EGLĖ MARIJA FRANK

Marysia

 

Tą butą išsinuomojai daug negalvodamas – vieta ir kaina tiko, kaip tik buvai įsidarbinęs sanitaru, per pažįstamus, puse etato, dar pažadėjo pridėti tėvai. Nebuvo labai svarbu, kur grįžti nakvoti, nes mokytis reikėjo daug, antras medicinkės kursas, bet iškart kilo problemų su Inga – butas jai nepatiko, suraukė nosį vos įžengus: sena maniera raštuotais kilimais nukabinėtos sienos, koridorius išklotas Lenino aikštės raudonumo danga, sugėrusia visą buvusių šeimininkų gyvenimą: plaukus, pleiskanas, riebalus ir aibę dulkių. Pirmiausia ji išmetė pūkuotą kilimėlį, apjuosusį unitazą, su daug įtartinų dėmių, suspaudusi dviem pirštais išnešė į konteinerį, – taigi, baisinga švaruolė. Filologė, susipažinot bare, kažkaip dar nebuvai pasirengęs rimtesniems santykiams, bet šokot ir tu padarei jai įspūdį, kažką pacitavęs iš Dostojevskio, ji kaip tik buvo neseniai perskaičiusi „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, o tu puikiai prisiminei siužetą, bet ne todėl, kad jis būtų tau patikęs, o tiesiog niekaip nesupratai to bičo, kuris visą romaną taip ir negavo pasimylėti, tik lakstė iš vienų namų į kitus, pasakodamas, kaip kas kur buvo, – keistuolis, jo vietoje nesusilaikytum nepridėjęs ko nors nuo savęs. Ji rimtai susižavėjo tavimi, juolab pasirodei jai panašus į jauną Juozą Budraitį: po to grįžęs ilgėliau tyrinėjai savo atvaizdą veidrodyje, nes Budraitį nuolat painiodavai su Adomaičiu. Negyvenot kartu, tiesiog leisdavot laisvalaikį, o dabar, vasarą, vykdavot prie Balžio susigrūdę kaip silkės į beplyštantį pusiau keturioliktą, bet tik jai atėjus, o ateidavo ji dažnai, pasipildavo priekaištų lavina – Lenino aikštės dangą galų gale turėjai nuimti ir Inga nupirko, tavo akimis, ne ką mažiau šlykščią pilką, ir dabar negalėjai ramiai nusinešti puodelio kavos į kambarį, nes ant tos velnio dangos matėsi kiekvienas lašas ir reikėjo saugoti, kad neišlaistytum. Tiesa, jau antrą savaitę pati Inga netyčia išpylė vyną ir tada ją guodei ir net padėjai išvalyti, užbėręs ant dėmės druskos. Žymė vis tiek liko, o buto šeimininkė, Marysia, Vilniaus lenkė, šnekėdavusi keistu lietuvių ir lenkų kalbų kratiniu, kartą per mėnesį ateidavusi pasiimti nuomos, po to tau priekaištavo dėl Lenino aikštės spalvos, kuri neva buvusi daug praktiškesnė, o juk negalėjai pasakyti, kad dėl to kalta tavo mergina, juolab nepasakei, kad ta danga dvokė, – senu įsigėrusiu šlapio šunio kailio ir prakaituotų kojų šuto mišiniu, aišku, pats nebūtum sugalvojęs, tai vis Ingos palyginimai – ji mėgdavo vaizdingus palyginimus; sakydavo, kad tame bute jaučiasi tarsi suvyniota į tą dulkiną sintetinį bordo ir juodos spalvos kilimą, negana to, prašydavo, kad šlapintumeisi atsisėdęs, atseit prancūziškai, dėl ko tu pasimuistęs sutikai, nes juk šlavinėdavosi ir valinėdavosi tavo irštvoje, lyg ten būtų jos namai. Jai nepatikdavo, kad šeimininkė turėjo raktus ir galėjo bet kada ateiti, – o ši ir ateidavo, nes pati netoliese nuomojosi kišenės dydžio butelį su sūnumi – dribliu spuoguotu paaugliu, – dar mažesnį nei šis jos turimas, o tavo mokamos nuomos jai pakakdavo dar ir pragyvenimui. Didžiulė sekcija, it keverziškas traukinys, buvo nuo grindų iki lubų prikrauta jos daiktų, ir kai jai prireikdavo vieno arba kito, skambindavo tau į laidinį telefoną, o jei tavęs nebūdavo ir nepakeldavai, ateidavo nepranešusi – iš pradžių, tiesa, trumpai spustelėjusi durų skambutį. O vieną kartą atėjo, kai bute buvo Inga – užvažiavusi po paskaitų laukė tavęs, nes norėjo pasimylėti, mėgo tuos keistus drabužėlius, jai atrodė, kad jie erotiški, ir kaip tik apsivilkusi jais gulėjo lovoje, o tau visada būdavo truputį juokinga, – tik ir laukdavai, kol galėsi juos nuvilkti, ypač jei tai būdavo kažkas nėriniuoto ir nemaloniai badydavo kūną, nesuprasdavai, kaip Inga pakenčia juos ant savojo, bet ir neklausei – nenorėjai jos įžeisti, juolab tai ji darė greičiausiai dėl tavęs. Ir tądien Marysiai kaip tik prireikė kažko iš savo senų daiktų, nes jais buvo užkrautas ir balkonas – ten buvo seno šaldytuvo plastmasiniai stalčiai, keli neveikiantys siurbliai, išardytas laminuotos faneros rašomasis stalas, taip pat ant visos tos krūvos pavojingai balansavo sena liustra – tiksliau, jos karkasas, o dar atskiroje dėžėje buvo sudėtos tos liustros dalys – aibė smailių plastmasinių liežuvėlių, įstatomų į karkasą trim aukštais, – tokia kaip tik kabojo tavo tėvų namuose ir kai jau išaugai į beveik dvimetrinį paauglį, turėdavai praeiti pro ją palenkęs galvą, nes jei užmiršęs užkliudydavai, liustra pabirdavo tais plastmasiniais liežuviais – mama bardavosi, o tau reikėdavo juos rinkti ir po vieną įstatyti atgal į triaukštį tortą.

