Vienas mėnuo santykių krizės, viena neapykantos naktis ir pusė metų kančios
Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“ yra įžvalgi literatūrinė studija. Autorė bando atskleisti, kaip skaudžias gyvenimo permainas patiria trys vienas su kitu nesusiję moterų personažai. Manau, tai trilogija, tačiau ne dėl to, kad apysakų siužetai pratęsia vienas kitą, o dėl to, kad kūriniai, vaizduojantys tris skirtingas moteris, sukuria tris perspektyvas, leidžiančias kitaip pažvelgti į tą patį dvasinį įvykį – krizę.
Vieną vasaros atostogų mėnesį trukusi santykių krizė, viena kupina neapykantos Naujųjų metų naktis ir šeši mėnesiai abejonių ir kančios. Visiškai skirtinga laiko trukmė. Skaitytojui tai reiškia skirtingą skaitymo patyrimą. Nebūtina skaityti šių trijų apysakų iš eilės. Rinkiniuose, kuriuose būna įvairios apimties ir žanro tekstai, skaitymo eiliškumas paprastai nėra svarbus. Kita vertus, manau, šioje knygoje apysakų eiliškumas yra reikšmingas. Pirmoji apysaka „Santūrumo amžius“ nuteikia gana intelektualiam, psichologinio stiliaus skaitymui. Mėnuo, kurį pagrindinė veikėja išgyvena ganėtinai intensyviai, įtraukia ir, galima sakyti, puikiai atlieka masalo vaidmenį. Antroji apysaka „Monologas“ dar labiau nustebina emociniu intensyvumu, tačiau yra nemenkas skaitymo iššūkis, visa laimė, kad ji pati trumpiausia. Galiausiai trečioji – „Palaužta moteris“: skaitytojas jau pavergtas rašytojos talento ir džiaugiasi ką tik įveikęs tai, kas sunkiausia – ir BUM! – kai jau esame pripratę prie emocingų moterų, rašytoja mus supažindina su savo jausmus varžančia ir abejonėse skendinčia pasakotoja, kurios dienoraščio skaitymas pareikalauja daugiausiai kantrybės.
Ši knyga išleista 1967 m., taigi Lietuvoje pasirodė praėjus 50 metų nuo pirmojo leidimo Prancūzijoje. Galbūt ši simbolinė data ir lėmė, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pristatė šią knygą savo skaitytojams, nors reklamoje apie tai neužsiminta. Be to, 1967-aisiais autorė artėjo prie šešiasdešimtmečio. Todėl puikiai galėjo tapatintis su pirmosios apysakos „Santūrumo amžius“ pasakotoja. Abi jau buvo išleidusios knygas, dėl kurių sulaukė pripažinimo, tad klausimai „Ar dar galiu pasakyti ką nors naujo? Ką nors įdomaus?“ beveik neišvengiami. Dviprasmiškas požiūris į einantį laiką išradingai atskleidžiamas jau pirmuoju sakiniu: „Sustojo mano laikrodis? Ne. Bet rodyklės, atrodo, nesisuka“ (p. 7). Ši pirmoji apysaka pasižymi ne vien perėjimo iš brandaus į senatvės amžių vaizdavimu, bene svarbiausią pasakojimo dalį užima pasakotojos jausmai dėl sūnaus pažiūrų pasikeitimo ir apsisprendimo keisti profesinį kelią. Taip pat dėmesio centre atsiduria moters santykiai su vyru ir kūrybinio kelio vėlyvame amžiuje klausimas, kritikos dėl savo naujausios knygos priėmimas. Visos šios temos susipina į emocingą pasakojimą.
