Iranas – kita Mėnulio pusė
Iš netrukus pasirodysiančios knygos
Svečiuose. Privatus gyvenimas
Šventės. Viskas Irane taip pat kaip ir visame pasaulyje. Ir televizijos laidos panašaus stiliaus kaip „Klausimėlis“, ir per radiją atsitiktiniam klausytojui užduodami kvaili klausimai, ir juokingų atsitikimų reportažai, viskas, kaip būdinga žmonėms: vyrai nori moterų, moterys – vyrų, o kas iš to išeina, kai toks nuolatinis valdžios spaudimas ir kontrolė, tai jau kitas reikalas. Visa kaip „normaliame“ pasaulyje – vieni turtingi, kiti ne, bet visi svajonių pilni, nors kartais ir su Mėnulio atspalviu.
Viskas čia gali vykti ir vyksta privačiame gyvenime, absoliučiai viskas. Ką įsivaizduoji, ko neįsivaizduoji, ką tik galėtum įsivaizduoti ir ko negalėtum. Išoriniai, socialiniai suvaržymai tik paryškina Vakaruose kartais nusitrinančią ribą tarp viešo ir privataus gyvenimo.
Draugo paieškos. Einu gatvele netoli Saadi metro ir skaičiuoju parduotuvių numerius. Kukuliai, batai, daržovės, šalti viščiukai, batai, vonios reikmenys, batai, visokie reikmenys, batai, batų raišteliai ir tepalai, paskui kostiumai, maisto prekės, kabeliai, visokios spyruoklės, didelės ir mažos, net nesuprasi, kam jos skirtos. O už kampo auksas, auksas ir auksas – kabinamas, segamas, užmaunamas ir kitaip nešiojamas.
Kol radau, ko ieškojau, išmokau Irane naudojamus skaičius. Pasirodo, visi krautuvėlių boksai gražiai sunumeruoti, tik eiliškumas nestandartinis. Pusė visų numerių iš eilės eina viena gatvės puse ir kai jau turėjo būti mano ieškomas, peršoka į kitą gatvės pusę ir visai ne nuo gatvės pradžios. Bet ieškoti nenuobodu – tiek krautuvių apžiūrėjau, tiek prekybininkų pamačiau ir pasišnekėjau.
Sėdžiu jau rastoje miniatiūrinėje Ali Babos krautuvėlėje. Erdvės – trys metrai iš trijų ir koridorius pusantro iš keturių. Čia su visomis spintomis. Su kuprine įeiti jau netelpu – per siaura. Aplinkui spindi sagtys, segtukai, grandinėlės, blizgučiai visokie, rutuliukai, kniedės ir kitoks turtas.
Iš čia tereikia šokti į autobusą, pavažiuoti kelias stoteles, ir netrukus įsitaisau visai prabangiame Ali Babos urve – bute. Smagūs paveikslai ant sienų, originalus stalas ir visokie įdomūs daiktai iš viso pasaulio aplink mane. Ali Baba tikrai taip save vadina, kelis kartus dar perklausiau. Jis šią naktį turi reikalų, tai aš vienas žiūriu televiziją. Smalsu, ką tokioje šalyje rodo. Geriu arbatą su vyšnių uogiene ir chalvą su pistacijomis graužiu. Jaučiuosi kaip namie. Jauku. O televizija rodo:
Achmadinežadas kalba vėliavų ir balto plakato su aguonomis fone. Gražiai atrodo, tik nesuprantu, ką kalba. Bet kalba užtikrintai, pasitikėdamas.
Mekos Didžiojoje mečetėj aplink Kaabą eina žmonės, eina ir eina ratu, eina ir eina. Vyrai – balti, moterys – juodos. Net dviejuose ekranuose rodo. Vieni dar tik traukia balta upe link Mekos, o kiti jau suka kosminį ratą. Paskui reklama – iš pradžių ta pati nuostabi besisukanti kosminė Meka su žmonių spirale, paskui augantys bukai ir tuomet užrašas, suprask, bankas „Pasargad“ – geriausias bankas. Per kitą kanalą rodo verkiančius vyrus ir moteris, kumščius aukštyn keliančius. Taip iš lėto įsijaučiu į vietinį kontekstą.
Kitą vakarą su Ali Baba renkam gobelenus jo naujiems baldams. Iš pradžių nuvažiuojam į prabangiais namais apstatytą gatvę, su rietimų pilnom parduotuvėm, žaviai išpuoštomis vitrinomis. Visa gatvė – vien gobelenai, parduotuvė prie parduotuvės. Ali draugas, kuris mus lydi, sako, nieko čia persiško nėra, turkiška čia viskas, viskas iš Turkijos.