Neaišku, ko tada prireikė Marysiai, bet ji atėjo, pati atsirakino ir užtiko Ingą su tais drabužėliais, o Inga pasiuto ir kilo skandalas – išvadino Marysią nagla sena boba, nors Marysia nebuvo sena, gal keturiasdešimties, ir niekam negalėjai prisipažinti, kad Marysia tau patiko ir dar blogiau – ji tave traukė ir būtum mielai ją išdulkinęs, o kartais galvodavai apie ją rytiniame duše ir tada viskas baigdavosi labai greitai. Paprastai nuomos pasiimti ateidavo su chalatu ir pūkuotomis šlepetėmis aukštesne pakulne, chalatas būdavo ryškiai gėlėtas, aptempiantis visas apkūnias Marysios grožybes ir apnuoginantis gilų krūtų plyšį, ir fantazijose su Marysia jausdavaisi tarsi kopdamas į Everestą – nuodugniai tyrinėdamas tuos visus iškilimus. Ingai niekada to nebūtum drįsęs pasakyti – ji būtų pasiutusi, o dabar jauteisi tarsi tarp dviejų ugnių, nes Inga tau priekaištavo namie, o Marysia skambino į laidinį telefoną ir, negana to, abi žliumbė. Ta diena buvo klaiki, jauteisi visiškai užsiknisęs, juolab darbe, kur darei klizmą, matyt, ją per ilgai užlaikei ir po kelių sekundžių jau visas skendėjai šūduose, – pats kaltas ir tokių dalykų nesureikšmindavai, tik troškai ramybės namie, – kaskart tokiais atvejais pasigailėdavai, kad susidėjai su Inga, nors buvo patogu – nereikėjo seksui nuolat ieškoti naujos panos, Inga buvo daili ir meili, ir protinga, tik nebuvai tikras, kad tau reikia protingos: intelektualės kartais tave tiesiog užknisdavo, užknisdavo tie nuolatiniai būtini pokalbiai apie gyvenimą ir analizės, tai, kad nebūdavo įmanoma tiesiog pažiūrėti filmą ar spektaklį, bet po to apie jį reikėdavo ilgiausiai kalbėti, ir jei tavo nuomonė nesutapdavo su josios, turėdavai savąją pagrįsti, o jei kažkaip netyčia paaiškėdavo, kad jūsų požiūriai radikaliai skiriasi, likdavai kaltas, užknisdavo jos nuolatinės nuotaikų kaitos, tarsi tau viskas klotųsi savaime puikiai ir neturėtum teisės į blogą ūpą. Taigi, dabar tiesiog išėjai į balkoną parūkyti, o Inga vis dar žliumbė lovoje ir reikalavo, kad tuojau pat išsinuomotum kitą butą, bet to tikrai dabar nesiruošei daryti – laukė atsiskaitymai, laiko tiesiog nebuvo, be to, butas buvo patogioje vietoje, netoli universiteto. Balkonas, nepaisant viso šlamšto ir stirksančių liustros griaučių, tau patiko, buvo pirmame aukšte, visas apaugęs alyvomis, ir galėjai tiesiog išeiti parūkyti nuogas, alyvų putoms griūvant pro žalias grotas, nors Ingai alyvos nepatiko, jai jos dvokė laidotuvėmis ir šiaip buvo alergiška augalams.

