Kalba diplomų įteikimo proga

 

Šią sveikinimo kalbą žymusis rusų ir amerikiečių rašytojas Josifas Brodskis (1940–1996), – laisvo žmogaus ir kūrėjo laikysena neįtikęs sovietų valdžiai ir dėl to pusantrų metų (1964–1965) kalintas katorgoje Rusijos šiaurėje, o 1972 m. priverstas emigruoti, – pasakė Williamso koledžo Viljamstaune (Masačusetso valstijoje) absolventams 1984 m. A Commencement Address vėliau buvo įtraukta į Brodskio esė rinktinę „Mažiau už vienetą“ (Less Than One, 1986).

 

 

1984-ųjų laidos ponios ir ponai,

kad ir kokie drąsūs ar atsargūs būsite, gyvenime neišvengiamai tiesiogiai susidursite su tuo, kas vadinama Blogiu. Čia omeny turiu ne gotikinio romano rekvizitą, bet – įvardinkim taip – akivaizdžią socialinę tikrovę, kuri jums visiškai nepavaldi. Nei geraširdiškumas, nei gudrūs skaičiavimai neapsaugos jūsų nuo šio susitikimo. Tiesą sakant, kuo daugiau skaičiuosite, kuo atsargesni būsite, tuo didesnė šio susidūrimo tikimybė, tuo skaudesnės jo pasekmės. Tokia jau gyvenimo sankloda: tai, ką laikome Blogiu, gali reikštis beveik visa kur – jau vien dėl to, kad yra linkęs rodytis gėrio apdarais. Jo niekada nepamatysite žengiančio per slenkstį ir apsiskelbiančio: „Sveiki, aš – Blogis!“ Tai, žinoma, byloja apie išvestinę jo prigimtį, tačiau iš šio suvokimo galinčią kilti paguodą sumenkina jo dažnumas.

 

 

Todėl išmintinga būtų kuo kruopščiausiai išnagrinėti sau būdingą gėrio įsivaizdavimą, perkratyti, taip sakant, visą savo spintą, tikrinant, kurie iš apdarų tiktų ir svetimam žmogui. Toks užsiėmimas, žinoma, gali tapti nuolatinis, ir tai būtų gerai. Nustebsite, kiek daug dalykų, kuriuos laikėte savais ir gerais, be didesnių pataisymų derėtų ir jūsų priešui. Galite net suabejoti, ar jis nėra veidrodinis jūsų atspindys, mat Blogis, – ir tai įdomiausia, – yra absoliučiai žmogiškas. Švelniai tariant, nėra lengviau prisimatuojamų ir išverčiamų dalykų kaip socialinio teisingumo, pilietinės sąžinės, geresnės ateities ir kt. pažiūros. Vienas iš akivaizdžiausių pavojaus ženklų – tai jūsų pažiūroms pritariančiųjų skaičius: ne tiek dėl to, kad vienbalsiškumui būdinga nusmukti iki vienodumo, kiek dėl tikimybės, – implikuojamos didelio skaičiaus, – jog kilnus polėkis yra apsimestinis.

Štai kodėl patikimiausia gynyba nuo Blogio yra kraštutinis individualizmas, mąstymo originalumas, savotiškumas, netgi, – jei norite, – ekscentriškumas. Tai yra tai, kas nesusimuliuojama, nesuklastojama, nepamėgdžiojama; tai, kas sukeltų sunkumų net užkietėjusiam apsimetėliui. Kitaip tariant, tai, kuo neįmanu – kaip savo paties oda – pasidalinti, netgi su mažuma. Blogis neatsparus monolitiškumui. Jis visada vaikosi didelių skaičių, granitinės tvirtybės, ideologinio grynumo, muštruotų armijų ir tikslių suvestinių. Polinkis į šiuos dalykus greičiausiai susijęs su įgimtu jo nepasitikėjimu, bet iš šito paaiškinimo, kaip sakyta, menka paguoda, kai Blogis triumfuoja.

