GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Hipsteriai – tai kiti

 

Jūratė Baranova. Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo.

V.: Tyto alba, 2014. 540 p.

 

Nors knygą į rankas gavau jau seniai, rimčiau prie jos prisėdau tik dabar, perskaičiusi Jūratės Stauskaitės atsiliepimus. Todėl apie turinį daug nerašysiu; man, priekabiai filologei, užkliuvo šie techniniai monografijos parengimo dalykai. Knygoje minima, esą Jurga Ivanauskaitė skundėsi kritikų dėmesio stoka, nors apie ją labai nemažai rašyta (pateikiama bibliografija: dauguma publikacijų – vis dėlto po J. I. mirties). Kai kur trūksta elementarių punktuacijos ženklų (pavyzdžiui, p. 49). Kalbėdama apie „Mėnulio vaikų“ periodą, J. Baranova vartoja sąvoką „hipsteriai“ – bet juk jokiais hipsteriais dar net nekvepėjo, figūravo tiesiog hipiai. Skyriuje apie „Šokį dykumoje“ atsivėrė netikėtai feministinis J. I. asmenybės rakursas. Dirbama įdomiu metodu – monografijos autorė remiasi J. I. lentynoje esančiomis knygomis ir citatomis iš jų, kaip veikiausiai skaitytomis ir įsisąmonintomis. (Viešpatie, pagalvojau, jeigu kas nors po mano mirties remtųsi mano biblioteka – apie 80 %, iškart gėdingai pasiskelbiu, perskaičiusi nesu. Laukiu pensijos, kai turėsiu tam laiko.) Siaubinga, kai pagalvoji, kad po mirties viešai cituojamos ir aptarinėjamos emocingos SMS, laiškai ir panašūs egodokumentai. Profesorė Baranova visgi panoramiškai mato visą J. I. palikimą, tiksliai klasifikuoja (ikitibetinė, tibetinė, potibetinė kūryba), bet monografija labai apologizuojanti; pasigedau kritiškesnio žvilgsnio. Keista, tai turi priešingą efektą – kuo labiau apologizuojama, tuo silpnesnė figūra atrodo; o Jurgos Ivanauskaitės juk jau senokai nebereikia nuo nieko „ginti“. Tačiau tikrai tirštas Jūratės Baranovos pritrauktas kontekstas; norisi dar kartą skaityti visas Ivanauskaitės knygas iš eilės ir jas naujai atrasti.

 

 

Jūratė Stauskaitė. Esu.

V.: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2016. 191 p.

 

Jūratę Stauskaitę, kaip kultūros figūrą, esu pirmąkart įsidėmėjusi iš 1999 m. „Šiaurės Atėnuose“ publikuoto teksto: apie fotografavimą Palangoje ir ištrūkusią palto sagą. Tas tekstas buvo grynai šatėniškas; ironiška, smagi esė iš menininkės gyvenimo, sudaranti galimybę susikurti galvoje autorės portretą, net jei jos ir nepažįsti. (Lygiai taip pat tuo laikotarpiu veikdavo ir Gintarės Adomaitytės, Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Parulskio ir kitų „Š. A.“ personažų esė.) Vėliau, aišku, pasidomėjau šia asmenybe išsamiau, todėl su įdomumu perskaičiau jos atsiminimus apie tėvus, senelius, brolius ir seseris – visgi parašyta su beletristės užmoju. Nustebino ir pokalbiai su Vanda Juknaite, Jurga Ivanauskaite (skelbtas „Atgimime“) – estetikos pasažais dokumentuoti interviu iš praėjusio laiko.

 

 

Andrius Jakučiūnas. #Utopijos. Eseistika.

V.: Kitos knygos, 2017. 245 p.

 

Čia ne utopijos, o distopijos, bet vis vien „utopijos“ skamba gražiau ir išduoda kažkokį gėdingą geresnio, mūsų pačių sufantazuoto gyvenimo ilgesį. Todėl šios knygos genezė man įdomesnė ir už pačią knygą – primena smagias literatų užstales prieš dešimtmetį ir pan. Žanro požiūriu – turbūt alternatyvi publicistika, reflektuojanti visuomenės gyvenimo reiškinius. Tik nelabai tikiu jos skaitomumo sėkme, mat eilinis šalies žmogus, paklaustas, kokie jo mėgstamiausi publicistai, ištaria visiems gerai žinomas pavardes, kurias nepadoru ir minėti. Nėra prasmės jam siūlyti tokią knygą, jis jai nepajėgus. Tačiau tai – labai gera publicistika. Nepakenčiu nuzulintos klišės, kaip prastai yra lietuviams su humoro jausmu. Prastai yra dėl saviniekos, o ne dėl humoro. Taip, visos visuomenės panašiai neįgalios rezonuoti humoro, kurio dimensija joms svetima dėl neįgyto humanitarinio išsilavinimo (o dažnai net ir įgijus, bet neturint intelektinių duomenų). Tačiau Andrius, rodos, rašo ne statistiniam piliečiui, o kultūrininkui, inteligentui – tam, iš kurio pozicijų ir pasakojama kone kiekviena utopija. Anfanteriblis Jakošas – maždaug tokia autoriaus etiketė įsitvirtinusi literatų, ypač vyresnių, minties artikuliacijų lauke. Katučių jie jam neplos ir dabar. Net ir aš gana sprangiai nurijau tekstą apie Marcinkevičių, bet vis dėlto nurijau. Ir mąsčiau po to – siužetas prozai (ir utopijai) labai geras, bet juk kalbama apie realius asmenis, gal vis dėlto persūdyta? Nors turbūt ne labiau nei tai, kas jau kelerius metus vyksta Marcinkevičiaus adoratorių recepcijoje.

