Stereotipai ir gyvenimas

Gerda Jord. Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis. Komiksas. K.: Knygstarteris, 2016. 255 p.

Lietuvių literatūra tampa įvairesnė. Kristinos Sabaliauskaitės, Undinės Radzevičiūtės, Andriaus Tapino kūriniai, sulaukę pripažinimo, parodė, kad pas mus jau kuriama romano rašymo tradicija. Kaip to proceso pradžią galbūt galima įsivaizduoti Jurgos Ivanauskaitės kūrybinį kelią. Rašytojų terpė sėkmingai atsikrato uždarumo ir savos „chebros“ įvaizdžio. O paminėti pavyzdžiai jau leidžia geriau įsivaizduoti šios profesijos atstovą ir neturintį Filologijos fakulteto diplomo – dabar kuo puikiausiai gali rašyti ir baigusieji Vilniaus dailės akademiją. Pasirodo, kad Gerda Jord (Venčkauskaitė) studijavo abiejose mokslo įstaigose.

Manau, kad šį lietuvių literatūros įvairėjimą atspindi ir komikso atėjimas į Lietuvos knygynus. Šio žanro vėliavnešės Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord po debiutinės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno grafinės biografijos sėkmingai tęsia savo kūrybinį kelią. Jų idėjos sulaukia nemažai dėmesio. Tiesa, leidyklos niekur neskuba – „Gertrūdos“ pasirodymas buvo nulemtas 500 ją iš anksto rezervavusių skaitytojų. Žinoma, mūsų sąmonėje dar gyvuoja stereotipas, kad komiksai – vaikiškas žanras. Su tuo sutikti negalima. Neturiu nieko prieš vaikiškus komiksus apie Donaldą, Peliuką Mikį ir pan. Manau, kad ir dabar kai kuriuos iš jų su malonumu pavartyčiau. Pavyzdžiui, mėgavausi komiksu apie Asteriksą ir Obeliksą, tačiau negalėjau pakęsti apie juos sukurto prancūzų filmo, rodomo per televiziją. Vis dėlto į vaikų auditoriją orientuoti kūriniai neišnaudoja komikso žanro galimybių, o lietuvių literatūra negali pasigirti net ir vaikiškais komiksais. Atmintyje iškyla tik dailininko Vitalijaus Suchockio „Paršiukas Čiukas“.

Nors Gerdos Jord „Gertrūda“ sėkmingai pasirodo kaip komiksas suaugusiesiems, knygos pristatymas vis dėlto neatsparus kitam stereotipui: viršelyje rašoma, kad knyga pirmiausia turėtų patraukti dėmesį tų, kurie per „Šilelį“ žiūrėjo „Mauglį“, mokėsi n-tojoje vidurinėje mokykloje, klausėsi „Foje“, turėjo „Nokia 3310“ ir t. t. Kas gi nori būti apkaltintas, kad nepuoselėja šiems prekių ženklams nostalgiškų jausmų? Be to, svetainėje www.knygos.lt galima rasti netgi klaidinančią informaciją, kad Gertrūda „žaidė su „kepsais“ ir augino „Tamagotchius“. Na, neslėpsiu, kad aš pats tai esu daręs, tačiau knygoje šių dviejų dalykų neradau nė kvapo. Taigi reklamos kampanija atskleidė štai tokį stereotipinį Y kartos vaizdinį ir nutylėjo, apie ką gi šis komiksas pasakoja iš tikrųjų. O gal nenutylėjo, paliko spręsti skaitytojams, juk dabar populiaru sakyti, kad skaitytojai patys turi suvokti knygoje kuriamas prasmes.

Tenka pripažinti, kad sukurti originalią istoriją, kai esi ribojamas tam tikros kartos skiriamųjų ženklų, – sudėtinga užduotis. Tam reikia mokėti ir stereotipuose įžvelgti kažkada pulsavusį gyvenimą. Tačiau knygos autorei tai iš dalies pavyko. Pirmuose dviejuose skyriuose mėgavausi išmoningu personažų pristatymu, netgi drąsiu pasirinkimu istoriją pradėti nuo ironiško žvilgsnio į lietuviškas šarvojimo apeigas. Paskui logiškas žingsnis – Gertrūda nugrimzta į prisiminimus, chronologine tvarka pasakojami svarbiausi gyvenimo įvykiai, atvedę merginą į dabartinę situaciją, t. y. nenorą bendrauti su motina. Taigi vieną po kito Gertrūdos augimo tarpsnius lydėjo nedarnūs tėvų santykiai, kuriuos galima puikiai apibūdinti viena citata: „Kol valstybė ir religija nuolat akcentavo šeimos svarbą, mūsiškė kaip tik pamažu byrėjo“ (p. 201). Kai istorija pasakojama personažų pasirinkimų ir emocijų pagrindu, ji pakankamai gyvybinga, o pašaipiai vaizduojamos laikotarpio skiriamųjų ženklų detalės pasakojimą puikiai papuošia. Tačiau tokiuose skyreliuose kaip „Balius“, „Nepriklausomybė“ ar „Mokykla“ siužetas pamirštamas ir tiesiog atliekama pareiga atkurti džiaugsmą, gėdą ar kitus jausmus keliančias daugumai pažįstamas realijas. Iškritusios iš bendro siužeto konteksto ir nesusietos su tolesniu Gertrūdos gyvenimu, šios realijos virsta stereotipais – beprasmiškai įvairiuose literatūros kūriniuose vis iš naujo atkuriamais vaizdiniais: taip, tėvų girtavimas yra blogai… Taip, Lietuvos nepriklausomybė yra gerai… O mokyklos kasdienybė kartais atrodydavo absurdo viršūnė… Tačiau kaip tai formavo personažo mąstyseną?.. Taigi autorė ne visur sėkmingai komponavo, matyt, iš anksto apgalvotą ir pasiruoštą medžiagą, todėl pasakojimo ritmas ne itin sklandus.

