Nužudyk manyje šventybę

Kiek tos šventybės belikę, aišku. Kaip ir nekaltos mergelės kūšplaukių – bet prašau nesibaisėti manąja nepraustaburnyste, tai intertekstas – motyvas iš filmo. Vis dėlto jei kam nors niežti nagai minėtuosius likučius sunaikinti – mieliau rinkčiausi, kad visokio pobūdžio šventybę ir nekaltybę žudytų toks filmas kaip šis – naujasis savitojo graiko Yorgo Lanthimo darbas „Šventojo elnio nužudymas“. Po „Omaro“ ir „Iltinio danties“ tikiuosi panašios keistybės – originalumo, alegoriškumo, sukeistintos – prasmingai sukeistintos – tikrovės. Žinokit, lūkesčiai pasiteisina, ir net su kaupu. Daug kas šitame filme man patinka, mat turiu silpnybę mitinių, religinių, kultūrinių kontekstų koliažams, dar Kidman su Farrellu, pasiteisinantiems režisieriaus sprendimams, geram operatoriaus darbui, įtaigiai, įtampą auginančiai muzikai ir kitiems puikiems dalykams. O labiausiai man, aišku, patinka, kad filme yra ką gliaudyti, atpažinti, gretinti, perstumdyti – puiki „Šventojo elnio nužudymo“ talpa. Filmas Kanuose apdovanotas už geriausią scenarijų (dar buvo nominuotas geriausio režisieriaus ir geriausio aktoriaus kategorijose), o žiuri pirmininkas Almodóvaras jį įtraukė į 2017 m. mėgstamiausiųjų sąrašus. Aš įtraukčiau į savo. Su „Nemeile“ kartu. Lyginamas su Haneke, Scorsese, Lanthimas, mano akimis, vis dėlto išlieka gana originalus ir įdomus. Nesupainiočiau su kitų dviejų filmais, nepaisant prasmių koreliacijų.

Filmo karkasas suręstas ant graikų mito ir tragedijos polių. Jau pats pavadinimas suponuoja graikų mitą ir jo įliteratūrinimą – Euripido „Ifigeniją Aulidėje“ ir „Ifigeniją pas taurus“. Agamemnonas paliečia šventybę, nužudo Artemidės šventąjį elnią, už tai yra verčiamas paaukoti dukterį Ifigeniją. Beje, šis mitas, kaip matome ir iš Euripido dramų, turi keletą pabaigos versijų – vienoje iš jų Ifigenija miršta, kitoje išgyvena ir tampa nuožmia Artemidės kulto šventike, bejėgės aukos vaidmenį keičia aktyvioji destrukcija, nukreipta į kitus. Toks dvejopas ir filmo mergaitės, herojų dukros Kim, vaidmuo. Bet pirmiausia apie filmo siužetą: medikų pora, Ana ir Stivenas, gyvena paviršutiniškai tobulą tobulos šeimos gyvenimą. Kardiologas ir oftalmologė. Perspektyvus vyras ir beveik Stepfordo moteris. Tėvas ir motina. Du jų vaikai – vyresnėlė Kim ir jaunėlis Bobas. Ir Martinas – keistasis Stiveno globotinis, mirusio paciento sūnus. Moiros suverpė susiraizgančius siūlus – pasirodo, Martino tėvą Stivenas operavo apgirtęs. Nustoja plakusi ne eilinio paciento širdis, nustoja plakusi šventybė. O tada pasaulį apgaubia tamsa ir ateina atpildo metas. Martinas orakulas skelbia – „akis už akį, dantis už dantį“. Stiveno žmoną ir vaikus ištiks keturios negalios stadijos: suparalyžiuotos galūnės, nevalgymas, kraujas iš akių, mirtis. Šią grandinę gali nutraukti tik pats prasikaltėlis – nužudydamas vieną iš šeimos narių. Sunki Agamemnono lemtis. Nes laikas eina (laikrodžio simbolis filme). Neišvengiamybė kvėpuoja į nugarą. Finalinė žudymo scena – rusiškos ruletės lošimas ir aklos Temidės motyvo iliustracija: Stivenas šauna užrištomis akimis.

