Kelios pastabos apie antisemitizmą

Nuo 1993 m. Europoje lapkričio 9-ąją minima Tarptautinė diena prieš fašizmą ir antisemitizmą, skirta prisiminti vadinamosios Krištolinės nakties įvykius nacių valdomoje Vokietijoje, – tą dieną 1938 m. buvo užpuldinėjami žydų tautybės asmenys, naikinamos jų parduotuvės ir deginamos sinagogos. Nacistinės Vokietijos politika, nukreipta prieš žydus, buvo moderniojo antisemitizmo, susiformavusio XIX a. Europoje, kvintesencija.

Tačiau antisemitizmo, kaip ir Holokausto, klausimai nei Lietuvoje, nei Europoje toli gražu nėra tiktai istorijos tyrinėtojams paliktas objektas. Kokie yra antisemitizmo bruožai šiandien? Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europoje sustiprėjo antiizraelietiškos nuotaikos, susijusios su sudėtingu ir nevienareikšmiu žydų ir palestiniečių konfliktu, jos sklinda iš musulmoniškų bendruomenių. 95 proc. antisemitinių akcijų Prancūzijoje įvykdoma arabų ir afrikiečių jaunuolių, kurių dauguma yra gimę Europoje. Skirtingai negu prieškarinis antisemitizmas Europoje, kuris turėjo ilgą žydų demonizavimo tradiciją, islamas žydų tokiais nelaikė. Šiuolaikinis antisemitizmas Europoje yra susijęs su idėjomis, sklidusiomis Europoje (o ypač Vokietijoje) prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet kartu jis yra ir naujų įtakų produktas – tai musulmonų bendruomenės didėjimas, jos transformacija ir radikalėjimas. Kartu skirtumas tarp antisemitizmo ir antisionizmo pamažu nyksta, antisemitizmas tampa daugelio nepatenkintų Europos visuomenės grupių reakcija į blogėjančią ekonominę ir socialinę padėtį.

Musulmoniškas antisemitizmas, remdamasis antipatija nemusulmonams, sumaišė krikščionišką antisemitizmą (į Artimuosius Rytus importuotą Europos misionierių) ir kairuoliškos pakraipos sekuliarinį antisemitizmą. Tokia tendencija pastebima arabų šalyse publikuojamose politinėse karikatūrose, TV laidose ir laikraščių puslapiuose. Oficialiuose „Hamas“ tinklalapiuose pateikiamos nuorodos į „Siono išminčių protokolus“ – klastotę, sukurtą Rusijos ochrankos 1903 m. ir vėliau naudotą nacių propagandos. Žydai kaltinami sukūrę slaptas draugijas daryti įtaką globaliems ekonomikos procesams ir kurti politinį nestabilumą. 2014 m. „Hamas“ atstovas spaudai net užsiminė, kad žydai naudojo nežydų vaikų kraują macams kepti, – vienas seniausių antisemitinių kaltinimų*.

Nors Europoje nėra partijų, kurios savo ideologiją grįstų atvirai antisemitine pozicija, sąmokslo teorijų kūrėjų versijos klesti: antisemitizmą sukūrė ir eksploatuoja patys žydai, pasak tariamų „Siono išminčių protokolų“, antisemitizmas žydams yra būtinas, kad jie galėtų vadovauti ir valdyti pasaulį. Alfredas Rosenbergas, nacių ideologas, įtraukė šias tezes į Trečiojo reicho ideologiją ir jos tebėra populiarios tarp dešiniųjų radikalų. Holokaustas taip pat neva „buvo naudingas“ žydams – jis suvienijo žydų tautą, sustiprino sionizmą ir sukūrė Izraelio valstybę. Kita teorija teigia, kad žydų neorganizuotumas liudija juos turint tobulą organizaciją. Beveik du tūkstančius metų žydai neturėjo centrinės valdžios – nuo 70 iki 1948 m., kai įkurtas Izraelis, bet konspirologai tvirtina, kad Siono išminčiai visą laiką kontroliavo visus žydus siekdami įvykdyti pasaulinį sąmokslą…