 

 

Darius Leskauskas, Raimundas Milašiūnas, Rima Viliūnienė. Psichodinaminė psichiatrija.

V.: Vaistų žinios, 2016. 212 p.

 

Medijose pastaruoju metu tikrai suintensyvėjęs dėmesys psichikos sveikatos specialistams – LRT radijo laidose girdžiu pokalbius su jais kiekvieną savaitę, internete taip pat aptinku dažnokai. Tokį išskirtinį dėmesį veikiausiai išprovokavo diskusijos dėl alkoholio ribojimo įstatymo. Tos laidos, aišku, gerai visuomenės prusinimui, bet jos stumia į savotišką šizofreniją vartojančiuosius vaistus – unisonu kartojama, kaip esą tai blogai. Šis leidinys skirtas specialistams, bet buvo itin įdomus ir man – aš mėgstu lenteles, klasifikacijas, aiškias ribas tarp vienų ir kitų asmenybės požymių. Jame racionalizuojamas ir vaistų reikalingumo klausimas – neatmetant, žinoma, psichoterapijos, kuri irgi nėra visagalė. Perskaičiusi supratau, jog kalba mums reikalinga tam, kad išmoktume įvardinti savo traumas, – kitaip nieko nebus, gyvensime ontologiniame chaose ir be savivokos.

 

 

Raimundas Milašiūnas. Psichoterapija: kaip ir kodėl?

V.: Tyto alba, 2017. 262 p.

 

Kartojama nemažai dalykų, kurie jau aptarti ankstesnėse Raimundo Milašiūno knygose, tačiau esama ir šio to naujo. Pavyzdžiui, reabilituojamas kalbėjimasis apie savo problemas nebūtinai su psichoterapeutu, bet ir su kitais aplink esančiais žmonėmis, kuriems atsiverti paprastai vengiama, nenorint „užkrauti savo bėdų“, – su šeimos nariais, draugais, dvasininku ir pan. Kaip ir ankstesnėse savo knygose, autorius stebisi, kodėl Lietuvoje (priešingai negu užsienyje) niekas, įžengęs į jo kabinetą, nereikalauja psichoanalitiko licencijos ar panašių kompetenciją įrodančių dokumentų. Tačiau kokią tai turi prasmę, jeigu specialistas, kurio duris praveri, yra pakankamai žinomas ir jo biografija vieša? Nebent klientas būtų iškritęs iš balkono ir visiškai nesiorientuotų informacinėje aplinkoje.

 

 

Simone Weil. Dievo laukimas.

Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017. 165 p.

 

Po „Sunkio ir malonės“ labai laukiau šios knygos ir… nusivyliau. Laiškuose katalikų kunigui tiek daug saviplakos – nesu mačiusi už autorę labiau neurotiškos ir skrupulingos asmenybės (vartoju žodį „mačiusi“, nes kai skaitai, kaip ir matai). Vakaruose S. Weil tikriausiai buvo aktuali pokariu, bet kadangi pas mus viskas vėluoja pusę amžiaus ir daugiau, atrandu ją tik dabar, kai idėjos jau tarsi ir pakitusios. Esama sakinių kaip perlų: „Krikščionybei tapti kūnu trukdo viena niekaip neperžengiama kliūtis. Tai dviejų žodelių – anathema sit – taikymas. Ne tai, kad jie yra, o tai, kaip jie buvo taikomi iki šiol. Be kita ko, peržengti Bažnyčios slenkstį man trukdo ir tai. Aš lieku prie visų tų dalykų, kurie negali patekti į Bažnyčią, tą visuotinį indą, per tuos du žodelius. Lieku prie jų, juolab kad tarp jų yra ir mano pačios intelektas“ (p. 32). Gaila, kad nėra ir jos adresato laiškų viename leidinyje. Ir, be abejo, lieku prie nuomonės, kad ta jos epistolinė savigrauža „anapus Bažnyčios ribų“ yra krikščioniškesnė už popiežiaus laiškus.

 

 

Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. Poema.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 80 p.

