidintą norą suprasti, kodėl visgi tai apskritai rodoma ir kaip galėjo nutikti, kad kitados tai keldavo kone visuotinį susidomėjimą.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, jau vien iš pavadinimo sprendžiant, turi ambiciją į šį laikotarpį pažvelgti nuodugniau, kitaip sakant, pateikti žiūrovams šio laikotarpio (čia netgi labai norisi vartoti žodį „epocha“) genetinį kodą, leidžiantį į visumą sujungti atskirus dešimtojo dešimtmečio materialiosios kultūros ir pasaulėžiūros epizodus. Užmojis iš tiesų nemenkas, tačiau dešimt moderniosios Lietuvos istorijos metų yra akivaizdžiai per daug vienam trečiam MO aukštui. Juolab kad prie to laikotarpio DNR kodo žiūrovams reikia kapstytis patiems per gana fragmentiškus buities dalykus, kurie vilniečiams, kasdien praeinantiems pro Vilniaus autobusų stotį, dar nespėjo tapti labai tolima egzotika.

Pats mūsų santykis su paskutiniu praėjusio amžiaus dešimtmečiu tebelieka savotiškas greičiausiai būtent dėl to, kad jį vis dar puikiai prisimename ir jo tiesiog neįmanoma vertinti vienareikšmiškai. Jeigu jūs tą dešimtmetį sutikote įstodamas į universitetą ir vėliau tęsėte studijas doktorantūroje, šis laikotarpis jums atrodys visai kitaip negu tam, kuris jį pasitiko jau turėdamas 20 metų darbo kolchoze  stažą. Vertinant bendrą parodos kontekstą, akivaizdu, kad jos autoriai šį laikotarpį suvokė (atitinkamai ir pavaizdavo) ne kaip sovietmečio merdėjimą, o kaip dabar mūsų gyvenamos tikrovės pradžią. Tai yra savais argumentais pagrindžiama nuomonė, juolab kad Lietuva tuo metu jau buvo išsikovojusi nepriklausomybę, o netrukus, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, subyrėjo ir pati Sovietų Sąjunga. Taigi, formaliai žiūrint, toks požiūris yra natūralus. Nepriklausomybė paskelbta, kartu su laisve atėjo ir „Coca-Cola“, geltonoji spauda, būrimo salonai, veikiantys oficialiai ir ne tik, muilo operos, kramtomoji guma, užplombuojanti skyles dantyse, bei nepakartojamo dizaino sportinė apranga. Žinome, kad laisvė nėra vien tik tai, tačiau tie dalykai atėjo beveik kartu ir kai to dešimtmečio kontekste kalbame apie viena, neišvengiamai paminime ir kita.

O štai klausimas, ką mes atsinešėme į dešimtąjį dešimtmetį iš savo sovietinės praeities, buvo paliktas už skliaustų. Tai nėra nei gerai, nei blogai ir aš nesiruošiu kvestionuoti parodos rengėjų teisės pasirinkti požiūrio tašką. Man pačiam tas laikotarpis niekada nebuvo išimtinai lietuviškas fenomenas, nes sovietinio paveldo įtaka jam yra akivaizdi. Iš esmės jis tuo ir įdomus, kad žlugus Sovietų Sąjungai visa posovietinė erdvė, tuomet susiskaldžiusi nacionalinių valstybių pagrindu, tapo savotišku visuomenių raidos bandymų poligonu, kuriame įvairūs etnosai ar režimai kurpė savo ideologijas, rinkosi ateities vizijas ir vienaip ar kitaip bandė jas realizuoti. Iš liūdno žvilgsnio, margo megztinio, sukišto į aptrintus džinsus, ir kedų posovietinės erdvės žmogus būdavo lengvai atpažįstamas tiek Vakarų Europoje, tiek anapus Atlanto. Tai ir buvo tradicinė to meto apranga, kurią dėvėdami ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai, latviai ir kiti išsirikiavo vienoje linijoje civilizacinių lenktynių takeliuose. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje visų posovietinių respublikų buitis atrodė panaši ir tuomet joks lietuvis nebūtų įtaręs, kad lygiai tokiais pačiais treningais vilkintys estai, žengdami į kapitalizmą, galbūt turi daugiau potencialo, nors net Žalgirio mūšyje nedalyvavo.

