Zylės sezonas
Poetas parašė, kad geria kavą su stirna. Mano draugas, išgirdęs tą eilėraštį per Knygų mugę, autoriaus skaitomą, iki šiol jį visur kaišioja, neatsižavi ir, rodos, bus prisišaukęs jo turinį. Prie kavos jam vis stirna. Klausiausi, klausiausi, ir kai orams atšilus mane ėmė persekioti anoniminė senamiesčio zylė, buvo aišku, jog čia panašūs dalykai, tarsi lemtis.
Ji įsiveržė pro pravirą langą, kada nebuvau namie, ir nuniokojo kuklias sausainių atsargas. Vėl sugrįžo, turbūt likučių. Pažiūrėjom kits kitam į akis. Atgailos nesimatė. Tuščia jos. Būsiu kantrus ir atlaidus, kaip liepia popiežius. Gersime kavą. Jau be konditerijos gaminių. Vienuolyne uždaras režimas, klauzūra, bet ji taikoma tiems, kurie eina pro duris. Zylė laiminga, kad nesibaru ir nesakau pamokslų. Net kai kliurktelėjo ant senovinio folianto, paskui tiesiai po kojomis šv. Sebastijonui, suvarpytam strėlių. Rytą, vos prašvitus, ji jau smagiai tarška nuo palangės. Sykį nesulaukiau, tai nors skambink ar siųsk SMS. Neprireikė, ačiū Dievui, pati pasirodė. Pakraipė galvą, apsuko ratą kambaryje, patikrino, ar gyvas. Sausainių seniai nė kvapo, bet ji visai neketina trauktis. Matyt, kas kita galvelėje. Ak, sumanytum bet ką įtarti. Net reinkarnaciją. O gal zylei žinomos brangiausios pranciškonų tradicijos? Sukluskite, mažesniųjų brolių žiniasklaidos centrai!
Kunigų seminarijoje dvasios tėvai mus saugojo nuo draugysčių, kurios ten vadinamos partikuliarinėmis. Tai reiškia, kad iš pusantro šimto klierikų atsiskiria du ir laikosi įsikabinę vienas kito. Eis kartu pasivaikščioti, stengsis būti greta per paskaitas, bažnyčios suole ir procesijose į katedrą. Vienas už kitą melsis prieš egzaminus. Šnabždėsis vakarais prie žvakės, nepaisant silentium taisyklės. Jei slapta rūko, abu sukiš galvas į seną krosnį rūsyje. Kvepės tais pačiais kvepalais. Kodėl negerai? Kad prisiriši prie žmogaus, kūrinio, o ne Kūrėjo. Atstumi bendruomenę, nesimokai būti vienodai malonus ir draugiškas visiems. Ir kada reikia skirtis – širdies sopuliai, klierikui netinkamas svajonių ir maldų turinys. Diagnozavus tokią padėtį, galėjai lėkti lauk. Lyg tyčia už kelių žingsnių nuo seminarijos, mums kratantis partikuliarinių draugysčių, atsirado kavinė, vardu „Dviese“. Kas prunkštė, o sąmoningesni atpažino bedievių klastą.
Kai laukiu dabar savo zylės, sielovados ir dvasingumo neišsižadu. Jei ir negiedosime kartu Aukščiausiojo garbei, vis tiek tai jis viską maloningai dėlioja ir tvarko pagal savo planą. Suveda ir suriša. Dar yra prisakęs mokytis mums laisvumo ir lengvumo iš dangaus sparnuočių. Tai, kad duodi mažajai draugei paišdykauti ir kad negniuždai jos vienuolyno regula, irgi pagal Kristaus mokymą. Argi Viešpats nesielgia su mumis panašiai? Toks didelis, nepriklausomas nuo nieko, o vis atleidžia, naikina skolas, nemini mūsų nedorybių. Dabar iš asmeninės patirties galėčiau imtis „Katalikų pasaulio“ leidyklai vadovėlio apie susitaikymo ir priėmimo procesą. Ir pati zylė nuo tų vizitų ūgtelės dvasiškai. Ji jau žino esanti gyva ne vien duona. Pirmąjį knygos egzempliorių padovanosiu jai.
O kaip dėl anų pavojingų partikuliarinių draugysčių? Gal ir patiktų dabar pašnibždomis prie žvakės, be silentium. Ar kad vienodas kvapas. Dvasinė karjera jau link pabaigos, bažnytinė vyresnybė net per šventes nelinki jokių profesinių aukštumų. Nuo vaikystės bijojau pro langą įlėkusių paukščių, nes kiti sakydavo, jog tai pranašauja mirtį. Turbūt netiesa. Šita zylė skirtinga. O kad ji atsirado – tik atsitiktinumas, situacija: sušilę orai, sausainių kvapas, negaliojanti klauzūra. Susitarę abu kreipsimės vienas į kitą pagarbiai – jūs. Žinau, duotas tik vienas sezonas. Sezoninė laimė ar dar kas nors, jau aprašyto.
Nereikės uždaryti lango. Kai sezonas praeis, ryžtingai tarsiu: vai, lėkite, dainos. Jau nesvarbu, iš ko nupintos ir kieno dainuojamos. Iš Bernardinų sodo, Pilies gatvės, iš brolio Arūno celės. Efiopas – anądien rūsčiai konstatuoja senamiesčio bičiulis, kai stabtelėjome pasiklausyti tamsaus gymio gatvės muzikanto. Kurto Cobaino repertuaras, kurį mėgstu. Žinoma, demografinės Lietuvos problemos rimtas daiktas. Bet tiek to, nekvosiu zylės, kokia jos kilmė ir gimtoji kalba, ir apskritai – kodėl ji.