Šį karkasą užpildo daugybė prasminių linijų ir turinių – tiek mito viduje, tiek tarp kitų plotmių. Mito parafrazės ir nejučia kylantis sugretinimas su Izaoku. Ta pati aukštesnioji valia, kuriai nerekomenduotina priešintis. Tas pats pamatinis menkumas ir nesaugumas – tik filme iškeltos rankos niekas nesustabdo, o tai gal ir visai logiška. Abraomas buvo teisuolis (nors, aišku, pirmoji nuodėmė…), Stivenas – nusidėjėlis. Akis už akį, žmogus už žmogų. Budelio vaidmens sunkybė – jei nesi koks psichopatas, slapčia svajojantis nudobti mylimiausius. Nors čia prisimenu Merso teiginį, kad visi sveiki žmonės daugiau ar mažiau trokšta tų, kuriuos myli, mirties. O jei dar ne visai „sveikas“… Prieš akis stojasi ir filmo epizodas – kai Stivenas žiūri į miegančią Aną. Ir žiūri taip objektyvizuojančiai, su tokia galimybe, kad žiūrovas nejučia įsivaizduoja kitą sceną – ašmenis, priglaustus prie moters kaklo. Ir visi slapti santykių nutylėjimai, pavydas (kuris geresnis gydytojas ir tėvas vaikų ligos akivaizdoje), priekaištai – ribinė situacija, kvestionuojanti visą ankstesnį žinojimą apie vyro ir žmonos santykius, apie jausmus vieno kitam.

Kita vertus, nors kaip ir Agamemnonas Stivenas išgyvena krizę, priverstas rinktis egzekucijai vieną iš šeimos narių, filme nusveria pasirinkimo motyvų šaltumas, cinizmas, groteskas. Buvimas auka – kita dedamoji šalia budelio vaidmens – čia jau ne nuo pačių veikėjų priklausantis pasirinkimas. Amžinas klausimas – kodėl už gimdytojo nuodėmes turi atsakyti vaikas? Kodėl Izaokas tampa neišspręstų santykių su Dievu deginamąja auka? Kodėl Ifigenija yra ekvivalentas šventajam elniui? Amžinas klausimas – tačiau man atsakyti padeda dar vienas, jau pačiame mite slypintis klodas, kurį gražiai atskleidžia spektaklio „Mano tėvas – Agamemnonas“ režisieriaus Konstantino Bogomolovo mintis: „Gyvybės dovanojimas šiame pasaulyje pradeda naikinimo grandinę. Tėvai tampa pirmuoju blogiu ir amžino pavojaus šaltiniu. Gimdytojai, ryjantys savo vaikus, – tokia istorija nulemta Ifigenijai…“ Prisimenu Kroną. Šį „vaikų rijimą“ neblogai atskleidžia ir filmo siužetas – fiksuojamas gimdytojų santykio šaltumas, konkurencija, reikalavimai, uzurpavimas, priverstinis lūkesčių atitikimas.

Ryškiausiai toks santykis atskleidžiamas tarp motinos ir dukters; tarp sūnaus ir tėvo. Tiek Kim, tiek Bobas išgyvena garsiuosius Elektros ir Edipo kompleksus. Tačiau akcentu čia tampa ne tiek natūrali pačių vaikų vystymosi fazė, kiek jos užsitęsimas (Kim ir, beje, Martino atveju su incesto aliuzijomis – paauglys miega mamos lovoje, aptarinėja jos figūros privalumus) ir neadekvati tėvų reakcija. Filme akivaizdus šaltas, konkurencinis, neempatiškas motinos ir dukters ryšys (Anos despotiškumas, „kerštas“ dukteriai už jos jaunystę ir grožį, čia prisideda ir pirmųjų menstruacijų kaip virtimo į moterį simbolis, dviejų moterų kova dėl vyro-tėvo dėmesio, dukters pranašumas ir šiurkštus, ciniškas atsakas mamai). Stivenas taip pat nustumia sūnų į kažkelintą planą (iš pradžių Bobo vaidmenį užima Martinas). Tėvų tarpusavio konkurencija vaikų atžvilgiu atsiskleidžia juodojo humoro prisotintoje filmo scenoje, kai Ana giria sūnaus muzikinius gebėjimus, o Stivenas, norėdamas „permušti“ Bobo nuopelnus, pasigiria kolegai pirmosiomis Kim menstruacijomis. Bene žiauriausias, schematizuojantis, meilės likučius šluojantis, absurdiškai racionalus tėvų svarstymas – Ana siūlo nužudyti vieną iš vaikų, nes gali susilaukti kito (labai „motiniška“), o Stivenas, norėdamas priimti „tinkamą“ sprendimą, kurį vaiką žudyti, klausinėja mokyklos direktorių apie Kim ir Bobo akademinius pasiekimus.