„Kai nėra priešo, mes turime jį susikurti“, – yra pasakęs italų mąstytojas Umberto Eco**. Antisemitiniai įsitikinimai nebuvo ir nėra paremti jokiu tikru žydų gyvenimo pažinimu, objektyviu žydų vertinimu, o daugiausia grindžiami tuo, ką antisemitai buvo girdėję apie žydus. Dėl įvairių apribojimų ir draudimų retas krikščionis Vakarų Europoje turėjo galimybę stebėti žydų gyvenimą iš arčiau, pažinti jų tradicijas, o Rytų Europoje kontaktai tarp žydų ir nežydų buvo glaudesni. Rytų Europoje liaudiškas antisemitizmas egzistavo, tačiau ekonominiai ir socialiniai kontaktai leido pažinti žydus, gyvenančius šalia. Tiems, kurie norėjo juos pažinti. Mūsų žydai buvo sakoma apie savo kaimo ar štetlo žydus Lietuvoje. Žymus teisininkas Mykolas Römeris straipsnyje, rašytame prieš Antrąjį pasaulinį karą, teigė, kad žydus, kuriuos jis matė tėvo dvare Bagdoniškyje nuo vaikystės, jis įprato matyti kaip „žmones, visapusiškus žmones, o ne laikinus pakeleivius. Juos pažinau ir mylėjau. Jie turėjo savo individualų ir rasinį charakterį, turėjo savo papročius, savo draugiškų santykių būdą [...], mano kontakto su žydais vaikystėje pobūdis nuteikė mane jų atžvilgiu palankiai visam gyvenimui ir sukūrė mano psichikoje tokią nuostatą, kuri apsaugojo mane nuo visokiausių antisemitizmo įtakų. Senieji Micheli, Mauše ir Šimeli, kurių kaulai šiandien ilsisi lietuvių žemėje, – jūs man atstovaujate visai žydijai ir jūsų dėka pažinau žydus kaip brolius! Jūs man visuomet buvote skydas prieš antisemitizmą, kuris mane supo visą gyvenimą ir stengėsi paveikti! Jūs mane nuo jo apsaugojote, nes užtenka man tik jus prisiminti, kad suprasčiau: antisemitizmas yra melas! Jūs buvote ir esate man žydų tiesa, o ji yra žmogiška ir nėra blogis! Jeigu jūs turėjote blogio, tai turėjote ir daug gėrio, o kas iš žmonių ir net iš tautų yra apsaugotas nuo trūkumų?“***

Nuo pat krikščionybės sklaidos krikščionių santykiai su žydais įgavo priešišką pobūdį. Pagal Bažnyčios Tradiciją, Viešpats kalbėjo su patriarchais ir pranašais ir pranešė jiems apie Kristaus Atpirkėjo atėjimą, tačiau kai Kristus atėjo, žydai jo nepažino ir todėl yra laikomi paklydusia tauta. Bet apaštalai, skleidę krikščionybę tarp pagonių, niekada neatmetė judaizmo. Laiške romiečiams apaštalas Paulius perspėjo apsikrikštijusius pagonis dėl antijudaizmo daigų – „žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave“ (Rom 11, 18). Paulius Izraelio tautos vaidmenį įtraukė į Dieviškąjį išgelbėjimo planą. Žydai, būdami Abraomo palikuonys, nepriėmė Jėzaus Kristaus Atpirkėjo ir atsisakė išganymo, bet jų suklydimas yra dalinis (Rom 11, 1–10), nes kiti Jėzų pripažino. Dichotomija tarp tautos, „žudančios pranašus ir mesijus“, ir tautos, kuriai buvo skirtas Šventasis Raštas ir Įstatymas, vertinimo krikščionybės požiūriu buvo išspręsta šv. Augustino mokymu, kad žydai yra tikėjimo (Bažnyčios ir Kristaus mokymo tiesos) liudininkai. Pasak šv. Augustino, žydai turėjo būti atskiriami nuo krikščionių, gyventi atskirai (iš čia ir atskiri žydų kvartalai viduramžių Europoje), tačiau toleruojami (Tikėjimo liudininkai). Viduramžių ikonografijoje dažnai vaizduojama triumfuojanti bažnyčia ir sielvartaujanti sinagoga. Krikščioniškajame pasaulyje ilgai cirkuliavo kai kurios klaidingos ir neteisingos Naujojo Testamento interpretacijos, pabrėžusios tariamą žydų tautos kaltę ir žadinusios priešiškumą šiai tautai. Tai buvo vienas iš veiksnių, lėmusių daugelio žmonių sąžinės atbukimą „antisemitizmo įkvėptų persekiojimų Europoje“ metu, kaip 1997 m. kreipdamasis į Vatikane vykusio kolokviumo dėl antijudaizmo šaknų dalyvius teigė popiežius Jonas Paulius II.

