Kaip skaityti knygą
Rusų poetas, eseistas, vertėjas Josifas Brodskis (1940–1996) šią kalbą pasakė 1988 m. gegužės 18 d. 1-osios Turino knygų mugės atidarymo proga.
Knygų mugės idėja mieste, kur prieš šimtą metų išprotėjo Nietzsche, žada įdomų skaitymo ratą. Tiksliau, Mėbijaus juostą (kuri paprastai vadinama amžinuoju ratu), mat keli šios knygų mugės stendai užpildyti šio didžiojo vokiečio raštų rinkiniais ir rinktinėmis. Apskritai begalybė yra gana apčiuopiamas knygų leidybos aspektas; jau vien dėl to, kad ji pratęsia mirusio autoriaus egzistenciją už ribų, kurias šis numatė, arba gyvam autoriui užtikrina ateitį, kurią visi esam linkę laikyti begaline.
Knygos iš tiesų ne tokios baigtinės kaip mes. Net prasčiausios pergyvena savo autorius – iš esmės dėl to, kad užima mažiau erdvės už tuos, kurie jas parašė. Dažniausiai lentynose jos renka dulkes dar ir tada, kai jų autorius jau yra virtęs dulkių sauja. Vis dėlto net tokia ateities forma patikimesnė už atmintį kelių tave pergyvenusių artimųjų ar draugų, kuriais negalima pasikliauti, ir neretai būtent šitos pomirtinės dimensijos siekimas išjudina mūsų plunksną.
Todėl kai rankose sukinėjam ir vartom tuos stačiakampius daiktus in octavio, in suarto, in duodecimo ir t. t., ir t. t., ne itin klystam, jei įsivaizduojam beglamonėją, taip sakant, tikras ar potencialias urnas su pargrįžtančiais mūsų pelenais. Galų gale į knygą, – tai būtų romanas ar filosofinis traktatas, eilėraščių rinkinys, biografija ar trileris, – sudedamas iš esmės asmeninis žmogaus gyvenimas: geras ar blogas, bet visada baigtinis. Tas, kas pasakė, kad filosofavimas – tai mirties pratybos, daugeliu atžvilgių buvo teisus, nes kurdamas knygą niekas nejaunėja. Niekas nejaunėja ir skaitydamas knygą. Ir jeigu tai tiesa, pirmenybę, savaime suprantama, turėtume teikti geroms knygoms. Vis dėlto paradoksalu tai, kad literatūroje, kaip ir beveik visur kitur, gerumas nėra autonominė kategorija: ji apibrėžiama per skirtį nuo to, kas bloga. Negana to, norėdamas sukurti gerą knygą rašytojas turi perskaityti galybę makulatūros, nes kitaip neišsiugdys būtinų kriterijų. Ir būtent šia priežastimi galėtų būti teisinama prasta literatūra Paskutiniame teisme; tai raison d’être ir renginio, kuriame šiandien dalyvaujame.
Živilė Spūdytė. Mirtina tyla. 2016
Kadangi visi esam mirtingi ir knygų skaitymas suėda begalę laiko, turime susigalvoti kažin kokią ekonomijos efektą suteikiančią sistemą. Žinoma, neatmestinas galimas malonumas įknibti į storą, lėtai besirutuliojantį pusėtiną romaną; vis dėlto žinome, kad šitaip guostis įstengiame tik kurį laiką. Galų gale skaitome ne dėl paties skaitymo, bet siekdami pažinimo. Iš čia kyla kūrinių glaustumo, suspaustumo, tankumo poreikis; kūrinių, kuriuose būtų kuo ryškiau sufokusuota visa žmogaus būties įvairovė. Kitaip tariant, trumpiausio kelio poreikis. Iš čia kyla, – kaip mūsų numanymo, jog tokie keliai egzistuoja (jie iš tikrųjų egzistuoja, bet apie tai vėliau), pasekmė, – ir kompaso, padedančio orientuotis spausdintinės produkcijos okeane, poreikis.
Tokio kompaso funkciją, be abejo, atlieka literatūros kritika, recenzentai. Deja, jo rodyklė gali blaškytis kaip tinkama. Kas vieniems Šiaurė, kitiems – Pietūs (tiksliau, Pietų Amerika); su Rytais ir Vakarais – tas pats, ir net dar blogiau. Recenzentų keliami keblumai mažiausiai trejopi: a) recenzentas gali būti amatininkas ir toks pat neišmanėlis kaip ir mes patys; b) jis gali mėgti tik tam tikrą literatūrą arba paprasčiausiai darbuotis vienų ar kitų leidėjų labui; c) jeigu jis talentingas rašytojas, jo recenzijos išvirs atskira meno rūšimi, – Jorge Luisas Borgesas yra šito įrodymas, – ir baigsite tuo, kad skaitysite recenzijas, o ne knygas.
