Delfinariumas
Krymo oras turi gydomųjų galių, nors vaikščiojau basa, žaizdotos pėdos užgijo greitai, lyg šuns išlaižytos, po keturių dienų, praleistų Gurzufe, vėl galėjau apsiauti bateliais. Iš pietinės pusiasalio pakrantės kurortų išsirinkau labiausiai patikusį ir išsinuomojau kambarį. Miestas bangavo stogais virš gynybinės sienos, saugančios nuo vandens (ar priešo), plūstančio krantine. „Kalnų slėnis“, taip vardą Gurzuf vertė gyventojai, nors nėra žinoma, ar vertimas tikslus. Artėjant link prieplaukos garlaiviu, senieji tašytų akmenų laiptai priminė riešą, iš kurio miestas skleidėsi lyg delnas, ištiestas į saulę: dangus, kalnai, jūra ir miestelis jaukiai derėjo tarpusavyje, galėjai numanyti, kokie sumanūs žmonės kūrėsi šiame slėnyje prieš šimtmečius. Žemėlapyje Gurzufo planas panašus į išskleistą vėduoklę. Miesto suplanavimas, gynybinė siena, statiniai pajūryje, laiptai – tai vis praeities ženklai, kurių nepajėgė užgožti pokario statybos. Šiuos motyvus, taip pat jūrą mačiau tapant dailininkus ankštose Gurzufo gatvelėse, akvarelės ar aliejinio etiudo, įkvėpto pokario architektūros, aptikti neteko. Nauji pastatai atrodė pasibaisėtinai, po karo Kryme apsigyvenę žmonės darkė pusiasalio miestus be gailesčio ir nuovokos. Iš pradžių nesupratau keisto architektūros susidvejinimo, tik sužinojusi apie vietinių gyventojų deportaciją, pradėjau suvokti Krymo naujakurių būvį. Kai kurie sutikti žmonės sakė man:
– Esu vietinis.
Užsimezgus pokalbiui, kai įgydavau pasitikėjimą, prasitardavo esantys graikų, armėnų, bulgarų kilmės, turintys sąsajų su Krymo senbuviais, gyvenusiais pusiasalyje iki deportacijos. Nesutikau totorių: net po Stalino kulto įvardijimo ir stalininių nusikaltimų pripažinimo Krymo totoriai reabilituoti nebuvo – jie negalėjo grįžti į gimtinę.
Vaikinas, padėjęs išplaukti iš įlankos, kurioje įstrigau bandydama kopti kalnais, taip pat prasitarė esąs vietinis. Tik senieji gyventojai žinojo apie brastą jūroje, nusidriekusią dviejų kilometrų atstumu nuo kranto. Įkalinta įlankoje praleidau pusę dienos, išvydusi tolumoje plaukiančius žmones taip nustebau, kad net nepašaukiau į pagalbą. Žemėlapis rodė gyvenvietę esant už aštuonių kilometrų, kaitinausi nuoga, rūbai džiūvo išskalbti ir iškloti ant pakrantės riedulių. Po valandos, pamačiusi dar vieną plaukiką, pamojau, vaikinas atplaukė į įlanką. Išgirdęs, kaip čia patekau, nusišypsojo:
– Užpernai nukėliau nuo uolų profesorių iš Maskvos, dvi paras praleido kalnuose, sakė girdėjęs meškas ir vilkus staugiant… Plėšrūs žvėrys čia negyvena, bet naktį nejauku ant uolos; atsidėkodamas dovanojo motociklą, visai netekęs vilties žmogus buvo…
Mariaus Samavičiaus nuotrauka
Jis paėmė mano kelioninį krepšelį, į kurį sudėjau batelius ir jau spėjusius išdžiūti megztinį ir džinsus, iškėlęs vienoje rankoje plaukė priekyje, kol pasiekėme brastą. Aš plaukiau paskui. Einant brasta galėjau pailsėti, vanduo vietomis nesiekė čiurnų: neapsakomas jausmas saulėtą dieną žingsniuoti vandens paviršiumi tarp dangaus ir švytinčios, raibuliuojančios, plytinčios aplinkui jūros. Į krantą iki paplūdimio vėl plaukėme. Kaimelis, kurį pasiekėme, buvo sąjunginė rašytojų poilsio bazė, pasiteiravau kokio nors darbo, bet vietų nebuvo. Vadimo, tokiu vardu prisistatė vaikinas, senelis kilęs iš šios gyvenvietės ir tik per atsitiktinumą (šeima trumpam išvyko pas gimines į žemyną) išvengė deportacijos 1944 metų gegužės 20-ąją.
