Lvovas ir Vilnius
Abiejų šių miestų istorija yra panaši. Tiesa, Vilnius viduramžiais buvo LDK sostinė, tuo metu Haličo-Voluinės valdovo Danieliaus 1256 metais įkurtas Lvovas ilgai buvo valdomas ir LDK, ir Lenkijos. XVIII amžiaus pabaigoje, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, Vilnius tapo Rusijos imperijos provincija, o Lvovas, nors ir gavęs Galicijos ir Lodomerijos karalystės sostinės titulą, virto Austrijos užkampiu. Ir tik pabuvojęs Lvove vizualiai įsitikini, kad būti Moskovijos ir būti Vienos valdovų provincija yra ne tas pats. Toli gražu ne tas pats. Galicijoje lenkai ir ukrainiečiai negyveno tokiomis beteisio egzistavimo ir persekiojimo sąlygomis, kurias carizmas primetė Rusijos lietuviams ir lenkams.
Prieškario rašytojas ir žurnalistas Josephas Rothas kelionių vadove „Reise durch Galizien“ rašė, kad „miestai pergyvena žmones, kurie juos sukūrė, ir kalbas, kuriomis kalbėjo jų statytojai“. 1897 metais Vilniuje vos 2,1 proc. miesto gyventojų buvo lietuviai, panašios proporcijos tarp ukrainiečių ir kitų tautų buvo ir tų dienų Lvove. Vilnius dažnai stereotipiškai apibūdinamas kaip miestas tarp Rytų ir Vakarų, o Lvovas dėl geografinės padėties yra miestas ir tarp Rytų ir Vakarų, ir tarp Šiaurės ir Pietų, o dviejų jūrų – Baltijos ir Juodosios – baseinai susikerta netoli tos vietos, kur stovi art nouveau stiliaus Lvovo geležinkelio stotis.
Lvovas yra panašus į Viduržemio jūros miestus, nes XVI amžiuje miesto architektūrinį veidą formavo italų keliautojai, nuotykių ieškotojai, renesansinio humanizmo idealistai, vėlyvojo quattrocento meistrai. Lvovo architektūra yra lotyniška, barokinė, tad sovietiniais metais, kai reikėdavo pavaizduoti Paryžių arba Romą, filmai buvo filmuojami Lvovo gatvėse. Kai buvo mėginama atkartoti Londono arba Stokholmo vaizdus, režisieriai rinkdavosi Taliną arba Rygą. Mieste gausu bizantiškos architektūros statinių, čia gyveno armėnai – persiškų kilimų, prieskonių, rytietiškų kvepalų ir aromatų pardavėjai, atvykę iš Krymo. Jų istorija mieste pasibaigė 1946 metais, kai sovietai panaikino Armėnų Bažnyčios arkivyskupiją. Ir, žinoma, čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atsikėlusi į miestą kaip ir armėnai XIV amžiaus pabaigoje, – prekeiviai, pinigų keitėjai, palūkininkai, smuklių laikytojai, keistuoliai, Talmudo žinovai… Galicijos žydų, kaip ir Rytų Europos žydų, istorijos pabaiga visiems gerai žinoma.
Kas dar? Lvovo priemiesčiuose Lyčiakove (Lutzenhof), Zamarstynive (Sommerstein), Kleparive (Klopper) gyveno vokiečiai, kuriuos vietiniai vadino „švabais“, o ir pats miestas tada buvo vadinamas Lembergu. Jų taip pat nebeliko po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ir lenkų, kurie užkariavo šį miestą 1918 metais. Kaip vienoje konferencijoje prieš dvidešimt metų pasakojo ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius, vietiniai lenkų legionieriai gatvės mūšiuose išstūmė ukrainiečius, nes tai buvo jų gimtasis miestas, kuriame jie pažinojo kiekvieną gatvę, kiekvieną kampą, – o dauguma ukrainiečių karių kaimo gyventojų sunkiai orientavosi Lvovo gatvėse.