Bet kuriuo atveju minėtame okeane atsidursite ir be vairo, ir be burių, knygų puslapiams iš visų pusių šnarenant į jūsų plaustą, dėl kurio pajėgumo išsilaikyti paviršiuje anaiptol nesate tikri. Todėl alternatyva būtų išsiugdyti savą skonį, susikurti nuosavą kompasą, taip sakant, pačiam susipažinti su tam tikromis žvaigždėmis ir žvaigždynais – miglotais arba ryškiais, bet visąlaik tolimais. Vis dėlto tai atima velnioniškai daug laiko, tad betraukdami link išėjimo su apšiurusiu tomeliu po pažastim galite lengvai pasenti ir pražilti. Dar viena alternatyva, – o gal tos pačios atmaina, – kliautis kitų nuomonėmis: draugo patarimu, nuoroda tekste, kuris pasirodė savas. Nors tokia procedūra, niekaip oficialiai nepatvirtinta (o tai nebūtų jau taip blogai), mums žinoma nuo mažų dienų. Bet ir ji gali būt blogas laidas, mat literatūros okeanas nuolatos kyla ir plečiasi, – tai akivaizdžiai liudija ir ši knygų mugė, dar viena audra tame vandenyne.
Tai kurgi tvirta žemė, tebūnie kad ir negyvenamoji sala? Kur mūsų gerasis Penktadienis, jau nekalbant apie Čitą?
Prieš išdėstydamas savo pasiūlymą, – ne! – prieš išdėstydamas tai, ką laikau vieninteliu teisingo literatūrinio skonio ugdymo būdu, – norėčiau kelis žodžius tarti apie šios idėjos šaltinį, t. y. apie kuklų savo asmenį, – ne dėl garbėtroškos, o manydamas, kad idėjų vertė neatsiejama nuo konteksto, iš kurio ji kyla. Apskritai, jei būčiau leidėjas, knygų viršeliuose rašyčiau ne tik autorių vardus, bet ir tikslų jų amžių, kada parašė vieną ar kitą kūrinį, šitaip suteikdamas skaitytojui galimybę nuspręsti, ar nori jis pažindintis su informacija ir pažiūromis, užfiksuotomis šioje knygoje, tiek ir tiek metų už jį jaunesnio ar – jei jau taip – vyresnio žmogaus.
Būsimo pasiūlymo šaltinis priklauso tai kategorijai žmonių (deja, nebegaliu vartoti termino „karta“, numatančio tam tikrą masę ir vienovę), kuriems literatūra visada reiškė kelis šimtus vardų; žmonėms, kurių pasaulietiniai talentai būtų privertę krūptelėti Robinzoną Kruzą ar netgi Tarzaną; tiems, kuriems nejauku dideliuose sambūriuose, kurie vakarėliuose nešoka, kurie bando atrasti metafizinį pateisinimą svetimavimui ir kruopščiai renka žodžius kalbėdami apie politiką; žmonėms, kurie nemyli savęs daug labiau nei jų nekentėjai; kurie tebeteikia pirmenybę alkoholiui ir tabakui, o ne heroinui ir marihuanai; tiems, kurių, W. H. Audeno žodžiais tariant, neaptiksime ant barikadų ir kurie niekada nešaudo nei į save, nei į mylimuosius. Jei tokie žmonės netyčia atsiduria savo pačių kraujo klane ant kalėjimo kameros grindų arba užlipa į tribūną, tai dėl to, kad maištauja (o tiksliau – prieštarauja) ne prieš konkrečią neteisybę, bet apskritai prieš pasaulio sanklodą. Jie neturi iliuzijų, kad jų išpažįstamas požiūris yra objektyvus; priešingai, nuo pat pradžių pabrėžia savo nedovanotiną subjektyvumą. Bet taip daro ne siekdami apsisaugoti nuo galimo puolimo: paprastai jie puikiai suvokia savo ginamų pažiūrų ir pozicijos pažeidžiamumą. Nepaisant to, laikydamiesi pažiūrų, iš dalies prieštaraujančių Darwino dėsniams, pažeidžiamumą jie laiko pagrindine gyvos materijos savybe. Tai, reikia pridurti, susiję ne tiek su mazochistinėmis tendencijomis, šiais laikais primetamomis kiekvienam literatui, kiek su instinktyvia, anaiptol ne iš kitų perimta nuovoka, kad kraštutinis subjektyvumas, išankstinė nuostata ir netgi idiosinkrazija iš esmės menui ir padeda išvengti klišių. O juk priešinimusi klišėms menas ir skiriasi nuo gyvenimo.