Iš pogrindinių siuvimo cechų į dešimtojo dešimtmečio miestų ir miestelių turgavietes, kontroliuojamas policininkų ir reketininkų, plūstelėjusi namudinė įvairiaspalvė produkcija yra to meto simbolis ir ją prisimena visi, taip kaip ateinanti karta dabar mūsų gyvenamą laikotarpį prisimins, spėju, dėl dėvėtų drabužių parduotuvių gausos. Tai yra kažkas, į ką aktualiame laike nelabai kreipiamas dėmesys, tačiau pasibaigus epochai prieš būsimų kartų akis atsiskleidžia kaip nepakartojama praėjusio laikmečio egzotika.

Šiaip ar taip, šiandien pirkdami drabužius mes renkamės, o tame dešimtmetyje apranga buvo nuosprendis dar prieš įsigyjant. Anas laikotarpis, ypač kai kalbame apie kasdienę materialiąją kultūrą, iš esmės koncentravosi ne į kokybę, o į kiekybę. Nepaisant visos tariamo pasirinkimo gausos, vartojimo įvairovė tebuvo iliuzija, nulemta pasibaigusio sovietmečio skurdo. Gal todėl autentiškiausia paroda būtų visus MO muziejaus aukštus užversti įvairiaspalviais namie siūtais treningais, megztiniais ir garažuose suvertais plastmasiniais karoliais – kalnas skudurų ir kitokio šlamšto, kuris šiandienos akiai būtų nykiai vienodas. Kita vertus, į tokią parodą nesinorėtų eiti, kaip ir nelabai kam norisi sugrįžti į dešimtąjį dešimtmetį, nepaisant tariamos nostalgijos, su kuria jį dabar prisimename.

Šiandien nedaugelis drąsios šalies gyventojų išdrįsta teigti, kad lietuvių drąsa dešimtojo dešimtmečio pradžioje nebuvo pagrindinis veiksnys, sugriovęs Sovietų Sąjungą. Pūvančią imperiją tas laikotarpis savo gaivališka agresija užklupo tarsi mongolai-totoriai Maskvos kunigaikštystę XIII a. Neprognozuojami ir negailestingai viską savo kelyje niokojantys, dėl klajokliškos prigimties nepaliekantys po savęs jokių tvaresnių kultūros formų. Vienas iš „Rūšių atsiradimo“ eksponatų – per visą sieną eilėmis sudėliotos videokasetės su filmais, kuriuos tuo metu masiškai rodydavo pogrindiniai videosalonai. Tai yra simbolis skaitmeninės epochos priešaušrio, kai muzika buvo saugoma CD, filmai – videokasetėse, o santaupos keičiamos į JAV dolerius ir užkišamos už sienų dailylenčių. Cigarečių pakelių, alaus skardinių ir gumos popierėlių kolekcijos negrįžtamai nuėjo į praeitį. Nors dar po kelerių metų visa tai galbūt vėl įgis vertę, regis, visi tie dalykai liko dešimtajame dešimtmetyje. Tiesiog neišvengiamai atėjo supratimas, kuriuos dalykus reikia tausoti, o kuriuos vartoti ir išmesti.

Paroda, be abejo, įdomi, nors niekaip nepaliko įspūdis, kad tai yra kažkas panašaus į keturiolikmečio prisiminimus apie pirmuosius metus mokykloje. Tai nėra kažkas iki galo suvirškinto ir apgalvoto iš šalies. Ta laikotarpis tiesiog praėjo, kaip praėjo ir įprotis gliaudyti ir spjaudyti kepintas saulėgrąžas, nors kitados atrodė, kad tai yra amžina. Vieniems šis laikotarpis asocijuojasi su lietuvišku serialu „Giminės“, kitiems – su „Tvin Pyksu“. Apskritai ši paroda yra dar vienas įrodymas, kad dešimtasis dešimtmetis nesibaigė naktį iš 1999 m. gruodžio 31-osios į 2000 m. sausio 1-ąją. Per daug gyvi prisiminimai ir pernelyg skirtingos patirtys greičiausiai ir nulėmė jos eklektiškumą. Jeigu gerai atsimenate tuos laikus, siūlau apsilankyti ir galėčiau lažintis, kad jūsų atmintyje šis dešimtmetis išliko visiškai kitoks.