– Jis buvo batsiuvys, bet vežė visus nesigilindami.
Patylėjome abu, po to paklausiau, kur dingo delfinai – ar juos taip pat deportavo? Plaukiodama garlaiviais nė karto nemačiau delfinų.
– Netoliese yra delfinariumas, galbūt ten reikalingi darbuotojai. Tiesa, aš pats nebuvau nuvykęs, tik girdėjau.
Delfinariumus mačiau kino ekrane, žinojau, kaip jie atrodo: stiklu ir nikeliu spindintys pastatai, spalvotomis keraminėmis plytelėmis iškloti baseinai, daug šviesos, besišypsantys mokslininkai, tyrinėjantys jūros fauną, ir taip pat linksmai besišypsantys delfinai, į kuriuos žiūrėdamas ekrane, rodėsi, apkabintum ir išbučiuotum; sutikčiau dirbti pusmetį valytoja tokiame delfinariume už patį mažiausią atlyginimą. Ėmiau klausinėti, kaip vadinasi vietovė, padėkojau Vadimui už pagalbą ir, sulaukusi garlaivio, išplaukiau. Laivelis nedidelis, keturi suolai ant denio ir dvidešimt vietų bendroje kajutėje. Gegužės pirmoje pusėje žmonių nedaug, keleiviams nusileidus į kajutę, denyje likau viena. Garlaiviui įsibėgėjus prieš bangas, vanduo apliejo nuo galvos iki kojų, bet ploni rūbai saulėje išdžiūvo per dešimt minučių.
Išplaukiant vyras, kuriam susimokėjau už kelionę, išgirdęs vietovės pavadinimą nusistebėjo, bet, sekundę pasvarstęs, nuramino mane:
– Nuplauksime.
Išlipau į prieplauką vienintelė keleivė. Vietovė – kaip ant delno, mažytė įlanka ir dulkėtas kelias į medžiais ir krūmais apaugusį kalną. Garlaivis ūktelėjęs nuplaukė už kyšulio, pakrantėje nesimatė žmonių nei gyvenamųjų namų, tik keistas aptriušęs baltų plytų pastatas, primenantis garažą. Prieplauka primityvi, ant betoninių polių kreivai užmesta gelžbetonio plokštė, prie jos šono pritvirtintos šešios sunkvežimio padangos. Nei suolelio keleiviams, nei lentelės su tvarkaraščiu, supratau, kad niekas čia neužsuka. Gal Vadimas supainiojo vietovės pavadinimą? Apsidairiau aplinkui, spėliodama, kur veda kelias, – ar gali delfinariumas būti kalnuose? Nusprendusi pasiteirauti žmonių, patraukiau prie vienintelio pastato. Pasibeldžiau, bet niekas neatsiliepė. Apėjusi pastatą radau dideles dvivėres metalines duris, kurių rankenos buvo apsuktos surūdijusia grandine ir užrakintos spyna. Storas dulkių sluoksnis leido spėti, kad pastatas nelankomas. Stipriai patraukiau keletą kartų už vienos iš rankenų, durys pajudėjo. Pažvelgusi pro plyšį, mačiau dalį patalpos. Virš pilkų srutų sklidino baseino šokinėjo delfinai. Rodėsi, ištikš į švinu blėsuojantį vandenį, bet putra įdubdavo ir delfinas apsiliedavo tiršta gličia pliurze. Po to mesdavosi į viršų kitas, išsilenkdavo ore ir prasmegdavo srutose. Tai ir buvo delfinariumas. Apsidairiau aplinkui, laukiau, kad kas nors pamatys mane, prieis, bet stovėjau viena, o viduje duso dešimt, gal dvylika delfinų. Dar kartą apėjau pastatą, grįžusi ėmiau trankyti duris iš visų jėgų, bandžiau atlaisvinti grandinę, bet ji nepasidavė. Tikėjausi, kad eidama keliu aukščiau, už medžių, rasiu gyvenvietę, žmones ir ką nors išsiaiškinsiu, bet po penkiolikos minučių aptikau tik apleistą vienkiemį. Ėjau įkalne vis greičiau, kol pradėjau bėgti.
