Žalčių užkalbėjimas

Žalčių laikymas namuose, jų religinis ir apeiginis vaid-muo pažymimi daugelyje senųjų baltų religijos šaltinių. Nenuostabu, kad temai dėmesio yra skyrę žymiausi tautosakos rinkėjai ir mitologai, tokie kaip Jonas Basanavičius, Jurgis Elisonas, Algirdas Julius Greimas, Pranė Dundulienė, Nijolė Laurinkienė ir kiti.

2009 m. studentų humanitarų konferencijoje teko skaityti pranešimą, skirtą apeigų su žalčiais kalendorinio laiko nustatymo klausimui. Jono Lasickio paminėtą tariamą teonimą Smik Smik Perleunu siūliau gretinti su Mato Pretorijaus užrašytomis panašiomis formulėmis (Szmikszt per Esze, Szmikszt per arruda, Szmikszt per Twartus) ir skaityti „Šmik(št) šmik(št) per velėną“. Tokiai minčiai kelią jau buvo nutiesęs Jurgio Dovydaičio užrašytas burtažodis „Šmikšt per velėną“ („Vieno J. Lasickio teiginio aiškinimo patikslinimas“, Kraštotyra, 1971, p. 348). Lietuvių kalboje su ištiktuku „šmikšt“ ir panašiais reduplikacijos būdu sudaromos įvairios išvestinės formos, tokios kaip „šmikš pašmikš“, „šmiku šmakais“, „šmiku šmaku“ ir t. t. (LKŽ XV 88–94).

Po kelerių metų netikėtai nustebino Vytauto Ališausko paskelbtas straipsnis apie Romos archyvuose atrastą jėzuitų kroniką („Dievai po Lietuvos dangumi, 1619 metai… Vienos dėlionės gabalėliai“, Naujasis Židinys-Aidai, 2012, Nr. 2, p. 95–102). Joje rastas užfiksuotas dar vienas tos pačios užkalbėjimo formulės variantas (Giwate, ragana, smyx per wałena), kuris galutinai patvirtino, kad toks J. Lasickio „teonimo“ perskaitymas buvo teisingas, o kartu papildomai pagrindė galimybę žalčių vaišinimo apeigas sieti su Jurginėmis. Mano studentiško pranešimo įžvalgos, pasirodo, taip pat nebuvo originalios. J. Lasickio ir M. Pretorijaus tekstus gretino dar Antonijus Mežinskis (Mierzyński), kuris žodelį „smik“ siejo su greitu gyvatės judėjimu (Труды третьего археологического съезда в России, т. II, Киев, 1878, с. 173–204).

 

A. J. Greimo bandymas „prikviesti“ žalčių į Krikštų šventę

 

Kaip žinome, Jono Maleckio-Sandeckio ir J. Lasickio žalčių vaišinimo apeigų aprašymą A. J. Greimas bandė įterpti į rekonstruojamos Krikštų šventės (senovės lietuvių Naujųjų metų) struktūrą (Tautos atminties beieškant; Apie dievus ir žmones, Vilnius, 1990, p. 314–322). Šiam tikslui jis pasirėmė šalutiniais argumentais, kurie verti tam tikros kritikos. A. J. Greimas apeliavo į perkeltines (!) žodžio krikštyti (krikštinti) reikšmes – „liesti, po truputį ėsti, valgyti“, „pradėti pirmą kartą ką daryti“, kurios turėjo atkreipti dėmesį į žalčių atliekamą veiksmą – pirmąjį valgių paragavimą. Visgi pati Krikštų šventės pavadinimo ikikrikščioniška kilmė lieka neįrodyta ir abejotina. Žinomi galimi krikščioniškos inspiracijos šaltiniai: per Tris karalius ant durų piešiami kryželiai – krikštai, o sausio 25 d. minimas šv. Pauliaus atsivertimas ir apsikrikštijimas. Bendras fonas, paskatinęs Krikštais vadinti nemažai įvairių šventinių datų, galėjo būti ir slaviška terminija, kurios įtaka lietuviškam pavasario kalendoriui akivaizdi, kaip rodo Blovieščiaus ir Velykų pavyzdžiai. Katalikų bažnytinio kalendoriaus dienos, liaudiškai vadintos Krikštais (sausio 6 d., sausio 25 d., pusiaugavėnis), išsidėlioja apytikriai toje pačioje laiko juostoje kaip stačiatikių šventės, su kurių pavadinimais jos susisieja (sausio 19 d. – Jėzaus krikštas, baltr. Вадохрышча, Хрышчэнне, Кшчэнне, rus. Водокрещи, pusiaugavėnis – rus. Средокрестье, Средохристье, taip pat кресты, хрясты, хрестцы – kaip ir tą dieną kepami sausainiai). Etnografinius papročius populiarinančioje rusų literatūroje minimas posakis „Хрясты – половина посты“.