XIX a. kai kurie antijudėjiniai mitai modifikuotomis formomis buvo perkelti į naujus antisemitinius kontekstus ne tikint jų egzistavimu, bet siekiant savų tikslų (prancūzų žurnalistas Édouard’as Drumont’as knygoje „La France juive“ (1886) šalia rasistinių antisemitinių teiginių įtraukė kaltinimus žydams dėl dievažudystės bei ritualinių žmogžudysčių, siekdamas gauti dalies kaimiškos Prancūzijos visuomenės paramą).

XIX a. antrojoje pusėje beveik visose Europos šalyse nacionalizmas krypo nuo liberalizmo ir demokratijos prie šovinizmo ir priešiškumo kitataučiams. Tuo metu kūrėsi antisemitinės partijos ar judėjimai (Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijos imperijoje, Rusijos imperijoje ir kitur). Pats antisemitizmo terminas buvo sukurtas 1879 m. radikalaus vokiečių politiko ir rašytojo Wilhelmo Marro. Marro neologizmas rėmėsi komparatyvine filologija, kuri tam tikras kalbas (hebrajų, aramėjų ir arabų) apibrėžė kaip „semitines“. „Antisemitizmas“ yra nelogiškas terminas, nes tokio žodžio kaip „semitizmas“, kuriam reikėtų sukurti opozicinį terminą, nėra, tačiau šio žodžio konotacija yra gerai suvokiama. Marro sugalvotas terminas atspindėjo antisemitinio pasaulėvaizdžio kvintesenciją: žydai planuoja surengti klastingą sąmokslą ir įsiviešpatauti pasaulyje. Antisemitizmas buvo sparčios modernizacijos, nacionalizmo, kapitalistinių santykių, tradicinės agrikultūrinės bendruomenės raidos lūžio sukeltas modernus fenomenas ir turėjo idėjas ir sąvokas (rasinis atskyrimas), kurių neturėjo ankstyvosios judeofobijos (antijudaizmo) formos. Antisemitizmas XIX a. pasirodė esąs politinės agitacijos priemonė, kuria naudojosi beveik visos politinės srovės, pradedant pirmaisiais socialistais ir katalikais Prancūzijoje, vėliau krikščioniškosios socialinės ir konservatyviosios srovės Vokietijoje ir Austrijoje, taip pat valstiečių sąjungos ir kraštutinių nacionalistų judėjimai (juodašimtininkai Rusijoje, endekai Lenkijoje, Visuotinė vokiečių sąjunga, jaunačekių judėjimas) prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Antisemitizmas buvo nacionalinių konfliktų, socialinių perversmų, ekonominės krizės, kovos dėl politinės valdžios, greitų kultūrinių ir socialinių pokyčių ir įtampos pasekmė. XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje po finansinių bendrovių kracho Vokietijoje ir Austrijoje sustiprėjo antisemitizmo judėjimas, o antisemitinės partijos siekė stabdyti žydų emancipaciją ir kovoti su šios emancipacijos socialiniais padariniais – mažinti žydų įtaką ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Esminis skirtumas Rusijos imperijoje buvo tas, kad antisemitizmas čia, skirtingai negu Vakarų Europoje, neturėjo rasistinio turinio.