Apeiname kelias parduotuves vis matuodami, ar derinasi atspalviai. Ali visą staliuką iš namų pasiėmė, kad galėtų žiūrėti ir parinkti pagal medžio spalvą. Renkamės, žiūrim, kol pagaliau išsirenkam, tada mikliai pasideram ir pardavėjas jau skaičiuoja pinigus. Pluoštais. Ir kupiūros stambios, ir pinigų daug. Tada važiuojam, kur gobelenus traukia ant baldų. Viskas čia pat – ir porolonas, ir kiti kamšalai. Stovi medinis karkasas, iš lėto virstantis minkštu prabangiu foteliu. Paskui einam už kampo, kur tas pačias kėdes ir fotelius gamina – surenka, lakuoja, dekoruoja. Kvapas nelabai pakeliamas, bet siena nuo purškimo tiesiog nuostabi. Baltos kopėčios į dangų. Prie durų belieka parašyti „Modernaus meno galerija“. Ali užsisako viską, ko nori, palieka medžiagas, ir mes laisvi kitiems patyrimams.
– Kitą savaitę užsukit atsiimti, – sako meistras ir šypsosi.
Turėjo karalius tris sūnus. Šiandien susitinku su žmogumi iš Islamo bibliotekos, Algio Uždavinio draugu ir Šhono sekėju. Šiuose namuose jungiasi kitur nesijungiantys dalykai. Padėtos ant židinio atbrailos erdvę puošia jūrų kriauklės ir nuostabūs akmenys. Prisėdu ant jo žmonos sukonstruotos lovos iš paprastų, tamsintų lentų. Jaučiuosi visai kaip namie, o ir knygos lentynose tarsi mano būtų, tik labai, labai seniai matytos. Itin tinkamos knygos. Iš jų sužinau, kad Irane dar gyva ir populiari, tik neafišuojama, amuletų tradicija. Gerai paieškojus turguose galima rasti ir magiškų užrašų ant mažyčių lentelių, ir Fatimos rankučių. Čia nufotografuoti autentiški, jautrių rankų sukurti amuletai, ne masinės gamybos. Namuose esančių kilimų raštai tokie mieli, kad net man norisi turėti. Jo žmona – vaikiškų knygų iliustratorė, tai gaunu pavartyti ir jos iliustruotą knygą. Vartau ir nors viskas farsi kalba, iš iliustracijų skaitau:
– Turėjo karalius tris sūnus, du buvo protingi, o trečias… Prieš mirdamas karalius padalijo savo karalystės turtus dviem protingiems, o trečias išėjo laimės ieškoti. Kelyje sutiko senolį ir jį įdėmiai išklausė, demoną užmušė ir stebuklingame sode nepasiklydo; toji žavingoji princesė jam ir atiteko.
Visai kaip Lietuvoje, tik knyga verčiama iš kitos pusės, kas truputį neįprasta, net pačioms vartančioms rankoms.
Jolda – tai ilgiausios nakties šventė, atėjusi iš ikiislaminių laikų ir švenčiama tą patį vakarą kaip ir Kalėdos. Žmonės eina vieni pas kitus į svečius, susirenka prie vieno stalo, valgo, geria ir budi visą naktį kojas pakišę po šiltu užtiesalu, ratu susėdę. Užtiesalas, aišku, jau labiau iš legendos, bet būtinas pasakojimo atributas.
Kalėdų vakarą parkeliavęs dėliojau sąmonėj dienos įspūdžius. Atėjo Ali, atnešė butelį, suvyniotą į popierių ir dar į celofaną susuktą. Tokį ir padėjo ant stalo; ten naminis vynas, supiltas į konjako butelį ir taip užmaskuotas, – grynas pogrindis. O plastikiniame dar atnešė vyšninės, irgi draugų namie darytos, taip ir šventėme. Ryte skaudėjo galvą.
Menas
Kiek daug paišančių merginų šioje šalyje. Visur ir viską paišo.
Dailininkų parkas, kavinė ir kitos merginos. Sėdžiu dailininkų kavinėje – vegetariškame restorane, esančiame dailininkų parke, šalia Irano dailininkų forumo-galerijos. Jei būsit Teherane ir norėsit pasėdėti meniškoje terpėje, eikite čia. Merginos sėdi skaras ant pakaušių užsimetusios, laibais pirštais kavos puodelį laikydamos ir plepa. Visai kaip ir Lietuvoje, tik jos dar ir rūko kavinėje. Nors čia pusiau laukas, bet yra ir rūkymo zonos, ir ne. Merginų plaukai galingomis sruogomis iš po skarų veržiasi į visas puses – ir ant nugaros, ir ant krūtinės banguoja. Šviesi skarelė kontrastuodama tik paryškina neklusnius plaukus tarsi neklusnias mintis. Rankos iki alkūnių plikos, žiedai žybsi. Vakaras visai nekarštas.