O jis triumfuoja – daugybėje pasaulio kraštų ir mumyse. Turint omeny jo masę ir intensyvumą, ir ypač jam besipriešinančių jėgų nuovargį, Blogį šiandien galima laikyti ne etine kategorija, bet fiziniu reiškiniu, tik jau ne skaidomu dalelytėmis, o braižomu žemėlapiuose. Apie visa tai kalbu ne dėl to, kad esate jauni, neprityrę ir kad prieš jus švarus popieriaus lapas. Ne, tas lapas pajuodęs nuo purvo, ir sunku patikėti tiek jūsų gebėjimu, tiek noru jį iššvarinti. Kalbu tik norėdamas pasiūlyti jums pasipriešinimo būdą, kuriuo vieną dieną galbūt pasinaudosit; kuris grumtynėse su Blogiu padės jei ne pasiekti didesnę pergalę, tai bent mažiau susitepti negu jūsų pirmtakams. Žinoma, omenyje turiu garsųjį kito skruosto atsukimo reikalą.

Manyčiau, vienaip ar kitaip esat girdėję, kaip šias Kalno pamokslo eilutes aiškino Levas Tolstojus, Mohandasas Gandhis, Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis ir daugelis kitų. Kitaip tariant, manau, kad jums žinoma neprievartinio, arba pasyviojo, pasipriešinimo idėja, kurios esmė – už bloga atsilyginti geru, t.  y. neatsakyti tuo pačiu. Sprendžiant iš nūdienio pasaulio, ši idėja, švelniai tariant, priimtina toli gražu ne visiems. Jos nepopuliarumo priežastys dvejopos. Pirma, šiai idėjai praktiškai įgyvendinti būtini demokratijos ištekliai. Būtent jų stokoja 86 nuošimčiai pasaulio. Antra, sveikas protas aukai sako, kad atsukdama kitą skruostą ir neatsakydama tuo pačiu geriausiu atveju ji pelno moralinę pergalę, t.  y. ne kažin ką apčiuopiama. Natūralus nenoras atstatyti smūgiui kitą kūno dalį teisinamas nuojauta, kad šitoks elgesys tik skatina ir sustiprina Blogį; kad jūsų moralinę pergalę priešas gali neteisingai suprasti kaip savo nebaudžiamumą.

Yra ir kitų, svaresnių, priežasčių būti įtariems. Jei po pirmo smūgio auka neprarado sąmonės, ji gali suvokti, kad atsukdama kitą skruostą ima manipuliuoti skriaudėjo kaltės jausmu, ką jau kalbėt apie karmą. Pati moralinė pergalė gali būti ne visai morali ne tik dėl to, kad kančia neretai pasižymi narcisizmu, bet ir todėl, kad suteikia aukai pranašumo, t.  y. paverčia geresne už priešą. Tačiau kad ir koks blogas būtų jūsų priešas, jis yra žmogus, ir tai esminis dalykas; net nesugebėdami mylėti kitų kaip savęs pačių, mes vis dėlto žinom, kad blogis žmoguje įsišaknija tada, kai šis pradeda save laikyti geresniu už kitą. (Kaip tik dėl šito tau buvo suduota per dešinį skruostą.) Todėl daugių daugiausia, ką gali gauti kitą skruostą atsukantysis, tai pasitenkinimas, kurį teikia priešo veiksmo bergždumo išryškinimas. „Pažvelk, – byloja kitas skruostas, – tu muši tik kūną. Ne mane. Mano sielos nepalauši.“ Žinoma, tokios laikysenos bėda ta, kad priešas gali priimti iššūkį.

 

Prieš dvidešimt metų viename iš gausybės kalėjimo kiemų Rusijos šiaurėje įvyko tokia scena. Septintą ryto kameros durys atsilapojo ir ant slenksčio išdygęs kalėjimo prižiūrėtojas taip kreipėsi į nuteistuosius: „Piliečiai! Kalėjimo apsaugos kolektyvas kviečia jus, nuteistuosius, į socialistines malkų kapojimo varžybas.“ Malkų, prisikaupusių kalėjimo kieme. Tuose kraštuose nėra tokio dalyko kaip centrinis šildymas, tad vietinė milicija, taip sakant, ima dešimtinę iš aplinkinių lentpjūvių. Apsakomuoju metu kalėjimo kiemas priminė tikrų tikriausią medienos sandėlį: dviaukštės triaukštės medžių krūsnys keturkampiam kieme stelbė patį vieno aukšto kalėjimą. Malkų kapojimo būtinybė buvo akivaizdi, nors tokio pobūdžio socialistinių varžybų būta ir anksčiau. „O jeigu aš atsisakysiu?“ – paklausė vienas kalinys. „Tada negausi valgyt“, – atsakė prižiūrėtojas.