Dar vienas labai sukrečiantis filmo motyvas – tai vaikiškosios nekaltybės žuvimas. Na, Kim tos nekaltybės turėjo jau mažai, ji tokia pat nejautri, neempatiška kaip motina – skelbia broliui apie jo būsimą mirtį, suvaidina tėvui Euripido vertą spektaklį (prakalba itin primena antikinės tragedijos, sumišusios su komedija, žanrą). Kim – Ifigenijos Aulidėje ir Ifigenijos pas taurus hibridas. Išlikusi gyva, ji tampa simboline Martino (iracionalumo, lemties, atpildo, keršto) kulto žyne – pranašauja mamai greitą negalią, o broliui – netrukus laukiančią mirtį. Kim apskritai yra puikus pavyzdys to, kaip tėvai manosi gerai pažįstantys savo vaiką, tačiau iš tiesų nėra nė per nago juodymą perpratę jo savasties. Tačiau Bobas, šiaip dar gana naivus ir tyras vaikas, priverstas „išaugti“ Edipo kompleksą, – nuo motinos jis dirbtinai gręžiasi prie tėvo, nes supranta, kad gyvybę lemia būtent jo figūra, – staiga užsimano tapti chirurgu kaip Stivenas, pagal tėvo norą nusikerpa plaukus, šliauždamas, bejėgis sakosi palaistysiantis augalus. Tai labai sukrečia. Kovos už buvimą desperacija ir gudravimas. Mirštantis naivumas, Izaokas, mėginantis perkeisti šventybės valią. Žinoma, koreliuojant su tėvų kaip gyvybės lėmėjų, kaip savo vaikų naikintojų interpretacija, čia itin svarbi tampa vyro-tėvo figūra. Tiek mite, tiek Biblijoje, tiek filme sprendimas yra jo. Dievas-tėvas. Ir moteris – gudragalvė Ieva. Intymūs santykiai su žalčiu (Ana, išpešdama informaciją, smauko vyro kolegos anesteziologo kotą), Adomo gundymas (Anos kūno malonumai mainais už išsaugotą gyvybę), Kim gudrybės (beje, vienas dramatiškiausių personažų; jos ir Martino ryšys koreliuoja tiek su Dzeuso ir jo žemiškųjų mylimųjų santykiais, tiek su Džuljetos ir Romeo diskursu; dar pažymėtina, kad būtent Kim personažas tiesiogiai cituoja mitą – ji mokykloje parašo puikų rašinį apie Ifigeniją, o dainavimas chore sulieja krikščioniškąjį ir antikinės tragedijos diskursą – choras čia galbūt interpretuotinas ir kaip antikinės dramos personažas).

Martinas – mįslingiausias ir bene įdomiausias filmo personažas. Besiasocijuojantis su Artemide, Jahve, Kristumi ir Hamurabiu. O gal tiesiog orakulu. Labai gražus šio iki galo neišgliaudomo personažo polisemantiškumas. Martinas – Jahvė ir Hamurabis: šiurpi ir įtaigi filmo scena, kai vaizduodamas nusikaltimo ir bausmės dueto veikimo principą įkandęs Stivenui į ranką veikėjas iškanda savo kūno gabalą. Tai metafora. Tai kūnas už kūną. Martinas – Kristus: jo žaizdotas kojas bučiuoja nusidėjėlė Magdalietė – Ana. Martinas, kartojantis Kristaus stebuklą, sakantis Kim: „Kelkis ir eik.“

