JUSTINAS DIŽAVIČIUS

Kas išeina sujungus „Tvin Pyksą“ ir Evangeliją pagal Joną

 

Virginija Rimkaitė. 21 a. Apysaka. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 135 p.

Virginija Rimkaitė. 21 a. Apysaka.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 135 p.

Mažo miestelio paveikslas. Vienas skyrelis – vienas potėpis. Iš viso jų – 21. Pasakojimas kuriamas nesivadovaujant nuoseklumo principu: nebūtų esminio skirtumo, jei kai kuriuos skyrius sukeistume vietomis. Personažai kuriami nesivadovaujant sudėtingumo principu: jie vienpusiški, pasižymi viena ar keliomis savybėmis. Apysakos forma kuriama nesivadovaujant vienodumo principu: kartais ištisi skyreliai ryškiai išsiskiria savo forma, kartais skyrelyje pritaikomos vis kitokios stilistinės priemonės. Turbūt tokiu būdu autorė ir parodo tą absoliučią žmogaus laisvę, apie kurią kalba kitoje knygos viršelio pusėje. Galime atsisakyti visko, kas įprasta, kas priimtina, kas gyvenimą ir knygos skaitymą daro patogesnį ir ramesnį. „21 a“ – tai pradedančios kūrėjos komentaras stebint šių laikų žmogaus dvasinę situaciją.

Apysaka abstrakti ir simbolinė. Akivaizdu viena – autorė rašo eklektiškai ir pasitelkia ne tiek savo vaizduotę, kiek mūsų kultūroje gyvuojančias prasmes. Tai leidžia suderinti gana skirtingus dalykus, pvz., serialą „Tvin Pyksas“ ir Evangelijos pagal Joną elementus.

Ką bendro turi Virginijos Rimkaitės „21 a“ ir „Tvin Pyksas“? 1) Istorija prasideda svarbaus personažo mirtimi neaiškiomis aplinkybėmis; 2) pasakojime vyksta nepaaiškinami gana keisti nutikimai; 3) didžioji dalis veiksmo vyksta mažame miestelyje, kur svarbų vaidmenį vaidina miškas; 4) pasakojimas kuriamas pasitelkiant skirtingus meninės raiškos stilius ar žanrus.

Ką bendro turi Virginijos Rimkaitės „21 a“ ir Evangelija pagal Joną? 1) Tą patį skyrelių skaičių; 2) apysakos skyrelių pavadinimai sugalvoti remiantis Evangelijoje svarbiomis frazėmis; 3) bent dalies apysakos veikėjų inicialus galima susieti su Evangelijos veikėjų vardais; 4) autorė naudoja Evangelijoje svarbius motyvus (prasmes).

Šitai leidžia kelti dar vieną klausimą – ką bendro turi „Tvin Pyksas“, Evangelija pagal Joną ir Virginijos Rimkaitės „21 a“? Atrodo, kad visi šie trys kūriniai savaip teigia transcendenciją, t. y. kažko buvimą, egzistavimą anapus mums pažinios realybės ribų. „Tvin Pykse“ vaizduojami mūsų ir kito pasaulio ryšiai, Evangelijoje – dieviška ir žmogiška Jėzaus prigimtis, „21 a“ – kasdienių rūpesčių ir būties susidūrimai. Toliau kalbėsiu tik apie Virginijos Rimkaitės apysaką.

Transcendencija. Transcendencija šioje apysakoje atskleidžiama netiesiogiai. Miestelio gyventojai lyg ir nesusiduria su antgamtiniais reiškiniais ir mąsto vien apie asmeninius, buitinius ar jų bendruomenės klausimus. Tačiau dėmesys krypsta į žodžius ir frazes, kuriuos jie vartoja: „Kodėl tu rūkai, jau kitu tonu paklausė jis, tai gali pakenkti, nes tu esi šventovė“ (p. 13), „Aš prisimenu, kaip gulėjau ir žiūrėjau į virpantį lašą, pasakė jis tada ir man pasirodė, kad jis nuliūdo, jame spindėjo kitas pasaulis, sakė jis, svetima šalis…“ (p. 60), „Pamatysi, mes laimėsim automobilį, tik reikia neprarasti tikėjimo. – Tikėjimo. – Tikėjimo!“ (p. 87)