Antisemitai neapykantą žydams paprastai išreiškia vyraujančia savo epochos retorika, antisemitiniuose tekstuose minėdami kai kurias konkrečias žydų kultūrines ypatybes arba žydų bendruomenės gyvenimo elementus. Tačiau klaidinga būtų teigti, jog antisemitizmas gyvuoja todėl, kad antisemitai pavydi žydams ekonominės gerovės ir pan. (Rusijos imperijoje dauguma žydų gyveno ypač skurdžiai. Šolom Aleichemo kūriniuose – vien žydų skurdo vaizdai.) Ekonominis pavydas arba vien neigiamų žydų bruožų fiksavimas yra jau egzistuojančios antipatijos ar neapykantos žydams padarinys. Antisemitinės nuostatos dažnai yra socialiai konstruojamos ir yra savotiški pasaulėžiūriniai modeliai, perduodami iš kartos į kartą. Žmonės, nesusidūrę su žydais, turi antisemitinių nuostatų (pasaulinis sionizmas, pasaulio užvaldymas ir pan.). Nuo 1290 iki 1656 m. Anglijoje faktiškai nebuvo žydų gyventojų – jie buvo išvaryti, bet antisemitinės nuostatos išliko – žydai buvo vertinami kaip lupikautojai ir negarbingi palūkininkai. Lenkijoje žydai šiandien sudaro vos 0,1 proc. gyventojų, tačiau, nuolat atliekamų apklausų duomenimis, daugiau kaip trečdalis respondentų laikosi antisemitinių pažiūrų.

Lietuvoje tarpukariu antisemitizmo formų taip pat būta, tačiau iki karo europiniame kontekste Lietuva neišsiskyrė nei antisemitinės propagandos gausa, nei agresyvia retorika, nei ypatingu nepakantumu žydams. Palyginti su Lenkijos žydų diskriminacija arba nacionalsocialistinės Vokietijos „žydų politika“, tarpukario Lietuva buvo teigiamo sugyvenimo pavyzdys. Autoritarinis Smetonos režimas nevykdė žydus diskriminuojančios politikos, teisiškai persekiodavo žydų užpuldinėjimų organizatorius (1929 m. įvykiai Vilijampolėje) ir drausdavo atvirą antisemitinę propagandą, kaip buvo uždrausta „Tautos balso“ leidyba 1933 m.

Vokiečių okupacijos metais nacistai, kaip ir kitur okupuotose teritorijose, aktyviai skleidė antisemitinę propagandą, kurioje dominavo teiginiai apie „bolševikiškai žydišką“ valdžią sovietinės okupacijos metu. Okupacinė vokiečių politika žydų atžvilgiu buvo pirminė Holokausto Lietuvoje priežastis, okupacinės valdžios skatinama antisemitinė retorika padėjo jiems įgyvendinti genocidinius planus ir patraukti dalį lietuvių į savo pusę.