Berūkydamas galvojai, jog dabar, matyt, net galėtum viską užbaigti, kad tik negirdėtum Ingos žliumbimo ir priekaištų, juolab šiandien tikrai nebesimylėsit, bet Marysiai vis dėlto pasakei, kad daugiau neateitų nesusitarusi, juolab priminei, kad kartą užtikai jos sūnų, vogčia atėjusį skambinti iš laidinio telefono. Tada užskutai jam grūšią ir berno neliko nė padujų, bet vis dėlto: už telefoną moki tu.

Po to Inga kurį laiką pyko ir nekėlė ragelio, bet nesureikšminai – įnikai į mokslus, šlapindavaisi stovėdamas, o kartą nuėjęs išgerti alaus bokalo susipažinai su Loreta, ji buvo Ingos priešingybė – paprasta mergina, dirbo kasininke, ir tiesiog kažką smagiai kalbėjotės, regis, ji pasakojo apie savo katiną, o tu rijai akimis jos kūną, lyg vilkas jauną švelniai putnų triušelį, bet negali sakyti, kad nejautei kaltės dėl Ingos – vis dėlto pusė metų, ta kiliminė danga, o ir šiaip, bet vis viena paprašei Loretos telefono numerio ir, Ingai tylint dar ir kitą dieną, paskambinai. Triušelis skundėsi, kad buvo bloga diena, trūkumas kasoje, tave kažkaip sujaudino jos liūdesys, ne mažiau nei kūnas, ir pakvietei atvažiuoti, džentelmeniškai pasiūlydamas sumokėti už taksi.

Stengdamasis negalvoti apie Ingą, ištraukei iš sekcijos taures, šaldytuve turėjai kelis alaus, nuėjai išsivalyti dantų. Staiga išgirdai, kad kažkas rakina duris, išpuolei iš vonios, už durų stovėjo svyruojanti Marysia – gerokai girta – ir vapėjo kažką apie „tą paršą, kuris ir vėl ją paliko“, o tu stovėjai ir žiūrėjai į ją su išskydusia pastos puta lūpos kamputyje, žiūrėjai į jos tarpkrūtį ir tada, matyt, įvyko blogiausia, nes Marysia tiesiog užgriuvo ant tavęs ir tada jau nieko nebegalėjai padaryti – negalėjai praleisti tokios progos, tiesiog privalėjai kopti į Everestą.

Dar po kurio laiko pasigirdo durų skambutis, – atvyko Loreta, pratisai skambėjo ir laidinis telefonas – Inga pagaliau tau atleido.

 

 

Tą vasarą daugiau neįvyko nieko ypatingo, tik pagaliau pakeitei butą, nauju Inga buvo labai patenkinta, nes vietoj kiliminės dangos ten aidėjo klaikus paleistų vidurių spalvos laminatas, o likusios grindys buvo išklotos plytelėmis, jas Inga su pasimėgavimu šveisdavo, – tas butas tau priminė morgą, bet bent jau Inga nebepriekaištavo. Susitvarkei su mokslais, toliau dirbai, tiesa, buvai susitikęs ir su Loreta – tada pasakei, kad buvai išėjęs gaudyti pabėgusio kaimynės katino ir ji patikėjo, juolab turėjai pretekstą – atiduoti pinigus už taksi.

Kartais prisimindavai tą bičą iš Dostojevskio ir mintyse draugiškai patapšnodavai jam per petį.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.