Atsisveikinimai
Mergelė Marija, kasmet rugpjūčio viduryje imama į dangų, reiškia didelį atsisveikinimą. Tirpsta ir sutirpsta vasaros mėlynėje Dievo gimdytoja. Pagirta tarp moterų, pilna malonės, ankstesnė už nuodėmę, Bernanoso apibūdinimu. Nueina dabar patyliukais, lyg paskutinė atostogų diena. Kad ir tariame toliau: Sveika, Marija, tas kreipinys jau į skaistų rūką, į nežinią, į kūną ir sielą, kurių teisėtai pageidavo dangus.
Myliu šią šventę. Ji – kaip kiekvienos išleistuvės. Gražus, ramus išsiskyrimas, atėjus metui. Verta jo mokytis. Nesulaikysi, nepasisavinsi to, kas priklauso ne tau ir ne žemei. Kuklios atsisveikinimo puokštės bobučių rankose per Žolinės mišias. Aišku, kitų veidai kaip per šermenis. Gailėtis ar nesigailėti tos, kuri mus palieka? Gal ten, anapus debesų, tikrai geriau? Ypač šventumui ir nekaltumui. Netrukus pakils ir gandrai. Sako, jau dabar kyla Žemaitijoje. Pamažėliais skirstosi vasaroti parkakę artimieji, stovyklautojai, visokie lankytojai. Gęsta vasaros nuotykiai. Šitiek atsisveikinimų, pakrypus metams rudeniop! Sukant per „prancūzparkį“, jei spustelėtum mygtuką ant akmeninio suolo, tau būtų priminta, kaip Mykolas Kleopas Oginskis atsisveikina su tėvyne.
Jaunas žvalus vyrukas, kandidatas į pranciškonus, pirmąsyk apsivelka vienuolišką abitą. Iškilminga ceremonija, vadinamosios įvilktuvės. Suvažiavę šeimos nariai, būrys pačių pranciškonų, gausybė sveikinimų. Visiems linksma, pakilu, o šešiametis berniūkštis, vos pamatęs savo brolį apvilktą atgailos drabužiu, braukia vaikišką ašarėlę. Neturėtų jam būti baugu tos rudos uniformos, pažįsta pranciškonus. Brolio išeinančio jam gaila. Atėjo Jėzus ir išsivedė. Vienuolis juk iš tiesų skiriasi su normaliu gyvenimu. Ir jeigu tas pašaukimas dar turi prasmės, tai tik tiek, kiek jam ir toliau pavyksta būti išėjus iš šio pasaulio. Vaikas jaučia, kad tai atsisveikinimas ir kad su broliu, atsiradus Jėzui, kažin kaip baigta.
Prieš daug metų vienas draugas ryžosi bėgti į Vakarus. Maskvos olimpinių žaidynių proga visoje Tarybų Sąjungoje buvo šluojami disidentai, narkomanai ir kitokie nepageidaujami asmenys, tam draugui irgi grėsė areštas ir daug lagerio metų, o kas tai yra, jis žinojo ne iš knygų. Buvo drąsus, protingas ir sukūrė genialų planą, kaip pėsčiomis pereiti aklinai saugomą Suomijos sieną ir pasiekti Švediją, kur garantuota laisvė. Taip pat suprato, kad pakliuvęs rusų ar suomių pasieniečiams bus apkaltintas tėvynės išdavimu ir gaus mirties bausmę. Surizikavo. Tai garsi, neįtikėtina istorija, stebuklingai pasisekusi, paties bėglio vėliau smulkiai išpasakota. Man įstrigęs epizodas, kaip jis prieš savo gyvybės ar mirties žygį Vilniuje atsisveikino su žmona. Iš Užupio, stumdama vežimėlį su kūdikiu, ji palydėjo jį iki Šv. Onos bažnyčios. Ten turėjo skirtis. Greičiausiai buvo sekami, todėl negalėjo atsirasti nė menkiausio ženklo, kad atsisveikinama metų metams, galbūt paskutinį kartą. Jokio apsikabinimo, bučinio, ilgesingų žvilgsnių. „Iki. O dabar eik ir neatsigręžk“, – tepasakė prie bažnyčios durų. Ji apsisuko ir nuėjo. Neatsigręždama.
Dar iš tų pačių laikų. Kadaise žinomas rusų poetas ir bardas, vis išlydėdamas savo bičiulius į tremtį ar priverstinę emigraciją, skundėsi, kad jo ranka sukūdusi nuo nesibaigiančių atsisveikinimų. Pats jis žadėjo likti ir kantriai tęsti išlydėtojo vaidmenį, bet galiausiai neištvėrė režimo smūgių, pasirinko išėjimą, rodos, jau neįstengdamas su kuo nors atsisveikinti. Ir to paskutinio, svarbiausio, sudie nepasakė Paryžiuje.
Šventasis Raštas pilnas atsisveikinančiųjų. Apaštalas Paulius, surinkęs Efezo krikščionių vyresniuosius, graudino, kad jie daugiau nebematysią jo veido. Bažnyčios hierarchai karčiai raudojo, kabinosi jam ant kaklo, bučiavo. Jono evangelijoje Jėzaus atsisveikinimo kalba ištęsta per kelis puslapius ir taip pat be gailesčio kerta: „Jūs manęs nebematysite.“ Kiekvienos mišios yra priminimas, kad Viešpats išėjęs. Du Senojo Testamento draugai, Dovydas ir Jonatanas, slapta susitikę atsisveikinti, puola vienas kitam į glėbį ir bučiuojasi. Rembrandtas juos taip ir įamžino. Biblijos autorius pastebi, kad „Dovydas verkė ilgiau“. Pamilsta, neatsargiai prisiriša ir šventieji.
Dėl to viso graudumo, kad Mergelė Marija mus palieka, kad pabėga gandrai ir vasara, kad išeinama iš tėvynės ar iš pasaulio, yra viena maža paguoda: anksčiau turėjo kas nors būti. Kad atsisveikinant diltų, eitų liesyn ranka, prieš tai negana tik šiaip paprasto labas.
Sudilusi dešinė, aišku, nėra itin patrauklu ir viltinga. Gal todėl Michelis Tournier suaugusiuosius moko, kad vaikams iki aštuonerių metų tiestų kairę ranką. Nereikia pirma laiko jų gąsdinti.