Po Holokausto iš Vidurio ir Rytų Europos stengėsi emigruoti dauguma išlikusių žydų. Tradiciniai žydai ortodoksai apskritai išnyko, o tuos, kurie liko komunistų kontroliuojamose šalyse, labiau tiktų įvardyti kaip žydų kilmės asmenis. Tokiomis sąlygomis antisemitizmas, po 1945 m. vis iškildavęs į paviršių antisionizmo ar antikosmopolitizmo pavidalu, smarkiai skyrėsi nuo prieškarinio. Komunistinėse šalyse nebeliko ekonominių skirtumų tarp žydų ir nežydų, pradingo ir išorinės atskirtumo apraiškos. Tačiau ir toliau pavergtų tautų visuomenėse buvo mėginama žydus kaltinti komunizmo skleidimu, o komunistų vidaus konfliktuose valdžia kartais naudodavosi antisemitiniais argumentais. Sovietinis režimas antisionizmu dangstė antisemitines nuostatas, kartu slopindamas vietos žydų simpatijas Izraelio valstybei. Komunistine valstybinio antisemitizmo politika stengtasi išstumti žydus iš valstybės valdymo ir aktyvaus visuomenės gyvenimo. Sovietinis antisemitizmas buvo specifinis reiškinys Europos antisemitizmo istorijoje – jis niekada neturėjo įformintų sisteminių bruožų, o buvo labiau numanomas arba nujaučiamas. Tam pravertė ir penktasis punktas – sovietiniuose pasuose penktoje grafoje buvo žymima tautybė, tad žydai įvairiose valdžios institucijose būdavo atpažįstami.

Atrodytų, žlugus komunizmui, propaguojant europines demokratines vertybes ir toleranciją antisemitizmo reiškiniai Rytų Europoje turėjo nunykti, tačiau „antisemitizmo be žydų“ recidyvų pasitaiko. Aš nekalbu apie anoniminiais komentarais užterštą internetinę erdvę paskelbus kokį straipsnį apie kompensacijas, žydų turto grąžinimą ar pastarųjų metų gausius tekstus apie Holokaustą ir jo atminimą Lietuvoje. „Dvigubo genocido“ teorijos variacijos išlieka gajos tarp vadinamųjų intelektualų. Bet ir kai kurių autorių noras patekti į mainstream kelia nuostabą. „Šiaurės Atėnuose“ publikuotas Rūtos Onos Sruoginis straipsnis nustebino nelogiškumu ir, švelniai tariant, kai kurių dalykų neišmanymu****. Autorė rašo, kad pasauliniame kontekste egzistuoja tiesioginė (sic!) sąsaja tarp lietuviškumo ir Holokausto, lietuviams drąsiai klijuodama „žydų žudikų“ etiketę („Ne visi lietuviai buvo žydų žudikai ir jų parankiniai, žydus žudė ne vien lietuviai, bet žydų žudikai ir jų parankiniai buvo lietuviai. Jų vardai buvo Albinas, Jonas, Angelė, Bronius, o tai yra lietuviški vardai!“). Angelė? Nors sovietinio saugumo šaltiniai mini kažkokią I. Rubavičienę, sušaudytą 1946 m. sausio 23 d. už dalyvavimą karo nusikaltimuose, kol kas Holokausto tyrinėtojai Lietuvoje nerado moters, tiesiogiai dalyvavusios Holokauste… Nusikaltimas yra individualus, o ne kolektyvinis. Tokia yra ir judaizmo nuostata. Autorė formuoja asmeninę poziciją Holokausto atžvilgiu – ji atsiriboja ne tik nuo dviprasmiškos ideologijos ir veiklos sričių, bet ir nuo bet kokių asmenų, įstaigų, tų, kurie neigia arba teisina Holokaustą Lietuvoje, taip pat ir, kiek supratau, nuo įvairiausių antisemitizmo formų, nuo priežodžių, patarlių, juokų, anekdotų ir panašiai, kur „neigiamai, paniekinamai ar dviprasmiškai vaizduojami žydai“. O savo straipsnį ji užbaigia tokiu riebiu antisemitiniu anekdotu, kad jis vertas būti įtrauktas į antisemitizmo antologiją, jeigu tokia būtų sudaryta.

–  –

* Deborah E. Lipstadt, „Why Jews Are Worried“, The New York Times, 2014-08-20.

** Umberto Eco, Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 12.

*** Mykolas Römeris, „Žydai. Iš vaikystės ir jaunystės prisiminimų“, Šiaurės Atėnai, 1996-11-16.

**** Rūta Ona Sruoginis, „Holokausto klausimu. Mano elgesio kodeksas“, Šiaurės Atėnai, 2017-09-15.