EGLĖ MARIJA FRANK

Iš vienatvės epizodų

 

Tą dieną nuo pat ryto keistai sopėjo nugarą, atsikėlusi atkragino galvą ir pajuto, kaip kasos galas švelniai palietė sėdmenis. Nakčiai visada pindavo kasą, pražilusias iki tauraus baltumo sruogas pirštais sugrėbusi į viršų, sunėrusi rankas už sprando, supindavo nežiūrėdama, o kas pusę metų kasą trumpindavo – nurėždavo aštriom žirklėm maždaug per sprindį. Buvo keista, kad dar jaunystėje jai pavydėdavo plaukų – kaip galima pavydėti to, kas savaime ir visiškai nepelnytai yra tavo dalis. Ar plaukai turtas, ar turtas klasikinis profilis, aukšti dailūs skruostikauliai, tauri ikoniška nosis, blausaus pilkumo akys, tiesūs dantys. Kiek prasmės apie tai mąstyti, kai tau greit šešiasdešimt, nebent jei sugebėjai tą turtą išmaniai panaudoti. Ji nesugebėjo, Henrikas, kurį švelniai vadino Hė, buvo vienintelis, kurį gyvenime prisileido, kiti vyrai jai buvo neįdomūs, nemėgo jų draugijos, jausdavo, kaip savo buvimu šalia jie žaibiškai okupuodavo jos erdvę opiu ir kažkokiu keistai liguistu dėmesio troškuliu. Ji visada troško erdvės, ir Hė jai jos suteikdavo – buvo tylus, mažakalbis, didelis kaip meškinas, su gauruota neklusnių plaukų kupeta ant galvos ir nepaprastai geras. Visą gyvenimą norėjo vaikų, o ji jų nenorėjo niekada – bijojo, kad jie uzurpuos ją visą, panašiai kaip tie dėmesio ištroškę vyrai, negrįžtamai pakeis jos esatį, destruktyviai suversdami viską aplinkui, daugindami save iki begalybės, tarsi konkuruodami su šalia esančia motina, kaip maži opšrūs kuisdami ir griuvėsiais paversdami jos buitį – žymėdami savo teritoriją išmėtytais žaislais, lipnių nuo maisto rankučių atspaudais ant baldų, spjaudoma ant sienų koše, sulčių lipčiumi ant grindų, išdaužydami porcelianą, brangias širdžiai smulkmenas, viską čiupdami, viską pasiekdami. Kaip mažos ėdrios hidros apsivydami, įsigyvendami viduje, iš pradžių įsikraustydami į patalus, pasmerkdami keleriems metams bemiegių naktų, pasiglemždami absoliučiai visą laiką ir kūną – tąsydami krūtis, veidą reikliai atsukdami į save, vos pamėginus skirti dėmesį kažkam iš pašalies, kišdami pirštus į kūno ertmes – ausis, nosies angas, burną. Ji to negalėjo leisti, su gailesčiu nulydėdavo žvilgsniu tokias – nutįsusiom pilvo terbom ir beformėm krūtim, tokiais pat beformiais it maišas drabužiais, paklaikusiais žvilgsniais sekančias tuos mažyčius nevaldomus gaivalus arba, atvirkščiai, sulysusias, išsičiustijusias, neurotiškas perfekcionistes, iščiulptas ir beaistres it tušti kevalai, – nes viskas priklauso vaikui, net išsituštinti be jų negali, jie stovi šalia tualeto, reikliai klykdami, kumšteliais daužydami duris, nes tu esi jų kūnas, jų tęsinys, amžiams nebenutraukiama simbiozė. Prisimindavo savąją – šaltą, tokią pat tiesią kaip ji, – jokių nereikalingų glamonių ir apsikabinimų, prisimindavo, kaip abi vykdavo prie jūros – pasidėjusios daiktus pirmiausia eidavo į biblioteką, ji į vaikų, motina į suaugusiųjų skyrių, abi grįždavo su glėbiu knygų ir visą likusį laiką skaitydavo, kiekviena atskirai. Prie motinos negalėdavai liestis, negalėdavai sėdėti ant kelių, nes suglamžysi jos kruopščiai lygintus taftos sijonus, negalėdavai glostyt jos plaukų ir veido. Gimus seseriai, motina dar labiau nutolo, regis, tada ji ją prarado visiškai – dabar prisiminusi tą momentą nejautė nieko, visas tolesnis gyvenimas skendėjo keistame rūke, ji tik viską darė teisingai – baigė mokyklą, įstojo į konservatoriją ir toliau visą gyvenimą mokė vaikus skambinti fortepijonu, per daug nesusimąstydama, ar tai tikrai jos kelias. Henrikas atsirado jai baigiant mokslus – daug vyresnis, su kažkokiu beprotišku ryžtu ją užkariauti, todėl, matyt, pasidavė.