A. J. Greimas taip pat remiasi vienu iš šv. Pauliaus atsivertimo dienos liaudiškų pavadinimų – „kirmių, kirmėlių diena“ – ir užfiksuotu tikėjimu, kad gyvatės tą dieną atgyja iš žiemos miego ir eina iš girių į namus. Tačiau panašūs anksčiau Europoje paplitę tikėjimai pasitaiko susieti su skirtingomis datomis, o aiškesniam jų kalendoriniam pasiskirstymui nustatyti praverstų atskiras tyrimas (plg. Александр Гура, Символика животных в славянской народной традиции, Москва, 1997, с. 334–350). Be to, tikėjimų ir papročių, skirtų apsisaugoti nuo gyvačių, negalima tiesmukai sieti su žalčių garbinimu.

Galiausiai bandymą apeigų su žalčiais ieškoti sausio mėnesio pabaigoje griauna biologiniai faktai – geltonskruosčiai žalčiai (Natrix natrix) iki kovo–balandžio mėnesių gamtoje dar miega. Galima svarstyti, kad troboje žiemojančių žalčių įmygis ne toks gilus, bet tą galėtų patvirtinti arba paneigti tik zoologai. Kita vertus, pavienių papročių su žalčiais fiksacijų žiemos laikotarpiu pasitaiko (LTR 4239 (289), 4239 (413); Žeimelis, II dalis, 2010, p. 466).

XVI–XVII a. šaltiniai paprastai mini ne vieną, o kelias metines apeigas su žalčiais. M. Pretorijus nurodo, kad jos vykdavo „tam tikru metų laiku, paprastai pavasarį ir rudenį“ (BRMŠ III 263). Jėzuitų ataskaitoje (1604) rašoma: „Jam [Pagirniui] tam tikrose vietose tris kartus per metus vyrai aukoja paršą arba jautį, o moterys – gaidžius“ (BRMŠ II 630). Apie dievus Pagirnius Gintaras Beresnevičius teigė, kad tai, „be abejo, tie patys žalčiai“ („Eskulapas ir Aušautas“, Liaudies kultūra, 1999, Nr. 3 (66), p. 13), „tikriausiai buvo tiesiog žalčiai“ (Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, Vilnius, 2001, p. 118). Vadinasi, A. J. Greimo pradėtas paieškas reikia tęsti ir tikslinti.

 

Ar tikrai papročio išsigimimas?

 

Lyginant mus dominantį M. Pretorijaus teksto fragmentą su J. Lasickio aprašymu, gali trikdyti „kenkėjiška“ pirmojo aprašytos apeigos su žalčiais paskirtis – esą užkalbėti ir tinkamai nukreipti žalčiai turėjo nulemti pasėlių, aruodų sunaikinimą, gyvulių kritimą. Tą pastebėjo dar Jonas Balys: „Jeigu šitas būrimas nėra išgalvotas, tai jis rodo vėlyvesnį žalčių gerbimo išsigimimą į piktą burtą savo artimui pakenkti“ („Žalčių gerbimas senovės Lietuvoje“, Aidai, 1947, Nr. 3, p. 115–118).

Žalčių naudojimas piktam išties nesiderina nei su tradicine bendruomeninių švenčių samprata, nei su stipriu ir ilgai išsilaikiusiu žalčių kaip gerovę teikiančių būtybių, konkrečiai – maisto atsargų, podėlių saugotojų (plačiau žr.: N. Laurinkienė, „Pagirniai – podėlio saugotojai“, Tautosakos darbai, XXXV, 2008, p. 231–248) įvaizdžiu. Senuosiuose šaltiniuose ir tautosakoje paprastai teigiama, kad nelaimę galima prisišaukti tik skriaudžiant arba užmušant žaltį. Tačiau iš šaltinių sprendžiame, kad žalčiai buvo supami ir religinės baimės juos užrūstinti – plg. J. Lasickio aprašytą baimę ir pagarbą, kuri lydėjo iš pakampių lendančias tariamai keturkojes Giuoitos (BRMŠ II 597), jėzuito Jokūbo Lavinskio pasakojimą apie žalčius, kurie puldavo neatlikus aukojimų žemės deivei (BRMŠ II 608). Todėl vargu ar čia reikėtų įžiūrėti vien chronologinę kaitą (atseit nykstant senajai tradicijai atsirado naujesnė interpretacija) ar pašalinę įtaką (diegdami naujas pažiūras kiršino krikščionybės platintojai, žinias iškreipė stebėtojai). Atrodo, kad žalčių veikimas galėjo būti dvilypis, o aukomis ir vaišėmis stengtasi išsirūpinti jų palankumą. M. Pretorijaus aprašyme greičiau stebina šių gyvūnų pasitelkimas vienpusiškam kenkimo tikslui.