 

Įdomiausia šioje poemoje tai, kad krikščioniški motyvai taip organiškai sumiksuoti su pagoniškais, jog atsirinkinėti beveik nėra prasmės – tai sintetinis pasaulėvaizdis, gana charakteringas Lietuvoje. Trys Karaliai, Kristaus gimimas, laumės, krikštynos, folkloriniai dainų intarpai – visa tai taip susipynę į vientisą giją, kad koegzistuoja natūraliai, be jokio ideologinio konflikto. Nors pasakojimas labai asmeniškas, de profundis, iš sielos gelmių – jame svarstoma skaudi betėvystės patirtis, suteikiant jai mitologinę dimensiją. Tikrai švariai, senoviškai (gerąja prasme) sueiliuota. Vaikams tai ar ne vaikams – kaip ir ne mūsų reikalas. Jeigu jie ir nesupras, tikėtina, bent jau liks pagauti įspūdžio dėl knygos dailininkės Deimantės Rybakovienės iliustracijų.

 

 

Neringa Dangvydė. Vaikas su žvaigžde kaktoje. Apysaka.

V.: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. 62 p.

 

Viena iš veikėjų, Neringa, – turbūt gražiai įprasmintas autorės alter ego. Veiksmas vyksta idealioje visuomenėje, kur į švietimo sistemą jau integruoti negalią turintys vaikai. Profesinis Neringos Dangvydės žingsnelis po „Gintarinės širdies“ tikrai jaučiamas, bet vis dar problemiškas atrodo kalbėjimas, turint slaptų didaktinių ketinimų, humanistinių intencijų. Stengiamasi vaizduoti labai jau daug socialinių problemų (mano akimis, pernelyg prikišamai jas fiksuojant), bet jaukumo teikia erdvėlaikis – ne didmiestis, o veikiausiai mažas provincijos miestelis, gamta, akmenų kolekcija, sėdėjimas medžiuose, herbariumo rinkimas. Jeigu dar pavyktų atsisakyti pozityviausių nuostatų, bandant rašyti be socialinės atskirties pagražinimo ir be laimingų pabaigų, – gal tai ir virstų simboliniu, autorės puoselėjamu skrydžiu į kosmosą. Šiek tiek gaila neįvykusios poetinės avantiūros su Agne Žagrakalyte – kiek supratau iš radijo laidos „Literatūros akiračiai“, buvo norėta leisti bendrą knygą, kurioje jų abiejų tekstai būtų sumaišyti, be autorystės. Puikus sumanymas, tik Agnę, bijau, gana greit atspėčiau – gal verta pabandyti, pavyzdžiui, su Laima Kreivyte?.. Kokia kebeknė užvirtų literatų akvariume…

 

 

Virginija Kulvinskaitė. Antrininkė. Eilėraščiai.

V.: Naujas vardas, 2017. 111 p.

 

Autorę „Literatūrinių slinkčių“ festivalio metu išgirdau skaitant ir kalbant per radiją. Knygą buvau jau perskaičiusi ir apgalvojusi, bet vis vien tas savęs pristatymas balsu man buvo svarbus, patvirtino esminius (virtualiai nepatikimus!) pareiškimus. Knygos anotacijoje minimos poetinės įtakos labai tikslios, Virginija gerai žino, kas jai darė įtaką. Ir net elektroninės knygos leidyba atrodo itin konceptualiai pasirinkta – toks progresyvus sprendimas, nesitaikstantis su leidyklų ir literatūrinės konjunktūros malone. Ji ciniškai, stojiškai, tiksliai geba save racionalizuoti. O kur tada iracionalybė?.. Charakteringai perskaitytas tekstas apie trešnių valgymą (nedemonstratyviai replikuojant Šatrijos Raganą) ir „Pabaiga“ – simbolinis atsiskyrimas nuo motinos, kuriai knygoje skiriamas ištisas skyrius. Radijo laidoje Virginija viešai kratėsi vaikystės patirčių kaip laimingų ir šviesių, bet… Mano pačios eilėraščiuose eksplikuojamos vaikystės patirtys, pavyzdžiui, yra ne tikrovė, o psichoterapijos rezultatas. Tad neverta per anksti išsiginti.

 

 

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Esė.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 384 p.

 

Pradėjus skaityti buvo labai įdomu – tiek pletkų, tiek pagirtino nuoširdumo, šmaikštu, ironiška, poetiška, taiklu. Kvintesencija mąstymo, kurio neturime kultūrinėje spaudoje. Vėliau ėmė užkliūti visokie atsakymai, kad ir gudrūs, į moksleivių klausimus ir panašios anketos. Dar vėliau ėmė kartotis emocijos – jautrybės dėl kritikos, nuolatinis savęs teisinimas, blaškymasis neapsisprendžiant tarp mažybės ir didybės. Galop suabejojau, ar tikrai šion knygon reikėjo sudėti viską viską – gal kai kam būtų pakakę ir feisbuko? Pavyzdžiui: „O pasirodys, kad poeziją, gražiai suėdusią visą gyvenimą, kūriau vienintelei tau, kritiškai atlaidi pokvaile doktorante, skaitysianti mane po penkiasdešimties ar, galimas daiktas, net ir šimto metų.“ Tikrai?.. Nebus šio sakinio gėda po penkiasdešimties metų?.. Kita vertus, simpatiškos (kažkuo savos) snobiškos autoriaus laikysenos politikos kaip sistemos, hipsterizmo, veganizmo ir panašių reiškinių atžvilgiu. Blogis yra kiti.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.