Be Gertrūdos ir jos šeimos istorijos, laikotarpio realijų ir atpažįstamų prekių ženklų, skaitytojas bandomas vilioti dar vienu masalu, kuris, manau, galėjo būti kur kas aštresnis: Gertrūda ieško kažko savo sename name. Atrodo, kad autorė tiesiog teigia: „Skaitytojai, versdami puslapį po puslapio, nepamirškite, kad Gertrūda ieško kažko, ji ieško kažko, ką jai paliko jos senelė, ji ieško kažko, kas brangu jos šeimai.“ Nejuokauju, iš viso 4 kartus apie tai primenama, kol galų gale apibendrinama: štai, skaitytojau, jei dar nepamiršai, štai ko visą šį laiką ieškojo Gertrūda! Pabaigoje prasmė it kūju įkalama į skaitytojo sąmonę, o visos kitos galimos interpretacijos, galbūt išleidusios šaknis, nurėžiamos pjautuvu. Galiausiai viską užantspauduoja serijos „O toliau jos gyveno ilgai ir laimingai“ štampas. Beje, apie pirmąjį Gerdos Jord darbą „10 litų“ svetainėje www.goodreads.com galima rasti skaitytojų nuomonių, kad ir šiam kūriniui pritrūko pabaigos, todėl autorei kyla iššūkis trečią kartą nebekartoti tų pačių klaidų. O kad trečiajam kartui potencialo netrūksta, abejonių nekyla.

Komiksas vis dėlto gyvybingas ir tam daugiausia įtakos turi paveikslėliai: emocingos veido išraiškos, įvairuojantis rėmelio plotas, simboliniai piešiniai (girtas žmogus kaip lėlė su užtrauktuku, gėda prieš klasės draugus kaip ištirpimas, kvailiojantys braškių rinkėjai kaip zuikiai). Visa tai leidžia atskleisti Gertrūdos gyvenimo istoriją žaismingai ir nenuobodžiai, ilgiau išlaiko dėmesį ir priverčia susimąstyti. Tiesa, tokių simbolinių piešinių norėjosi kiek daugiau, pavyzdžiui, Baltijos kelią galbūt buvo galima nupiešti kaip ilgą ilgą milžinės kasą, nes maža mergaitė galbūt taip matytų žmonių grandinę savo vaizduotėje. Be to, kaip parodė autorė, simbolinis piešinys gali sėkmingai išspręsti ir estetinę problemą: celiulitą ant sėdimosios pavaizduoja kaip apelsiną. Analizuojant paveikslėlius neįtikino Gertrūdos apranga – juodą suknelę ar marškinėlius su ta pačia balta apykakle ji nešiojo ir prieš mokyklą, ir mokykloje, ir ją baigusi. Žinoma, tą galima vertinti kaip ironišką žvilgsnį į privalomą uniformą, tačiau ironija pradeda nebeveikti, nes toks aprangos pasirinkimas neįtikinantis.

Neabejoju, kad Gerdos Jord „Gertrūda“ gali prajuokinti ar bent ne kartą sukelti skaitytojui nostalgišką šypseną. Tiek knygos leidybos procesas, tiek piešiniuose jaučiamas mėgavimasis kūrybos procesu išduoda entuziazmą ir tikėjimą, kad esama tokiam kūriniui reikalingos auditorijos. Kelios detalės, ko gero, pateko į komiksą vien dėl šio autorės pasitikėjimo savimi, nors jos iškrenta iš konteksto, pavyzdžiui, netikėtai veikėjų veidus iškreipianti šėtoniška šypsena. Tačiau toks švelniai provokuojantis parodymas, kad kūrėjui patinka tai, ką jis daro, yra šimtą kartų geriau negu bandymas įgyvendinti iš anksto apgalvotą, bet ne visai veikiančią kūrinio schemą.