Apie riboženklius, paradoksus ir platumas
Aušra Kaziliūnaitė. Esu aptrupėjusios sienos.
Eilėraščiai. V.: Kitos knygos, 2016. 110 p.
Ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga „Esu aptrupėjusios sienos“ ypatinga tuo, kad greta eilėraščių regime bendrą knygos nuotaiką atspindinčias Laimos Stasiulionytės nuotraukas. Šis rinkinys pakviečia į žodžio ir vaizdo meditaciją, o jos ambivalentiškumas tik sustiprina įsiklausymo ir įsižiūrėjimo poveikį. Prieš paimdama rinkinį į rankas, mėgstu „burti“ iš knygos pavadinimo – ką šis konotuoja ir žada, o vėliau įdomu pasitikrinti, ar pirminis lūkestis buvo teisingas. Kaziliūnaitės knygos pavadinimas labai iškalbingas – mąstau apie ribas, jų funkciją, įveiką ir to padarinius. Kita vertus, galvoju apie egzistencialistinį kodą – irumą, marumą, kas dieną skystančias Aš kūno ir proto pajėgas. Ir iš tikrųjų – viso to ir ne tik to knygoje bus. Pati autorė šį rinkinį pristato taip: „Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos.“ Lyg ir pasitvirtina pirminiai spėjimai – belieka išmedituoti visas knygoje atsiveriančias sienas.
Knyga suskirstyta į keturias temas: „Žmogus“, „Miestas“, „Daiktai“, „Gamta“. Pasirinkti pamatiniai subjektai, objektai ir reiškiniai darniai susisieja su sienų motyvu.
Statydama ir griaudama riboženklius autorė lieka ištikima savo kūrybiniam braižui. Ir šis poezijos rinkinys kupinas paradoksų, iki maksimumo išgaląstų kontrastų dermės, efektingų, netikėtų pabaigų, socialinių reiškinių ir kasdienybės įpoetinimo, taupaus, vietomis lakoniško, tačiau ne sauso stiliaus. Autorė iškelia svarbiausius egzistencinius ir socialinius skaudulius, aktualiausias temas. Iš tiesų, Kaziliūnaitės poezija polifoniška, įvairialypė, daugiasluoksnė ir kontrastinga – greta vieno gyvenimo studijos (eilėraštis „Mokslinis tyrimas“) atsiveria visos kartos socialinė panorama, o šalia šventybiškų dalykų atsiduria profaniška būtis: „Dievas mus išmokė / 10 Dievo įsakymų / o serialai ir holivudas / kad žmones kartais / tiesiog pagrobia ateiviai“ (p. 19). Įdomu, kad šie kontrastai ir paradoksai Kaziliūnaitės poezijoje yra itin organiški – nepajutau jokio dirbtinumo ar „pritempinėjimo“ prieskonio. Paradoksai tvirtai sukalti, įdomūs, atsirandantys laiku ir vietoje, stebinantys, skatinantys giliau panirti į eilėraščių klodus: „motina pirmą kartą priglaudžia kūdikį prie krūtinės / jis nusiramina ir plačiai atmerkia juodas akis – / žmonės, kalbantys apie savižudybę / yra gražūs ir laimingi“ („Šauksmas“, p. 23); „tik veikdama neįdomius dalykus ir / bendraudama su nemaloniais žmonėmis / galiu tikėti kad pasaulis gražus“ („Viltis“, p. 30). Įspūdingos, savo išvadomis stebinančios ir tikslios eilėraščių pabaigos: „mokiausi drąsos tol / kol išdrįsau kartais bijoti“ („Mokiausi drąsos“, p. 26); „ir Vilniaus mergaitė skaitytų Vilniaus eglutėje Vilniaus vaikučiams ne apie / Vilniaus princeses, Vilniaus princus ir Vilniaus nykštukus / o apie valgomas smegenis ir praktinį satanizmą / nes prieš blogį reikia kovoti gėriu“ („Drebančiu balseliu“, p. 40); „aš negalėjau užmigti miegodama“ („Negalėjau užmigti“, p. 49).