Šiandien miestas yra pilnas turistų, kuriuos čia atviliojo ir miesto grožis, ir karo metu kritęs grivinos kursas. Čia gausu puikiai įrengtų restoranų, barų bei Vienos kavinių, tiktai kainos ne vienietiškos. Kavos gėrimo kultūra senosiose, dar XIX amžių menančiose skoningose kavinėse, kur aptarnauja padavėjai, ryšintys baltas prijuostes, yra jaučiama visame senamiestyje. Norom nenorom imi lyginti ir su kavinių kultūra Vilniuje. O Lietuvos sostinėje, atrodo, liko vien „Caif cafe“, „Vero cafe“ ir kitokios cafe. Buvo kitados Gedimino prospekto pradžioje vieta, turėjusi savo aurą, – Rudnickio arba „Literatų“ kavinė, kurioje nuo jos įkūrimo 1920 metais rinkdavosi rašytojai, intelektualai ir universiteto profesoriai. Dabar čia karaliauja Kentukio viščiukų sparnelių mėgėjai. Dvejus metus Gedimino prospekte veikė net „Statoil“ degalinės kavinė. Miesto kavinių ar maitinimo įstaigų interjeras yra suprimityvintas, kadaise buvę prabangūs prieškariniai interjerai ne restauruojami, o kuo greičiau keičiami į pigesnius plastikinius kičinius dirbinius. Vilniuje nėra nė vieno kavinės interjero, kuris galėtų prilygti Lvovui.
Lietuviai atrado Lvovą – pilni lėktuvai tautiečių kyla iš Vilniaus oro uosto, kad po valandos nusileistų moderniame Lvovo oro uoste, pastatytame Europos futbolo čempionatui. Kas atvyksta pažiūrėti bažnyčių ir muziejų, kas praleisti bernvakario, kas nueiti į vieną gražiausių Europoje operos teatrų, kur pigiausias bilietas į spektaklį kainuoja keturis eurus. Soti vakarienė restorane dviem kainuos apie 10–15 eurų, viešojo transporto bilietėlis – 6 euro centus. Žinoma, Vilnius pranašesnis savo infrastruktūra, transporto sistema (vilniečiai gal ir nesutiks, bet jie nematė Lvovo troleibusų ir tramvajų), gatvių dangos kokybe, maisto produktų parduotuvėmis.
Po karo Lenkija pasistūmėjo į Vakarus. Pajunti, ką jautė lenkai, turėję palikti tokius miestus kaip Lvovas ar Vilnius ir persikelti į vokiečių paliktus Silezijos ir Pomeranijos miestus. Lenkų eseistas Adamas Zagajewskis, kurio tėvai po karo buvo priversti išvykti iš Lvovo į vokiškas Glivices, rašo, kad persikėlėliai tebevartodavo profesinius terminus kreipdamiesi vienas į kitą „ponas profesoriau“, „ponas karininke“, „ponas teisėjau“, nors šių titulų turėtojai dirbo buhalteriais ar darbininkais. Jie vaikščiojo svetimomis Glivicių gatvėmis tiktai fiziškai, tačiau savo dvasia buvojo Lvove: „[...] aš buvau ilgoje gatvėje, kuri Amerikoje neabejotinai būtų vadinama Main Street, o čia turėjo pašaipų Pergalės (po tiekos pralaimėjimų!) gatvės pavadinimą ir jungė nedidelį turgų su tokia pat nedidele geležinkelio stotimi, o jis tuo pat metu vaikštinėjo Lvove Sapiegos gatve. Paskui dėl įvairovės užsukdavome į Chrobro parką, o jis, savaime suprantama, jautėsi besąs Lvovo Jėzuitų sode.“ Atmintis fiksuoja buvusias ir prarastas vietas. Kultūros istorikas Davidas G. Roskiesas rašė, kad vaikystės metais Monrealyje, Vilniaus, iš kurio 1940 metais sugebėjo emigruoti jo tėvai, vietos, net atstumų matavimas buvo tokie svarbūs, kad jam Vilniaus miesto vietos ir žmonės buvo tuomet realesni negu Monrealio: „Mūsų šeimoje atstumai buvo matuojami pagal prieškarinį žemėlapį. Taip ėjimas apsipirkti į Šv. Kotrynos gatvę Monrealyje buvo apibūdinamas atstumu nuo buvusių motinos namų Zawalna ir Trakų gatvių kampe iki Vilniaus geležinkelio stoties. Kai 1971 metais aš vakare vaikščiojau Vilniaus gatvėmis, instinktyviai jaučiau kelią, nepaisant naujų ženklų – Komjaunimo gatvė, Raudonosios Armijos, Lenino prospektas.“ Vietos ir priklausymas tai pačiai istorinei tradicijai jungia du miestus – Lvovą ir Vilnių.
