EGLĖ MARIJA FRANK

Geltona šviesa Barselonoje

 

Mano miegamajame nuomojamame bute Barselonoje – levandų spalvos šilko patalynė ir užrašas ant durų „Čia miega princesė“ (suprask, ant žirnio), bet manasis „žirnis“  – po senu pastatu glūdinčios metro įsčios, kas ketvirtį valandos išstumiančios triukšmingą sąstatą. Purvinos, tvankios, naktį vos juntama požemine vibracija žadinančios iš levandų sapno, o dieną išspjaunančios mane ir įvairiatautę minią vis kitoje miesto vietoje.

Po kelionės praėjus keleriems metams, neatsimenu didesnės dalies muziejuose ir galerijose matytų paveikslų ir eksponatų, pasimiršo ir skrupulingai skaityta ar klausyta istorinė medžiaga. Bet atminty liko šviesa. Iš anksto internetu užsisakius bilietą į Gaudí Šventosios Šeimos baziliką, atstovėjus keletą eilių prie patikros punktų, jau viduje, anglakalbei gidei artikuliuota šnekta per ausines pasakojant apie šį unikalų katalonų architekto šedevrą, akim sekiojau merginą – tamsiaodę gražuolę, spėjant iš apdarų – iš Afrikos kraštų, vaikščiojančią ten lyg kokią egzotišką paukštę.

Dabar ryškiausiai pamenu tuos veik dieviškos šviesos pluoštus, įspįstančius pro spalvotus vitražus ir vaivorykštiniais pliūpsniais krentančius ant altoriaus; ir ant afrikietės prakaulaus raktikaulio, grikių medaus spalvos odos ir turkių vėrinio, keliais sluoksniais apjuosusio gerviškai ilgą kaklą.

Filmo „Dangaus prieglobstis“ kadras

Filmo „Dangaus prieglobstis“ kadras

Barselonoje vakarais traukdavom į Ravalį – purviną, pilną naktinių klubų, kur siauruose praėjimuose tarp namų stoviniuodavo prostitutės, pro šalį lyg niekur nieko einant musulmonių būreliams įvairiaspalvių čadrų kokonuose. Čia pat – meno galerijos ir kino teatrai, viename jų kasdien originalo kalba buvo rodoma pasaulio kino klasika. Prie Šiuolaikinio meno muziejaus ant šviesaus marmuro sienelės sėdėdavo jaunimas – geltona pavakario šviesa atsispindėdavo poliarizuotuose juodaodžių akinių stikluose, išryškindavo tamsią lyg lava jų moterų šlaunų odą, šalimais kojom mataruodavo vietiniai studentai. Kažkas skaitydavo, kažkas bučiuodavosi, aplink važinėjant nutrūktgalviams su riedlentėmis ir per rankas tingiai keliaujant žolės suktinėms. Kažkuriuo metu būtent dėl to viską aplink nuauksinančio apšvietimo atrodydavo, kad aikštė lyg didžiulė filmavimo aikštelė po butaforinio dangaus gaubtu yra apšviesta gausybės gelsvą šviesą spinduliuojančių lempų – tam, kad kažkas nufilmuotų tą vienintelį „čia ir dabar“ kadrą, vėliau tykiai užtemstantį su saulėlydžiu.

Muziejaus knygyne draugei lauktuvių pirkau užrašų knygutę, jos viršelyje – paukščio sparnus išskleidusi vagina, tuo metu Šiuolaikinio meno muziejuje Ravaly vykusios parodos keistu pavadinimu „Erotika ir architektūra“ simbolis. Pačioje parodoje buvo eksponuojama kone viskas – nuo devyniolikto amžiaus erotinių kaligrafijų, tapybos iki šiuolaikinės skulptūros, instaliacijų ir pornografinių filmų. Stebėjau, kaip, pulsuojant tuksliai rausvam vienos iš instaliacijų apšvietimui, matyt, simbolizuojančiam orgazmo trūkčiojimus, prie nišoje kabančio Delvaux paveikslo priėjo dvi merginos, – jų siluetų projekcijos ryškiais šešėliais įsikomponavo meno kūriny tarp dviejų nuogų nimfų, stotyje amžinai pasmerktų laukti niekada neatvyksiančio traukinio. Kadras, kurio nespėjau užfiksuoti fotoaparatu, toje niekada neegzistavusioje stotyje, išplėštoje raudonos šviesos spindulio, teliko mano atmintyje, iš kurios jį po dar keliasdešimt metų greičiausiai ištrins laikas.