Dabar, kai jau žinote tikrąjį mano pasiūlymo akstiną, galiu jį pasakyti: norint išsiugdyti gerą literatūrinį skonį, reikia skaityti poeziją. Jeigu manote, kad taip teigiu iš atsidavimo savo cechui, kad bandau kelti savo gildijos interesus, klystate: aš nesu profsąjungos narys. Esmė ta, kad poezija, ta aukštesnioji žmogaus kalbos forma, yra ne tik glausčiausias, bet ir sutelkčiausias žmogiškosios patirties perdavimo būdas; negana to, ji siūlo pačius aukščiausius bet kokio lingvistinio veiksmo, ypač popieriuje, standartus.
Kuo daugiau poezijos skaitome, tuo nepakantesni daromės bet kokio pobūdžio daugiažodžiavimui, kad ir kas tai būtų: politinė ar filosofinė kalba, istorija, visuomeniniai mokslai ar grožinė literatūra. Geras prozos stilius – visada poetinės kalbos tikslumo, pagreičio ir lakoniško intensyvumo įkaitas. Epitafijos ir epigramos vaikas, sumanyta, ko gero, kaip trumpiausias bet kurios temos apmąstymo būdas, poezija stipriai disciplinuoja prozą. Pastarąją ji moko ne tik branginti kiekvieną žodį, bet ir dvasinių būsenų pavidalų judrumo, linijinės kompozicijos alternatyvų, gebėjimo praleisti savaime suprantamus dalykus, detalių išryškinimo, antigradacijos technikos. Poezija pirmiausia skatina prozą siekti metafizikos, kuri ir atskiria meno kūrinį nuo paprastos belles lettres. Tačiau reikia pripažinti, kad būtent šiuo požiūriu proza pasirodė tingokas mokinys.
Prašom suprasti mane teisingai: aš nesistengiu nuvainikuoti prozos. Tiesa tokia, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių poezija yra tiesiog senesnė už prozą ir dėl to toliau pažengusi. Literatūra prasidėjo nuo poezijos, nuo klajoklio dainos, kuri ankstesnė už sėslų rašymą. Ir nors nusakydamas poezijos ir prozos skirtumą esu palyginęs jas atitinkamai su oro pajėgomis ir pėstininkais, mano čia pateiktas pasiūlymas niekaip nesusijęs nei su hierarchija, nei su antropologinėmis literatūros ištakomis. Aš tik stengiuosi būti praktiškas ir išvaduoti jūsų akis ir smegenų ląsteles iš gausybės nenaudingos spausdintinės medžiagos. Poezija, galima sakyti, būtent šiuo tikslu ir buvo sugalvota, ji – ekonomijos sinonimas. Todėl ką mums derėtų padaryti, tai atkurti mintyse pastarųjų dviejų tūkstantmečių mūsų civilizacijos paveikslą, bent jau jo miniatiūrą. Tai daug lengviau, nei įsivaizduojate, mat visos poezijos apimtis gerokai mažesnė už visos prozos apimtį. Negana to, jeigu jus labiausiai domina šiuolaikinė literatūra, tai šis darbas – vieni niekai. Jums tereikia keliems mėnesiams apsiginkluoti gimtosios savo kalbos poetais, pageidautina, pirmosios amžiaus pusės. Spėju, kad jūsų skaitiniai susiaurės iki dešimties plonokų knygelių, užtat baigiantis vasarai būsite kuo puikiausios formos.