Pasirąžiusi permetė kasą į priekį ir užsisiautė juodo šilko kimono plačiomis rankovėmis, jį reikėdavo išmaniai surišti iš vidaus, o einant jo skvernai plasnodavo – Hė tada sakydavo, kad ji panaši į paukštį. Tvarkingai susukta juodų laidų ritė, matyt, dar likusių nuo kadais sugedusio patefono, gulėjo senos prieškarinės komodos viršutiniame stalčiuje – vieninteliame, kuris turėjo užraktą. Raktą laikė senoje kriauklėje, dabar ištraukė ir buku žvilgsniu įsistebeilijo, – greičiausiai ne originalus, nes įkištas styrodavo kampu – paprasto žalvario, ant kojelės – kelios įrantos, galvutė vienoj vietoje keistai įlenkta. Originalus aiškiai pamestas, kai pirko, teiravosi tos senos žydų poros, – ruošėsi emigruoti, pardavė už juokingą kainą, nuodėmė buvo nepirkti. Nors Henrikas atkalbinėjo, sakė, kad kirvarpos gali sugadint parketą. Nepaklausiusi įsigijo, pati nušveitė, it kūdikį įdrėkino terpentinu, nulakavo neutralia spalva. Su pasitenkinimu paglostė vynuogės kekę ant durelių, įkišo raktą į viršutinį stalčių, pasuko ir stipriai truktelėjo į save. Jau savaitę nebuvo pas Hė, žinojo, kad jį lanko brolio šeima, sunkiai pakeldavo slaugos ligoninės atmosferą, aštrų šlapimo tvaiką, regis, visai dienai įsigeriantį į rūbus ir plaukus. Hė jau kuris laikas nešnekėjo, pripumpuotas vaistų ir narkotikų, nuolat būdavo apimtas slogaus pusiau sąmoningo snūdo, ją gąsdino pasikeitęs jo veidas – pageltęs ir įkritusiais skruostais, o iš pražiotos burnos kartkartėmis pasigirsdavo skausmingas gargtelėjimas – nuo nuolatinio gulėjimo susistovėjusių seilių ir skreplių. Panašiai gargčiodavo visi palatoje – dar trys vyrai, dažniausiai atėjusi rasdavo juos vienodai nugrimzdusius į tą patį letargą, pasiėmusi kėdę, prisėsdavo ant krašto ir tiesiog klausydavo trūkčiojančio kvėpavimo sinkopių. Stengdavosi nežiūrėti į Hė, stebėdavo šalimais gulinčio lieso vyro rankas – išdžiūvusias, driežiškas, su nusmailėjusiais it raganiaus nagais, atsipeikėjęs jis nuolat rankiodavo nuo savęs kažką tik jam vienam regimą – skrupulingai pešiodamas nuo krūtinės, lieso nuogo pilvo, bandydamas tai pasiekti sauskelnėse. „Ne jorzai, Tolik“, – kvatodavo seselės šiurkščiu, vulgariu juoku, žaibuodamos akimis, gyvos savo paprasta žemiška esatim, įstengiančios flirtuoti net su šiais pamišusiais puslavoniais. Ją visada trikdydavo jų paprastas požiūris į kūną – be ceremonijų keisdavo sauskelnes, dar galinčių šlapintis mažytes, susitraukusias varpas kruopščiai įstatydavo į basoną, motiniškai maitindavo, kažką rypuodamos skusdavo ir apiprausdavo, guosdavo it vaikus, pravirkusius iš nevilties, kuri retsykiais vis dėlto prasiverždavo pro dusnų narkotikų ir silpnaprotystės rūką. Hė irgi verkė, čia atvežtas, – o ji tiesiog stovėjo, stovėjo toje šlapimu ir vyrų prakaitu pradvisusioje palatoje kaip keistas egzotiškas paukštis ir žiūrėjo pro langą į milžinišką liepos lają, siekiančią antrą ligoninės aukštą, pučiant vėjui, jos šakos tapdavo panašios į pamišėliškai mostaguojančias rankas.

Išėmusi iš stalčiaus ritę, lėtai išvyniojo laidus. It atlikdama ritualą, pradėjo lėtai vynioti juos aplink fanerinę taburetę – vienintelį šlykštų baldą jos namuose, kurį dabar laikė Hė darbo kambaryje. Perjuosusi kelis kartus, iš po komodos ištraukė kieto kartono lakštą su nedidele kiauryme per patį vidurį. Iš šilko maišelio, gulėjusio tame pačiame stalčiuje kaip ir laidai, išėmė juodos gumos falą, išraizgytą išraiškingom gyslom, – užsisakė jį internetu, nežinia kodėl išsirinko juodą. Atsiimti ėjo į terminalą prie prekybos centro – įvedus slaptažodį, atsirakino vienos iš aibės durelių, – dėžė atsivėrusioje ertmėje atrodė neproporcingai milžiniška ir ją kažkodėl suėmė isteriškas juokas. Dabar tik perbraukė per guminius iškilimus pirštais ir užnėrusi kartoną stipriai pritvirtino įstrižom laidų vijom.

 

 

Kai atsimerkė, buvo jau vidudienis. Šiandien reikės pakirpti kasą – pagalvojo.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.