Popiežiškas rugsėjis
Kvietimai į susitikimus su popiežiumi paskleisti ant stalo lyg loterijos bilietai ar būrimo kortos. Aišku, nebus ten jokios kaktomušos, kaip kad atėjęs rytais į mišias randi zakristijoną Gintarą ar Aldoną, bažnyčios budėtoją. Bet būtų gana ir drovaus Pranciškaus nusišypsojimo, rankos mostelėjimo. Gal net leistų paliesti jo drabužių kraštelį? Jis neišpuikęs, paliečiamas. Prisimenu, kaip Italijos miestelyje spaudė leteną šuniui, kartu su gelbėtojų komanda ieškojusiam žemės drebėjimo aukų. Esu tradicinis katalikas, noriu mylėti Bažnyčią, džiaugtis ja ir didžiuotis. Aplankys Šventasis Tėvas, pasimels už mus, paliks savo kvapo, ir atgysime, atsinaujinsime tarytum anie skubiai perdažyti elektros stulpai Žiupronių gatvėje, kur šeštadienį leisis papamobilis pakeliui iš Aušros vartų.
Bažnytiniai skandalai ir krizės man nė kiek neapkartina popiežiaus vizito. „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“, – prieš daug metų pacitavo Evangelijos ištrauką senukas kunigas ir krito nuo širdies smūgio čia pat po šventais paveikslais, vos pradėjęs savo paskutiniąsias mišias. Kas būtų neįsidėmėjęs tokių žodžių.
Kada ir kaip pamilau Bažnyčią, neprisimenu. Turbūt iš pirmo žvilgsnio. Pro durų plyšį į sudaužytus, negyvus Šv. Jono bažnyčios altorius. Nerealus grožis ir kilnumas. Tarybinėje mokykloje mes jau buvome parengti šventai meilei. Atmintinai mokėmės aistros kupinų posmų. Neužmiršau. Mylėki partiją, vaikuti, kaip savo motiną myli. Paskutinis žodis kirčiuojamas galūnėje. Ir apie Leniną, amžinai su tavimi, apie didį Spalį, kosmoso užkariautojus, taikos nešėją tarybinį karį. Čia visai be ironijos ar užuominų į moralinę žalą. Lygiai kaip biblinių pranašų knygose, buvo laukiama meilės, o ne pareigos ar ko kito. Įstrigo vaikiškon širdelėn. Nereikėjo kruvinų pastangų, kai atsirado Bažnyčia, irgi motina, meilės istorijos partnerė.
Kad neprailgtų popiežiaus laukimas, kelis rugsėjo vakarus su draugu skyrėme kinui. Išgirti, premijuoti jauno kanadiečio Xavier Dolano filmai, paskui dar paskutinė „Lolitos“ ekranizacija. Jausmų, santykių raizgalynė, nežinia, kas ten balta ir juoda, kas tikra ir kas farsas, koks galų gale moralas. Tik matai, jog karaliauja meilė, kad ir kas nutiktų, komedija ar tragedija. Ji ištveria ir nesibaigia, kaip skelbė dar apaštalas Paulius, o pritaikius Dolano filmo pavadinimą – Laurence anyways. Draugas nuoširdžiai stebisi, kodėl tos meilės iš ekrano tokios nelogiškos, komplikuotos, trauminės. Dažniausiai – viena kryptimi, nors aukos būtinai dvi ar net kelios. Kainos ir kokybės santykis – katastrofiškas. Bet atsiversk Senąjį Testamentą, ir ten viskas panašiai, kai autoriai ima narplioti Dievo santykius su savo tauta. Nusibosta klausytis apie žmonių klystkelius, nuodėmes, aklumą ir kvailumą. Galėtų nusibosti ir vienodas antrosios pusės atsakymas: pasibaręs, pasidraskęs, parodęs, ką gali, Dievas vėl puola ant kaklo. Tas pats įkyrėjęs one way street.
„Kaip Kristus myli Bažnyčią, o Bažnyčia – Kristų“, – visą vasarą kartojau iš apeigyno, laimindamas jaunavedžius. Mūsų asmeninio vaidmens ar nuopelnų toje schemoje nėra. Mes – tik palyginimas. Nei viena, nei kita sakinio dalis nesikeis. Antroji dalis veikia todėl, kad yra pirmoji. Perdažyti elektros stulpus verta. Arba antai vidurnaktį jaunas kunigas vienmarškinis tuščiomis gatvėmis grįžta iš vakaronės su studentais. Tamsoje nuo jo baltų marškinių eina karštis kaip nuo krosnies.
Rugsėjis taps mums popiežiškuoju mėnesiu, prisiminus ir Jono Pauliaus II viešnagę. Gražu, nebanalu. Ir jeigu dar tiek saulės, šilumos kaip šįmet. Tarytum į bulviakasį ar prie obuolių derliaus, ar į šilelį prie grybų pas mus Šventasis Tėvas. Turbūt ta pati partija bus išmokiusi mus taip grybauti, kad girios ūžia. Siųsdavo specialų traukinį savaitgaliais Druskininkų linkui. Kad tik tolyn nuo sekmadienio mišių. Baisu, kaip grumtasi už kiekvieną skarelę šventoriuje. O kur jau komjaunuoliškos ir pionieriškos širdys, kiekvienas poterių mokomas pyplys. Tikras gėrybes siūlė mainais, ne vien kazlėkų ir kelmučių krepšius. Kolektyviniai sodai vietoj atlaidų. Sporto varžybos per Velykas, dainos ir šokiai, paparčio žiedas – jaunam ir senam, ant laimės. Ir ne taip jau veltui, be pėdsako grumtasi, kaip kad rodėsi pirmiau, Sąjūdžio bangoms viską šluojant. Turėtume, ką dabar parodyti popiežiui Pranciškui, dėl ko prašytis jo maldos ir užtarimo. Juk yra lyginęs Bažnyčią su lauko ligonine. Ne maisto papildai ir kosmetika.
Jau visi žino ir baigia priprasti, kad Pranciškus nebars nei bedievių, nei sugyventinių, nei padugnių, nei gėjų. Kelionės išvakarėse Jo Šventenybė nusifotografavo su vaikigalių būriu, grįžusiu iš Asyžiaus. Ten tris dienas vyko konferencija, pavadinta „Popiežiaus Pranciškaus švelnumo teologija“. Jis pats aiškino, jog švelnumas – ne sentimentai, bet tam, kad pasveiktum nuo savimeilės, savanaudiškumo, kad pajustum, koks mylintis yra Dievas ir kokia konkreti jo meilė. Teologija – mokslas apie Dievą, bet Pranciškus siūlo teologijai nebūti savimi patenkinta, narcisistiška, nesimėgauti savo vidinėmis tiesomis, bet paimti už rankos kitą žmogų. Nuolat būti įsikūnijusiu Žodžiu. Švelnumo teologijai skirta rodyti, koks grožis yra jaustis Dievo mylimam. Ir dar, ir dar, ir dar.
Šiaip jau, aišku, Pranciškus nepasako nieko, ko iš principo nežinotų Bažnyčia, ko pats nebūtum girdėjęs ar skaitęs. Tai kodėl klausaisi jo, ir nepraeina nuostaba, šiurpuliukai per nugarą? Kodėl klausaisi, ir baugu, kad visa tai nutrūks kaip sapnas?
Bet juk ne! Ir kaip galėtų baigtis, jeigu ne žmogaus sugalvota ir paleista. Net iš palyginimų matosi.