Mano užsakytas vegetarinis kebabas su ryžiais pralenkia visus lūkesčius. Rekomenduoju. Dar prie jo atneša salotų aštriame indelyje ir jogurto dug su žolelėmis. Visa tai subtiliai dera, tad jau imu suprasti iraniečių pomėgį „švariems“-gryniems produktams ir šilto-šalto skirstymui. Šalia dar pomidorai kepti. Iš ko tas kebabas, taip ir nesupratau, gal iš sojų su pupelėm. Deserto atneša manų košės su gėlių nektaru ir absoliučiai neįtikėtinu prieskoniu.
Prie kito stalo sėdi keturi dailininkai. Akivaizdu, kad dailininkai, klausti nereikia. Taip ir šnekamės savame kūrėjų pasaulyje vis tomis pačiomis būties temomis.
Menas ir verkiančios moterys. Pasijutau kaip filme. Išvažiavę klaidžiojome pagrindinėmis gatvėmis, kelis kartus apsukdami kvartalą ir vis bandydami išsukti į nedidelį skersgatvį, o gal suklaidinti persekiotojus, kurių aš nemačiau, o gal nepastebėjau. Paskui siauromis gatvelėmis apsukome dar vieną ratą ir mikliai pasistatę mašiną ant paties griovio krašto pabeldėm į absoliučiai nežymias duris vienoje namo sienoje. Dar pažiūrėjau įdėmiai į mūsų mašinos ratą, pusiau kabantį virš pusmetrinio griovio, bet Ali numojo ranka. Jei kas paprašytų rasti tas duris kitą dieną, tikrai nesugebėčiau. Joms atsidarius smunkame žemyn į paslaptingą rūsį. Leidžiuosi, leidžiuosi ir patenku į kažin kokią stebuklingą jaunų veidų ir smalsių žvilgsnių erdvę, kur visi kažką kuria, dirba, raižo, paišo, klijuoja, kartkartėmis parodydami savo kūrinius metrui – šios studijos globėjui, garsiam menininkui. Mano, kaip užjūrio dailininko, pasirodymas sukelia pagyvėjimą. Kažkas ima ieškoti filmo apie metro akciją, per kurią jis sukarpo kelių šimtų metrų ilgio savo grafinį paveikslą, kiti neša ir rodo man savo darbų bloknotus, pripaišytus nuo pradžios iki galo. Žiūriu ir nyru į kitą kultūrą, kitą matymą, pajautimą su gausybe jautrumo fluidų, atsidarančių į visas puses. Net tai, kaip man įteikiamas bloknotas, kaip prisėda šalia, kaip laukia, kada pažiūrėsiu, – visa tai spindi tokia neįprasta man kūno kalba. Viena mergina rodo žavią, truputį velniuotą akvarelę su tušu, ne vieną akvarelę, o tris pilnus bloknotus, ir kiekviename piešinyje tai ragai, tai demoniškos akys, tai kiti tamsiosios pusės niuansai slypi.
Studijos patalpos visai nedidelės, o žmonių, būsimųjų meno genijų, pilni kampai ir koridorius bei visi pakraščiai nutūpti ir, kas įstabiausia, visi čia ateina savo noru, sava iniciatyva mokytis meistro studijoje.
Bežiūrint filmą dar ir arbatos su sausainiais gaunu. Montažo stilistika lėta, tarsi kūrė žmogus, nepažįstantis laiko. Prasideda paplaukusiais, truputį lėtais kadrais, su eilėraščiais, kūrybos procesu, judančia ranka, vis atsirandančia juoda linija baltame lape, kol pagaliau ateina lemiama akimirka. Gausioje susirinkusiųjų minioje vienoje iš Teherano galerijų dailininkas ima plėšyti savo didingą kelių šimtų metrų ilgio kūrinį. Žiūrovai nuvilnija kaip susijaudinusi jūra, moterys tiesia rankas, tarsi norėdamos jį sulaikyti, ašaros plūsta iš akių, ašaros ir garsus raudojimas, net krūpteliu iš netikėtumo.
Autoriaus nuotraukos