Kaliniams buvo išdalinti kirviai, ir malkų kapojimas prasidėjo. Tiek prižiūrėtojai, tiek nuteistieji plušo iš peties, tad iki vidudienio visi iki vieno, o ypač amžinai peralkę kaliniai, kaip reikiant nusivarė. Buvo paskelbta pietų pertrauka, ir visi susėdo valgyti – išskyrus vyruką, kuris uždavė tą klausimą. Jis ir toliau mosavo kirviu. Tiek kaliniai, tiek prižiūrėtojai laidė apie jį juokelius, girdi, žydai paprastai laikomi gudriais žmonėmis, o štai šitas… ir t.  t. Po pertraukos jie vėl kibo į darbą, nors ir su mažesniu įkarščiu. Ketvirtą valandą prižiūrėtojai pasišalino, nes baigėsi jų pamaina; netrukus liovėsi ir nuteistieji. O to vyro kirvis tebešvytravo. Kelissyk tiek viena, tiek kita pusė jį buvo paraginusi liautis, bet jis nekreipė dėmesio. Atrodė, lyg būtų pagavęs kažin kokį ritmą, kurio nenorėjo pertraukti; o gal ritmas buvo jį patį užvaldęs?

Kitiems tas vyrukas panėšėjo į automatą. Penktą, šeštą valandą jis vis dar mosavo kirviu. Dabar jį įdėmiai stebėjo ir prižiūrėtojai, ir kaliniai, tik pašaipas jų veiduose pamažu keitė sąmyšis, o paskui ir siaubas. Pusę aštuonių vyras liovėsi, nusvirduliavo į kamerą ir griuvęs užmigo. Per likusį jo kalėjimo laiką daugiau socialistinių varžytuvių tarp prižiūrėtojų ir kalinių nebuvo surengta, nors medžių krūsnys kieme ir toliau augo.

 

Spėju, jog kapoti malkas dvylika valandų iš eilės tas vyrukas pajėgė dėl to, kad buvo gana jaunas. Iš tiesų tada jam buvo dvidešimt ketveri. Tik šiek tiek vyresnis už jus. Vis dėlto, mano manymu, tokį jo elgesį galima paaiškinti ir kitokia priežastimi. Visai tikėtina, kad tas jaunuolis būtent dėl savo jaunumo Kalno pamokslą atminė geriau už Tolstojų ir Gandhį. Kadangi Žmogaus Sūnus buvo pratęs kalbėti triadomis, jaunuolis įstengė prisiminti, jog rūpima eilutė nesibaigia ties:

 

[...] bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.

 

Be taško ar kablelio ji tęsiama šitaip:

 

Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą.

Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.*

 

Pacituotos visos, šios eilutės, po teisybei, labai mažai ką turi bendro su neprievartiniu, arba pasyviuoju, pasipriešinimu, su neatsakymo tuo pačiu ir atlyginimo geru už blogą idėja. Šių eilučių prasmė toli gražu neprimena pasyvumo, nes kelia mintį, kad blogį galima nuprasminti perviršiu; blogis tampa absurdiškas, kai jo reikalavimai smarkiai sumenksta prieš tavo paklusnumo mastą, nuvertinantį daromą skriaudą. Čia auka užima jau itin aktyvią – psichinio agresoriaus – poziciją. Galima pergalė jau nebe moralinė, o egzistencinė. Kitas skruostas čia sukelia ne priešo kaltės jausmą (kurį šis geba kuo lengviausiai užgniaužti), bet sąmonei ir juslėms atskleidžia visos veikos beprasmiškumą: panašiai kaip bet kokio pobūdžio masinė gamyba.

Leiskite priminti, kad kalbame ne apie sąžiningos kovos situaciją. Kalbame apie situacijas, kai tavo padėtis nuo pat pradžių beviltiškai prastesnė, kai negali priešintis, kai visos aplinkybės tau nepalankios. Kitaip tariant, kalbame apie pačias juodžiausias gyvenimo valandas, kai moralinio pranašumo priešo atžvilgiu jausmas neguodžia, kai priešas jau per toli nuėjęs, kad jį sugėdintum ar sukeltum ilgesį sąžinės skrupulams, kai tau belikę tik tavo paties veidas, švarkas, apsiaustas ir pora kojų, dar valiojančių įveikti mylią ar dvi.