Seno turgaus paviljone saulės spinduliai blykčiojo ant ledo šipuliais nuklotų cinkuotų prekystalių ir dar niekur nematytų jūrų žuvų žvynuose, stabtelėjusi kurį laiką žiūrėjau į romiai besiilsinčias avelių galvas po du eurus keturiasdešimt už kilogramą. Senos katalonės derėjosi, reikliai apžiūrinėdamos kažkuo kraupią, lyg būtų kūdikių, triušių skerdieną, galvijų kepenis, tapybiškus kumpius, išpjovas ir lašinių luitus. Dvelkė šviežiu krauju, jūržolėm, aliejais, juose balzamuotų keliasdešimties rūšių alyvuogių aromatais, sušutusia sūrių lavoniena. Visa tai bus suvalgyta, užsigeriant vietiniu vynu, suvirškinta, dar vėliau pašalinta iš krūpčiojančių vidurių ir nutekinta miesto kloakomis, ten pat sutekės lietaus nuo miesto šaligatvių nuplautas šlapimas, skrepliai ir šunų išmatos, ant kurių vis paslysdavo žioplinėjantys turistai. Vos juntamą kanalizacijos smarsą nuo pakrantės dvelkiantis vėjas sumaišys su šviežių kruasanų, ką tik išplautų, ant namų fasadų ištemptų virvių iškabinėtų skalbinių ir žalios lapijos kvapais, tas aromatas įsigers į  šnerves ir rūbus ir bus įsimintas kaip miesto kvapas, po kurio laiko juo dvelks ir nepriekaištingai švarūs ir išlyginti dviejų vokiečių turisčių marškiniai – stovėjusių prieš mane eilėje prie Picasso muziejaus ir kapota šnekta skaičiusių reklaminius lankstinukus.

Į senas miesto kapines vežė vienas iš miesto autobusų, prieš tai keletą stotelių reikėjo pavažiuoti metro. Metro šaltoje, chirurgiškoje dienos lempų šviesoje skaičiau „Šiaurės Atėnus“, apskleidusi pusę vagono smulkiai prirašytais lankais, be tarpų ir dialogų, – panašiai batika margintas skaras Ramblos uoste prieš pat saulėlydį išskleisdavo prekeiviai iš Peru.

Mačiau, kaip kažkas, krutindamas lūpas, bandė skaityti kitakalbį tekstą, – gal ispanas, marokietis ar turistė prancūzė. Greit mesdavo tą reikalą, bandydavo skaityt mane – gal vokietę, rusę ar čekę. Aš irgi neskyriau jų rasių, tyrinėjau veidus, kūnus, odos spalvą, vyrus, vaikus, moteris, optiškai sustumtas jų figūras, plėšrias trumpas šlaunis ir sėdmenis, išsekdavau iš metro šachtos paskui jų gausybę ir nirdavau į alsiai šiltą miesto miglą, kur saulės šviesa buvo nuolat prislopinta virš didmiesčio tvyrančio smogo.

Visų miestų kapinės panašios vienu – tyla. Panaši čia ir šviesa, saulei nyrant už horizonto, tarsi uždanga nusileidžianti aukštomis betono pilkumo kolumbariumų sienomis.

Neseniai darkart pažiūrėjau Bertolucci „Dangaus prieglobstį“, kur kelionė irgi yra šviesa – sirpiai avietinė saulėlydžio, nurausvinanti amžinų gyvenimo keliauninkų kūnus pigiame viešbuty kažkur Afrikoje, laužo – šiltais oranžiniais atšvaitais laižanti prostitutės kūną, dykumos saulės – ochra išryškinanti meduitas beduinų akis, ir pranašiškai ryški, įspindusi į kambarį – tam, kad išpranašautų vieno iš keliaujančių mirtį.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.