Žodžiai „šventovė“, „kitas pasaulis“, „tikėjimas“, nors ir turi stiprią transcendentinę, religinę reikšmę, čia vartojami kasdienėje kalboje. Veikėjai juos vartoja ir sakytum nejučia to nesiekdami ir nepastebėdami tampa kažko didesnio už save dalimi. Per žodžius, kurių kilmės nesupranta. Tačiau ta kilmė, ta reikšmė atrodo tokios gyvybingos, kad pačios yra iškalbingos, o šie nesąmoningi veikėjai kartais tėra priemonė joms prabilti.

Pavadinimas. Pavadinimas, kaip ir visa apysaka, lieka gana abstraktaus lygmens. Šifruokite, kaip norite: 21 amžius ar 21 apsakymas, ar 21 „a“ raidė, kuria prasideda 21 skyrelis. O jei pažvelgsime iš kito galo – „a 12“, galbūt pamatysime ir 12 apaštalų.

Personažai. Galima suskaičiuoti ir 21 personažą. Žinoma, jų yra daugiau, tačiau atidžiai pažvelgęs, į ką koncentruojamasi kiekviename skyrelyje, manau, aiškiai suskaičiavau, kad pagrindinių personažų skaičius yra būtent toks. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad jie visi vadinami arba pagal tam tikrą santykį su pedagogu J., arba pagal pareigas ar statusą miestelyje, pvz., duobkasys I. taip pavadintas tik todėl, kad sutiko iškasti duobę pedagogui J., tačiau prekeivė B. iš tikrųjų dirba pardavėjos darbą. Autorei pavyko suvaldyti šį didelį personažų skaičių: kartais išryškinami tam tikri jų polinkiai, užsiėmimai, kartais personažai įsimenami tiesiog dėl to, kad visas skyrelis, kuriame jie vaizduojami, išsiskiria iš kitų skyrelių savo aliuzijomis. Duobkasys I. susiejamas su suoleliu, ant kurio labai nori prisėsti, kaimynė A. – su mėgstamais celofaniniais maišeliais, vaikas L. – su vėžliu. Skyrelis, kur pasakojama, kas nutiko vargonininkui Č., sukelia asociacijų su Franzo Kafkos „Procesu“ – veikėjas atsiduria neaiškaus kaltinamojo proceso centre. Vis dėlto negaliu pasakyti, kad autorės sprendimai visur pasiteisina, nors jie ir išlieka atmintyje dėl keistumo: dėdės S. ir mokinio E. susitikimo vaizdavimas besikaitaliojančiais kadrais yra bent jau man labiausiai nevykęs ir nesuprantamas. Duobkasio I. ir kelininko F. dialogas užrašytas pjesės forma ir kai kuriomis frazėmis bandantis kelti asociacijų su Šekspyro „Hamletu“. Nesakau, kad šie skyreliai visai nevykę, tačiau man jie pasirodė silpniausi – pernelyg išsiskiriantys forma, o visame apysakos kontekste mažai reikšmingi.

Dalis personažų gana aiškiai pavadinami turint omenyje Biblijos veikėjus: pedagogas J. – Jėzus, motina M. – Marija, našlė Mm. – Marija Magdalietė, senelė Šd. – Šventoji Dvasia, pareigūnas Pp. – Poncijus Pilotas. Dėl kitų neturiu aiškios nuomonės. Jei šie inicialų šifravimai teisingi, kyla nuostaba, kodėl į šią istoriją neįtraukti kiti Naujojo Testamento veikėjai, pvz., svarbiausi apaštalai ar evangelistai. Nelabai tikisi, kad barmenas P. būtų nuoroda į Petrą ar Paulių, nes barmenas P. su pedagogu J. atrodo niekaip nesusijęs. Beje, pedagogas J. siejamas su Jėzumi Kristumi ne vien raide J., štai ką apie jį sako vaikas L.: „Tai aš jį prikelsiu, kaip ir savo vėžlį, kai jis miega“ (p. 71), devinto skyrelio pasakotojas liudija: „Jis visada atrodydavo nusižeminęs – prieš pasaulį, prieš žmones, apsigobęs nuolankumu, iš meilės, begalinės meilės…“ (p. 58)