Tokioje padėtyje taktiniams manevrams labai nedaug vietos. Todėl kito skruosto atsukimas turėtų būti sąmoningas, šaltakraujiškas, apgalvotas sprendimas. Šansai nugalėti, kad ir kokie prasti, visiškai priklauso nuo to, ar žinai, ką darai, ar ne. Atkišdamas skruostą priešui turi žinoti, kad tai tik sunkiai pakeliamo išbandymo – lygiai kaip ir cituotųjų eilučių – pradžia ir kad turi viską ištverti, visas tris Kalno pamokslo eilutes iki galo. Nes priešingu atveju dėl iš konteksto ištrauktos eilutės liksi luošiu.

 

Grįsti etiką klaidingai pacituota eilute – tai šauktis pražūties arba galiausiai išvirsti dvasiniu buržua, besimėgaujančiu didžiausiu – savo įsitikinimų – patogumu. Ir vienu, ir kitu atveju (iš kurių pastarasis, besireiškiantis narystėmis gerų norų kupinuose judėjimuose ir ne pelno siekiančiose organizacijose, mažiausiai priimtinas) viskas baigiasi dirvos purenimu Blogiui, jo silpnybių įsisąmoninimo atidėliojimu. Nes Blogis, priminsiu, būna tik žmogiškas.

Etika, grįsta klaidinga citata, niekuo nepakeitė pogandinės Indijos, nebent administracijos odos spalvą. Tačiau alkanam žmogui visiškai tas pats, kas jį verčia badauti. Galimas daiktas, jam net būtų labiau prie širdies, jei už jo apgailėtiną padėtį būtų atsakingas baltasis – jau vien dėl to, kad iš kažkur kitur atneštas socialinis blogis skaudina mažiau nei kančios, sukeliamos savųjų rankomis. Kai valdo svetimšalis, dar lieka vietos vilčiai, iliuzijai.

Panašiai ir potolstojinėje Rusijoje etika, pagrįsta neteisinga citata, labai susilpnino tautos ryžtą kovoti su policine valstybe. Kas iš to išėjo, visiems puikiai žinoma: tautos, šešis dešimtmečius atsukinėjusios vis kitą skruostą, veidas pavirto viena didele mėlyne, į jį valstybė, pailsusi nuo smurtavimo, šiandien tiesiog spjaudo. Į pasaulio veidą – lygiai taip pat. Kitaip tariant, jei norite supasaulietinti krikščionybę, jei Kristaus mokymą norite perkelti į politinę plotmę, šiuolaikinių politinių tauškalų tikrai nepakaks: originalą turėsite nešiotis bent jau mintyse, jeigu jis dar neatradęs vietos jūsų širdy. Jis buvo labiau dieviška dvasia nei geras žmogus, todėl pragaištinga unkšti apie Jo gerumą Jo metafizikos sąskaita.

Turiu pripažinti, kad kalbėdamas apie tai jaučiuosi kažin kaip nejaukiai: mat sprendimas, atsukti kitą skruostą ar ne, galų gale yra išskirtinai asmeninis reikalas. Su Blogiu visada susiduriama akis į akį. Oda, marškiniai ir apsiaustas visada yra tavo, ir keliauti reikės savo kojomis. Patarinėti, o juo labiau primygtinai siūlyti, kaip naudotis šiuo savo turtu, yra jei ne visiškai klaidingas, tai nederamas dalykas. Vienintelis mano troškimas – tai išdildyti iš jūsų sąmonės klišę, kuri daugybei pakenkė ir mažai kam davė naudos. Be to, noriu jums įteigti mintį, kad tol, kol turite savo odą, marškinius, apsiaustą ir kojas, dar nesate nugalėti, kad ir kaip sunku būtų.

Bet esama ir rimtesnės priežasties jaustis nejaukiai viešai aptarinėjant šiuos reikalus; ir tai susiję ne tik su natūraliu jūsų nenoru laikyti save, jaunas asmenybes, potencialiomis aukomis. Ne, greičiau tai tik blaivi nuovoka, kad tarp jūsų gali būti ir potencialių piktadarių, todėl dalintis priešinimosi paslaptimis galimo nedraugo akivaizdoje yra strateginė klaida. Kas galbūt palengvina kaltinimą dėl išdavystės arba – dar blogiau – taktinio status quo perkėlimo ateitin, tai viltis, kad auka visada bus išradingesnė, savitesnio mąstymo, veiklesnė už piktadarį. Taigi, turės šansą švęst pergalę.

 

Vertė Andrius Patiomkinas