Kokios tos trys perspektyvos, kurias minėjau pradžioje? Žinoma, galimi ir kiti interpretacijos variantai, tačiau aš jas įvardinsiu remdamasis savo turimu klinikinės psichologijos išsilavinimu: 1) prasmės paieškos, 2) emocijų išliejimas ir 3) racionalizacija. Tai žinomi psichologijos terminai. Pirmasis reiškia žmogaus pastangas įveikti krizę ir nepalūžti sukuriant ar atrandant pozityvią, pamokančią prasmę, kylančią iš nemalonių įvykių. Austrų neurologas ir psichiatras Viktoras Franklis daugiausia žinomas dėl šio metodo taikymo psichoterapijoje. Vienas iš konkrečių būdų, kaip tai padaryti, yra parašyti savo gyvenimo istoriją (naratyvą). Sunkų laiką išgyvenantys žmonės paprastai negali imti ir nuosekliai visko papasakoti, tad ilgainiui gebėjimas tai padaryti gali žymėti sėkmingą krizės įveikimą. Antrasis metodas – emocijų išliejimas – nėra toks gražus ir pozityvus, tačiau kartais neišvengiamas. Psichologijoje apie tai pirmiausia pradėjo kalbėti austrų gydytojas Josefas Breueris. Jis atrado, kad emocijų patyrimas (kaip priešingybė emocijų užgniaužimui) pasakojant apie svarbius įvykius padeda pacientams sveikti. Vėliau šį metodą plėtojo Sigmundas Freudas, kuris skatindavo pacientus kalbėti bet ką, kas ateina į galvą. Žinoma, geriausia, jei emocijos išliejamos tinkamomis sąlygomis, neverčiant būti liudytojais pašalinių žmonių. Sakydamas „tinkamos sąlygos“ daugiausia turiu omenyje pokalbį su tam pasiruošusiu ir nusiteikusiu asmeniu, kuris ir susijęs su tų emocijų atsiradimu, arba psichoterapiją. Emocijų išliejimas gali suteikti laikiną palengvėjimą ir pagrindą imtis iš tikrųjų spręsti problemas, todėl paprastai veiksmingas tik kaip papildomas metodas išbristi iš krizės. Trečioji perspektyva – racionalizacija, būdas protingai ir logiškai kalbėti apie nemalonius dalykus taip ir neįvardinant savo tikrųjų jausmų tų dalykų atžvilgiu. Tai nėra psichoterapijos metodas, o natūraliai žmogaus taikoma gynyba nuo pernelyg stiprių jausmų. Nors Freudas puikiai žinomas dėl šio termino teorinės svarbos, pirmasis jį pradėjo vartoti Velso neurologas ir psichoanalitikas Ernestas Jonesas. Racionalizuojantis asmuo neatskleidžia tikrųjų savo pasirinkimo motyvų, vengia pripažinti, kaip iš tikrųjų jaučiasi, ir sau, ir kitiems. Vietoj to jis sukuria įtikinantį, iš pirmo žvilgsnio pakankamą paaiškinimą. Taip tikrasis krizės išgyvenimas atidedamas vėlesniam laikui, o kartais žmogus racionalizuoja visą gyvenimą.
Simone de Beauvoir parenka kiekvienai apysakai vis kitą pasakojimo būdą, kuris padeda tiksliau atskleisti tai, ką norima pavaizduoti kūriniu. „Santūrumo amžius“ pasakojamas tradiciniu stiliumi su tam tikra įžanga, toliau kylančiais konfliktais ir netgi, galima sakyti, gera pabaiga. Nors toli gražu ne visi klausimai išspręsti, pasakotoja pasijunta tvirtesnė, todėl skaitytojui lieka viltis, kad toliau viskas turėtų klostytis gana pozityviai. Taigi čia galime matyti nuoseklumą ir pastangas suprasti. „Monologas“ – tai sąmonės srauto stiliumi parašytas kūrinys, kai negalėdama užmigti Naujųjų naktį vieniša pasakotoja lieja visą kartėlį, neapykantą ir skausmą dėl nenusisekusių santykių ir netekčių. Veikėja nesiskaitydama su žodžiais, o rašytoja su skyrybos ženklais leidžia skaitytojui būti įtrauktam į emocingą sūkurį. „Palaužta moteris“ – paskutinis ir ilgiausias kūrinys apie moterį, kuri sužinojusi apie vyro neištikimybę bando ieškoti išeities, kaip išsaugoti jai taip reikalingus santykius. Čia tekstas yra dienoraščio forma kuriamas