Kas rūpi Kaziliūnaitės kuriamo pasaulio subjektui? Iš tikrųjų, kaip jau minėta, apmąstoma ir įsimąstoma į daugelį problemų. Pirmieji rinkinio eilėraščiai kviečia kvestionuoti Dievo sampratą – tai labai iliustratyviai atliekama eilėraštyje „O kas, jei dievas yra žuvėdra“. Kūrėjo samprata nuvainikuojama karnavalizuotame vyksme, nukarūnuojant šventybę (eilėraštyje „Šventinis makiažas“ angelai vaizduojami su automatais), priartinant kūrėją prie banaliausios buities vaizdų, demistifikuojant kūrėjo neliečiamybę ir visagalybę, fiksuojant galimą eilėraščio subjekto dievo bejėgystę – tai patvirtina ir rašymas mažąja raide. Minėtieji aspektai pateikiami ironiškai, kiek groteskiškai ir šokiruojančiai, atvirai demonstruojant susidariusias paradoksų grandines: „o kas, jei dievas yra žuvėdra, į visas puses pašaipiai kraipanti galvą / ryjanti dar gyvas žuvis ir šikanti ant baltarusių rašytojo / o kas jei dievas yra apelsinų sultys / kurių galiojimo data ant pakelio nenurodyta / kurias kažkoks dėdė Stasys nusipirko pusryčiams prieš šešerius metus“ (p. 18).
Eilėraščių subjektui labai svarbu ir fiksuoti save, ieškoti Aš branduolio, įsikūnyti į sielą, užtikrinti darnią prisipildymo ir ištuštėjimo kaitą: „kai miestas ištuština mus / mes randam sau vietos / mes galim įeit į save / ir vaikščiot tamsoj“ („Kai miestas ištuština mus“, p. 41).
Įdomus Kaziliūnaitės naudojamas reikšmių perkėlimas – kūnas dažnai vaizduojamas sudaiktintas: „negalėjau užmigti / blogai pasiklojau / savo kūną ir mintis / juose karšta“ („Negalėjau užmigti“); „Išdėliojau save / maisto parduotuvių / lentynose“ („Augalai“, p. 60), o reiškinius ir objektus autorė dažnai vaizduoja personifikuotus, vietomis nevengdama brutalumo, iki aukščiausio įtampos taško išgaląsto žodžio. Tai konotuoja eilėraščio subjekto artimumą, intymų, gaivališką jausmą ir ryšį: „supjaustysiu tavo veidą / naktie / išlupsiu akis / ir sulesinsiu / juodiems paukščiams“ („Savigyna“, p. 48). Savitai, taip pat sužmogintai vaizduojama mirtis – eilėraštyje „Rudens stiklainyje“ jos, regis, nesibijoma, atvirkščiai – nebūties akivaizdoje čia atsiskleidžia būties pilnumas ir nežabotas džiugesys: „rudenį miesto gatvėse ir aikštėse / gali užuosti mirties / gaminamo maisto kvapą / ir širdis prisipildo pašėlusio / džiaugsmo / norisi rėkti bėgioti / tabaluoti rankomis“ (p. 52). Kitas Kaziliūnaitės vaizduojamas objektas – žmogus mieste ar miestas žmoguje – sugyvintas, priklausantis ir paklūstantis subjektui: „ir ėjo mano miestas ramiai / pakėlęs vėliavas ir atvėręs langus / mokėjo tarnauti, sėdėti, gulėti ir mirti“ („Narcizas ir pavadėlis“, p. 55).
Dar viena labai svarbi tema – socialinis visuomenės skerspjūvis. Tai atliekama detaliai, tiksliai, per asmenišką lyrinio subjekto prizmę, tačiau itin atpažįstamai: „buvau pati socialiausia sociofobė / pakviesta eidavau į vakarėlius / kuriuose beveik nieko nepažinojau / su visais susipažindavau per kokią valandą dvi / nors bijojau net nueiti į parduotuvę kitapus / gatvės nusipirkti batono“ („Mokiausi drąsos“); „visi mano draugai išgarsėjo / išgarsėjo kaip namų šeimininkai ir vaikų gimdytojai / kaip saugumo sekami pacifistai / kaip 12 valandų per parą bibliotekoje sėdintys mokslininkai / kaip žmonės, kuriems kartais būna liūdna, o kartais linksma“ („Žvaigždės“, p. 27). Aš, Kito ir pasaulio sandaros tyrinėjimai atliekami pasitelkiant vaizdžias asmeninės ir visos tautos istorijos detales: „pirmame sovietinis daugiabutis / antrame – mes sėdim apsupti dvokiančių pelargonijų“ („Trys vazonai“, p. 44); „mes povilas ketinantis įvesti stalinistinę tvarką / kasparo virtuvėje / ir mes kasparas šiandien grįžęs iš londono“ („Vilnius yra užtvanka, ne tabletė“ – asociacija su ankstesniąja autorės knyga „Mėnulis yra tabletė“, p. 59).
Reziumuojant norisi pasakyti, kad Kaziliūnaitės poezija – aktyvi, aštri, polifoniška, keliaplotmė, apimanti daug temų, besiremianti socialiniais aspektais, prisodrinta paradoksų. Neabejotinai verta neaptrupėjusio skaitytojo dėmesio.