Jeigu jūsų gimtoji kalba anglų, galėčiau rekomenduoti Robertą Frostą, Thomą Hardy, W. B. Yeatsą, T. S. Eliotą, W. H. Audeną, Marianne Moore ir Elizabeth Bishop. Jeigu vokiečių – Rainerį Marią Rilkę, Georgą Traklį, Peterį Huchelį, Gottfriedą Benną. Jeigu ispanų – Antonio Machado, Federico Garcíą Lorcą, Luisą Cernudą, Rafaelį Alberti, Juaną Ramóną Jiménezą, Octavio Pazą. Jeigu jūsų gimtoji lenkų arba mokate lenkų (o tai būtų didelis pranašumas, nes aukščiausio lygio mūsų šimtmečio poezija parašyta šia kalba), paminėčiau Leopoldą Staffą, Czesławą Miłoszą, Zbigniewą Herbertą ir Wisławą Szymborską. Jeigu gimtoji prancūzų, tai pasiūlyčiau, be abejo, Guillaume’ą Apollinaire’ą, Jules’į Supervielle’į, Pierre’ą Reverdy, Blaise’ą Cendrars’ą, kai ką – Paulio Éluard’o, šį tą – Louis Aragono, Victoro Segaleno ir Henri Michaux. Jeigu gimtoji graikų kalba, tai vertėtų skaityti Konstantiną Kavafį, Georgą Seferį, Janį Ricą. Jeigu olandų, tai skaitytinas Martinus Nijhoffas, o ypač pritrenkiantis jo eilėraštis „Awater“. Jeigu portugalų, rekomenduočiau Fernando Pessoa ir galbūt Carlosą Drummondą de Andradę. Jeigu švedų, skaitykite Gunnarą Ekelöfą, Harry Martinsoną, Tomą Tranströmerį. Jeigu rusų, būtina skaityti bent jau Mariną Cvetajevą, Osipą Mandelštamą, Aną Achmatovą, Borisą Pasternaką, Vladislavą Chodasevičių, Velimirą Chlebnikovą, Nikolajų Kliujevą. Jeigu italų kalba, tai aš neišdrįsiu ką nors minėti šiai auditorijai, ir jeigu išskiriu Salvatorę Quasimodo, Umberto Sabą, Giuseppę Ungaretti ir Eugenio Montalę, tai tik dėl to, kad jau seniai norėjau išreikšti asmeninę padėką ir atiduoti duoklę šiems keturiems didiems poetams, kurių eilutės neabejotinai darė įtaką mano gyvenimui, ir man džiugu, kad galiu tai padaryti būdamas italų žemėje.
Jei, perskaitę kurį nors iš čia paminėtų poetų, nebeatsiversite iš lentynos išsitrauktos prozos knygos, tai bus ne jūsų kaltė. Jei ir toliau ją skaitysite, tai bus pliusas autoriui; tai reikš, kad šis autorius tikrai turi kuo praturtinti tiesą apie mūsų egzistenciją, tiesą, kuri buvo žinoma šitiems nedaugeliui anksčiau išvardytų poetų; mažų mažiausiai tai bus įrodymas, kad šitas autorius ne plepūnas, kad jo kalba pasižymi savita energija ir grakštumu. Arba tai bylos, kad skaitymas – neužgesinama jūsų aistra. Ir ne pati prasčiausia.
Jei leisite, nupiešiu karikatūrą, mat karikatūra išryškina esmę. Toje karikatūroje matau skaitytoją, kurio abiejose rankose – po atverstą knygą. Kairėje jis laiko eilėraščių rinkinį, dešinėje – prozos tomelį. Pasižiūrėkim, kurį numes pirmą. Žinoma, skaitytojas gali į abi rankas paimti po prozos knygą, bet tada jis liks be pasirinkimo kriterijų. Ir, kas be ko, jis taip pat gali paklausti, kuo gera poezija skiriasi nuo blogos ir kur garantija, kad su kairėje rankoje laikoma knyga iš tikro verta prasidėt.
Na, visų pirma, kairėje rankoje laikoma knyga greičiausiai bus lengvesnė už laikomą dešinėje. Antra, poezija – Montalės žodžiais – beviltiškai semantiškas menas, tad galimybių šarlatanizmui joje be galo maža. Jau ties trečia eilute skaitytojas žinos, kokį daiktą laiko kairėje rankoje, nes poezija atsiskleidžia greitai ir jos kalbos kokybę pajunti iš karto. Po tų trijų eilučių skaitytojas gali pasižiūrėti, ką laiko dešinėje.
Tai, kaip sakiau, karikatūra. Drauge, spėju, tai galėtų būti poza, kuria daugelis iš mūsų nesąmoningai persiimame šiandienos knygų mugėje. Bent jau įsitikinkite, kad savo rankose laikote skirtingų literatūrinių žanrų knygas. Žinoma, tas akių bėgiojimas iš kairės į dešinę – iš proto vedantis užsiėmimas. Tačiau Turino gatvėse jau nebekaukši raiteliai, ir vaizdas vežiko, šniojančio botagu savo gyvuliui, nepablogins tos būklės, kurios apimti paliksite šį pastatą. Be to, po šimto metų pamišimas niekuo nestebins minių, kurios gausumu daug kartų lenks visų šios mugės knygų juodų raidelyčių sumą. Tad kodėl gi jums nepasinaudojus ta maža gudrybe, kurią jums ką tik pasiūliau.
Vertė Andrius Patiomkinas