Steriliam, racionaliam operacinę primenančiam („daugiau šviesų“, – sako Stivenas filmo pradžioje; „užgesink šviesą“ – pabaigoje; nes atomazgoje apšviestas tegali būti tik siaubas) veikėjų pasauliui priešinamas iracionalumas, mistika, siaubo tamsybė, pranašingi ženklai, lemtis, neatšaukiami sprendimai. Logika čia susiduria su gyvenimiškosios būtinybės absurdu. Aukštesnioji valia su sizifiškomis žmogaus pastangomis. Pasirinkimas nesant pasirinkimo (prisimenu „Sofi pasirinkimą“). Galingesnis už žmogaus ratio – pasaulio irratio. Mėginimas paaiškinti nepaaiškinama. Neigimas: mėgindamas pasipriešinti prakeiksmo išsipildymui Stivenas prievarta kemša sūnui į burną maistą ir mėgina jį priversti vaikščioti. Apskritai ribinėje situacijoje atsiskleidžia tikrosios savastys, į paviršių kyla užgniaužta agresija – Stivenas daužo daiktus, konfliktuodamas su žmona, netgi ją apkumščiuoja. Veikėjas įkalina, muša ir nori nušauti Martiną. Lyg ir pateisinama reakcija tokioje situacijoje. Bet kartu – ir visą laiką slypėjusio pasyvaus pykčio, instinktų, agresijos apraiška. Per Martino lūpomis skelbiamą verdiktą herojus, kaip ir jo žmona, įgauna teisę reikšti giliai užslėptą savo turinį. Balansavimas tarp pasirinkimo nelaisvės ir vidinę tamsą išlaisvinančios energijos – svarus filmo paradoksas.

Beje, „Šventojo elnio nužudymo“ prakeiksmas turi biblinį kontekstą – dešimt Jahvės bausmių egiptiečiams: pirmoji Egipto žemės bausmė (Nilo vandens pavertimas krauju) koreliuoja su trečiąja Martino bausme – krauju, srūvančiu iš aukų akių. Keturi žmonės – keturios bausmės stadijos. Keturios vėžio stadijos. Ir čia labiau – apie moralinį vėžį. Kitas filmo sluoksnis – medicinos (taigi ratio) abejingumas, cinizmas: nenustačius diagnozės, bet būklei prastėjant, vaikai tiesiog išleidžiami namo, medikai, kaip Poncijus Pilotas prieš minią, nusiplauna rankas. Stivenas ir jo kolega meistriškai stumdo atsakomybę dėl nepavykusios operacijos vienas kitam – tai skamba labai tragikomiškai ir vėl – kaip aliuzija į Poncijaus Piloto „švarias rankas“. Ciniškas Stiveno ir kolegos pokalbis po operacijos – ir vėl švarus, vėl gali užsiimti kasdieniais šnekalais. Fizinio pavidalo konkretybės ir neapčiuopiamumo dermė simboliškai atvaizduojama jau pirmojoje filmo scenoje – stambiu planu vaizduojama širdies operacija su anatominėmis, fiziologinėmis detalėmis. Tačiau filmo potekstės kviečia kvestionuoti tokį užbaigtumą, pažinumą ir apibrėžtumą – metaforine prasme – žmogaus širdis yra nepažini, neišnarstoma, „neišoperuojama“ ir nepataisoma. Tai, ką didžiojoje filmo dalyje daro Ana ir Stivenas – o ypač Stivenas, – yra mėginimas pataisyti, išgydyti, susiūti šį pasaulį tarsi atvirą žaizdą. Tačiau tai neįmanoma, susidūrus su tuo, kas yra už mokslo diskurso ribų, pajutus visą mitologinio prakeiksmo ir atpildo veikimo sunkį. Mechaniškas gydytojo požiūris į žmogų – darinėjamos žuvies epizodas ir jo konotacijos su operaciniu vyksmu. Užsiminiau apie „nusiplaunamas“ (beje, filme jos plaunamos keliolika kartų – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) rankas – ši kūno dalis greta širdies yra svarbus filmo simbolis. Martino mamos fetišas – „baltos, švarios, gražios, tvarkingos“ gydytojo rankos. Ji jaudinamai glamonėja šias rankas – rankas, kurios netyčia nužudė jos vyrą. Situacijos absurdas, paviršiaus ir turinio kontrastas, paįvairintas meilės ir mirties dichotomija. Baltos, išpuoselėtos rankos, spaudžiančios gaiduką ginklo, įremto į sūnaus krūtinę. Stiprus kontrastas. Taip pat ir filmo pradžios epizodas – po operacijos chirurgas nusimauna suterštas, sukruvintas pirštines – ir vėl švarus. Kartu pirštinių motyvas simbolizuoja ir santykį su pasauliu per distanciją, iliuzinę apsaugą, kuri ribinėje situacijoje pasirodo esanti labai netvirta, greitai plyštanti.