Miestelis. Kaip liudija antro skyrelio pavadinimas „Vestuvės miestelyje, kurio pavadinimas prasideda raide K.“, apysakos personažų gyvenamoji vieta turi aiškių sąsajų su Evangelijoje pagal Joną minima Galilėjos Kana, kur Jėzus padarė savo pirmąjį viešą stebuklą. Žinome, kad į miestelį viena veikėja pateko per mišką, kuris daugiausiai kelia pavojaus asociacijas. Nors miestelis įsileidžia naujus gyventojus, iš esmės atrodo izoliuotas nuo išorinio pasaulio ir pasmerktas išnykti. Tiesa, tryliktame skyrelyje šio uždarumo kažkodėl nepaisoma, nes nepažįstami vyrai išveža vargonininką Č. iš miestelio. Šie nepažįstami vyrai – vieninteliai veikėjai, kurie nėra miestelio gyventojai.

Paskutinis skyrelis. Galiausiai manau, kad knygą galima skaityti kaip tiesioginį kreipimąsi į skaitytoją. Kitoje viršelio pusėje autorė tą ir daro – kreipiasi į mus. Tačiau kur kas svarbiau tai, kad paskutiniame skyrelyje pavadinimu „Atsakymas“ dėmesio centre atsiduria kaimynas T. Kas jis per vienas? Anksčiau jis minimas tik probėgšmais. Šio skyrelio pabaiga simbolinė – pasirodo lapė ir pareiškia kaimynui T.: „Tu sugriovei mūsų bažnyčią“ (p. 134). Šis to neneigia, netgi žada atstatyti. (Ar čia kuo nors dėta Lapių gyvenvietės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia?.. Turbūt ne.) Lapė pakartotinai kreipdamasi į kaimyną T. įvardžiu „tu“ galbūt atskleidžia simbolinę šio personažo reikšmę – kaimynas T. yra kaimynas Tu, o lapė, kalbėdama jam, iš tiesų kalba mums – kiekvienam iš mūsų: „Tu sugriovei mūsų bažnyčią.“ Lapė atlieka teisėjo, o gal ir paties krikščionių Dievo vaidmenį bausdama nuo Dievo nutolusį miestelį, kaip kitados buvo padaryta su Sodoma ir Gomora. Šį teiginį galiu grįsti tuo, kad apysakoje ir anksčiau gyvūnai buvo pavadinti dievų vardais. Taigi ar ši apysaka yra kaltinimas mums, nes nutolome nuo Dievo? Ne, nemanau, kad galima atrasti vieną tenkinančią formuluotę šiam kūriniui apibūdinti.

Pabaigai. Apysaka „21 a“ – nemenkas iššūkis skaitytojui. Kurdama mažo miestelio ir jo gyventojų paveikslą, autorė nepalieka aiškaus atsakymo, ką visu tuo norėjo pasakyti. Tikimasi, kad skaitytojas susipras ir pasitelks savo paties intelektinius gebėjimus. Tiesa, kyla įspūdis, kad kūrinys galėjo būti ir didesnės apimties, tuomet būtų galima skirti daugiau dėmesio kiekvienam personažui ir kūrinys darytų kur kas stipresnį poveikį skaitytojui. Dabar atrodo, kad autorė pasiliko šį bei tą rašomojo stalo ar vaizduotės stalčiuose. Šiaip ar taip, to, kas yra, visiškai pakanka, kad būtų galima džiaugtis į rankas pakliuvus šiam literatūros perliukui.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.