pasakojimas, leidžiantis pažvelgti į šios moters santykį su savimi pačia. Dienoraštis gali padėti ieškoti prasmės ir išlieti emocijas, tačiau jis nelabai gali padėti, jei žmogus nesiryžta pripažinti, ko iš tikrųjų nori, priimti sprendimų, ką toliau daryti. Skaitydami apie pusę metų besitęsiančią pasakotojos Monikos kančią ir svyravimus esame išties įtraukiami į nemenkos kantrybės reikalaujantį procesą – moteris svyruoja nuo noro nutraukti santykius su vyru prie tikėjimo, kad viskas greitai bus taip pat kaip anksčiau („Jau seniai buvau mačiusi Morisą tokį linksmą, tokį lipšnų. [...] Turbūt viliasi suderinti mūsų gyvenimą ir savo nuotykį: jei tai neilgai truks, aš nieko prieš“, p. 151; „Kai jis įeina, kai man šypsosi, kai mane bučiuoja sakydamas: „Sveika, brangioji“, tai Morisas: jo gestai, veidas, jo šiluma, kvapas. Ir akimoju mane užplūsta begalinis švelnumas: jis čia“,
p. 175). Daliai skaitytojų (ir man) gali būti išties sunku priimti tokį Monikos neryžtingumą nutraukti santykius su jai neištikimu vyru ir stebėti, kaip ji mėnuo po mėnesio klimpsta į vis didesnę depresiją. Depresija – tai liga, neleidžianti žmogui išgyventi liūdesio, skausmo ar pykčio. Kartais labiau dėl žmogaus neryžtingumo, kartais dėl neurologinių priežasčių ši liga gali gyvą žmogaus veidą paversti neišraiškinga kauke. Racionalizacija – būdas išvengti nemalonių jausmų – tai dar ne depresija, tačiau kartais gali tapti tiesiu keliu į ją. Tačiau racionalizuojančiam žmogui atrodo, kad atitolindamas nemalonius išgyvenimus jis tik pats sau padeda.
Visu tuo nenoriu pasakyti, kad Simone de Beauvoir rašydama šias apysakas turėjo omenyje visus šiuos psichologijos terminus. Mano tikslas kuklesnis – pasiūlyti tam tikrą knygos skaitymo ir supratimo perspektyvą, kurią kiekvienas skaitytojas gali tiek atmesti, tiek priimti, priklausomai nuo to, kiek jam apskritai įdomūs psichoterapijos teorija ir praktiniai metodai.
Pabaigoje noriu atkreipti dėmesį į pagrindinių veikėjų vardus ir ironijos prieskonį. Pirmoji pasakotoja paliekama bevardė. Taip lyg ir sustiprinamas įspūdis, kad autorė pasakoja apie save. Be abejo, visiškai tapatinti jų negalima, nes autorė neturėjo vaikų. Kyla įspūdis, kad antrosios ir trečiosios pasakotojų vardai parinkti kontrasto principu. Vardas Miurielė kildinant iš lotynų kalbos reiškia „jūros žvaigždė“, taigi sukelia gamtos grožio įspūdį, tai yra priešingybė pykčio ir kartėlio kupinai veikėjai. Vardas Monika verčiant iš lotynų kalbos reiškia „patarti“, o pati veikėja atsiduria tokioje situacijoje, kai prašo patarimų, ką jai daryti, ir iš esmės patarimas, kurį gauna, atsisuka prieš ją pačią. Vardų parinkimas ne vienintelis ironija pasižymintis rašytojos sprendimas. Skaitant „Monologą“ kartais taip pat kildavo noras nusišypsoti iš perdėm agresyvių, tragiškų (160 kartų pavartotas žodis „įgriso“) ar viltingų minčių („Vėl lankysiuosi pas modeliuotojus rengsiu vakarėlius kokteilius mano nuotrauką su gilia iškirpte spausdins Vogue mano krūtys atlaiko viską“,
p. 97). Ironija čia nevaidina svarbaus vaidmens, tačiau, mano nuomone, knygą šiek tiek praturtina.
Apibendrinimas. Apysakų trilogijos „Palaužta moteris“ dėmesio centre – skausmingi moterų išgyvenimai. Tekstai turtingi ir literatūriniu, ir psichologiniu požiūriu: skirtingos pasakojimo formos (tradicinė, sąmonės srauto ir dienoraščio) perteikia skirtingus psichologinius niuansus (bandymą suprasti ieškant prasmės, impulsyvumą arba emocijų išliejimą, pastangas kontroliuoti ar racionalizuoti savo emocijas).