Įdomus man filme pasirodė ir Stiveno fetišas: seksualiai jį jaudina operacinės aplinka – plieskiančios šviesos ir pasyviai tįsanti moteris, tarsi paveikta „bendrosios nejautros“, – toks lytinių santykių kodas ir vartojamas filme. Šis fetišas atskleidžia ir dominuojantį santykį, dar kartą pabrėžia tėvo figūrą, o kartu simbolizuoja ir nekrofiliškus ne tik kūniškus, bet ir emocinius veikėjų santykius.

Kita linija – tai tėvo ir į sūnus tinkančio paauglio konkurencija, konkurencija ir su potencialiu motinos mylimuoju (nes ji gundo Stiveną – o čia ir vėl Edipo komplekso daigai), su tėvo žudiku „patėviu“, ir troškimo tapti „tikru vyru“ skausmingumas – Martinas lygina savo „vyriškumą“, kūno plaukuotumą, su Stiveno. Kartu svarstoma vyro kaip šeimos galvos funkcija – nužeminant, apverčiant prasmes, išryškinant paradoksus. Apskritai filmas skatina permąstyti vyraujančias vyriškumo sampratas – ar nebus taip, kad Bobas buvo labiausiai priartėjęs prie „tikrojo vyriškumo“ koncepto?

Kaip jau minėta, į visą mitinį kontekstą įsipina ir romantinės jaunuolių meilės epizodas. Kim ir Martinas – ir du „paprasti“ įsimylėję jaunuoliai, ir visiškai netipiška pora. Pagunda ir susilaikymas (Kim „siūlosi“, tačiau Martinas lytiškai su ja nesantykiauja), Dzeusas, neprievartaujantis Europos. Kristus, atstumiantis Magdalietę. Aukštesnis herojaus tikslas – Hamurabio įsakai. Įdomi ir iki galo neaiški finalinė filmo scena – Stivenui nužudžius Bobą, visa šeima susirenka į tą pačią kavinę, kur šeimos tėvas susitikinėjo su Martinu. Žinoma, tuo pat metu į kavinę užsuka ir pats veikėjas. „Padažas“ – kraujas – ant Kim bulvyčių. Viltingi jaunuolių žvilgsniai. Susidaro įspūdis, tarsi tėvai atvestų aukoti dar vieną vaiką, tik šįkart auka pareikalautų ne didžiosios, o mažosios mirties. Tačiau visa šeima sutartinai pakyla nuo stalo ir tik su priekaištu sumišusi viltinga Kim šypsena palieka tęstinumo galimybę.

Antrą kartą filmą žiūrėjau su rašytoja, scenariste Lina Simutyte. Be visų prasmių, šis filmas mums labiausiai kalbėjo apie tą šimtus kartų artikuliuotą, bet kiekvienąkart tikrą egzistencinį nesaugumą. Apie buvimą auka būties mitybos tinkluose, apie buvimą už virvučių tampoma pasaulio lėle. Ir nepadės, apsisaugoti nepadės net nekaltos mergelės kūšplaukiai. O jei nepadės net jie – vadinasi, vilties išsisukti nėra visai. Nužudyk manyje šventybės iliuziją – geriau vienu kirčiu, – tegu nukrenta nekaltumo akidangčiai, tegu prasideda vidinio žvėries viešpatavimo era. Nes tas žvėris – vienintelis tikras mano pavidalas.