Labai plati ir neįmanoma čia išnarplioti tema būtų papročių, susijusių su žalčiais ir vėlėmis, žalčiais ir namų dvasiomis, susipynimas. Tačiau galima numanyti bendrą tendenciją, kad, nebegalint atvirai atlikinėti apeigų su žalčiais, minėti jų vardų arba eufemizmų, neretai pats jų garbinimas tapo nebe toks atviras ir akivaizdus – skiriamas maistas dažniau galėjo būti nebededamas ant stalo, o išbarstomas ant grindų, į pakampes, o toks veiksmas sulaukdavo naujo paaiškinimo. Be to, tos pačios šventinės dienos (vadinamieji Stalai, Stalų kėlimas, Diedai) galėjo būti skirtos tiek žalčiams, tiek protėvių vėlėms pagerbti (žr. Daiva Vaitkevičienė, „Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios“, Šiaurės Atėnai, 2007-12-22).

V. Ališausko nagrinėtas teksto fragmentas apie aukojimus gyvatėms ir jų užkalbėjimą (žr. min. str., p. 95) paimtas iš jėzuitų misijos aprašymo, kuris pradedamas tokiu tos pačios vietovės apibūdinimu: „Joje liaudis buvo įsitikinusi mirusiųjų vėles galint daug pakenkti pasėliams ir gyvuliams, kaip ir daug padėti, todėl jų palankumui laimėti kelis kartus per metus parengdavo gausius stalus; visa geriausia iš šių valgių buvo duodama naudoti mirusiesiems, aplink stalą apnešama žvakė, [tada] sėsdavo prie stalo ir puotaudavo, baigę vaišintis vėles paleisdavo, prieš tai daugeliu žodžių meldę, idant laukuose išdygusių želmenų ir kaip dera varpas subrandinusių javų nesuniokotų ir nesutryptų, o jei ko puotoje trūkę, ramiai įspėtų; senolis, prasimanęs kokią nors dingstį, tai dažnai ir darydavo; įspėti deramai atlygindavo savo taupumą, manydami, kad neatlyginus dvasios keršys žudydamos gyvulius“ (žr. min. str., p. 101). Matome, kad vėlės, kaip ir žalčiai, keliskart per metus vaišinamos padengiant joms stalus, nenumaldytos jos gali pakenkti pasėliams ir gyvuliams. Iki galo lieka neaišku, ar kalbama apie tas pačias šventes, ar vėlės šiose apeigose nėra pakeitusios žalčius, o gal tai jų valdytojos arba papročiai tiesiog skirtingose vietovėse varijavo.

 

Užkalbėjimo ir ritualo ryšis

 

Tokie dvilypio žalčių ir vėlių poveikio laukams ir gyvuliams liudijimai ardo V. Ališausko argumentaciją, išplėtotą siekiant sušvelninti ir paaiškinti J. Lasickio ir M. Pretorijaus aprašytų apeigų paskirties skirtumus (žr. min. str., p. 96). V. Ališauskas tarsi ignoruoja monininko atliekamų veiksmų ryšį su šventiniu laiku (nors M. Pretorijus pabrėžia atliekamų apeigų periodiškumą). Žmogaus darbu įgyventą erdvę (ežia, aruodas, tvartas M. Pretorijaus formulėse) jis supriešina su laukine, darbo neliesta gamtos teritorija (velėna J. Lasickio formulėje). Taip gan sklandžiai tarsi sprendžiama skirtingos formulių išraiškos ir jų pritaikymo problema. Abiem atvejais veikimas išaiškinamas kaip žalingas, tik vienu atveju jis keršijant nukreipiamas į kitų ūkius, o kitu – esą „tolyn nuo žmogaus veiklos erdvės“, „į laukinę teritoriją“.

Tačiau J. Lasickis kažkodėl susieja ritualinę formulę (ir atitinkamai, kaip galima numanyti, žalčius) su pirmąja išarta vaga ir nieko neužsimena apie apsisaugojimą nuo kenkimo. Apskritai žemė, kurioje apsigyvendavo namuose garbintas žaltys, laikyta sakralia: tiek po girnomis, specialiuose induose (žr. minėtą N. Laurinkienės straipsnį), tiek laukuose, ką ryškiausiai parodo jėzuitų ataskaitoje (1725–1726) pateiktas pasakojimas apie žmogų, iš išsinuomoto lauko parsivežusį į klojimą javus su daugybe žalčių, kuris baigiamas apibendrinimu, kad „ten, kur dievai (deyvi) garbinami žemėse, visi laukai vadinami „meldžiama žeme“ (Žiame Meldžiama) (BRMŠ IV 125). Taigi deivių arba žalčių apsigyvenimas laukuose buvo pageidaujamas.

Pavasarinis žalčių paleidimas „per velėną“ galėjo būti jų išlydėjimas vasaros laikotarpiui iš namų į lauko erdvę. Vienas iš būdų paaiškinti formulės „Šmik(št) šmik(št) per velėną“ palinkėjimą – susieti su frazeologizmu ant velėnos išsiristi (Dglš), t. y. „šiaip taip išgyvenus peržiem, sulaukti pavasario“: „Mūsų senelė da išsiris ant velėnos“ (Ds.), „Ant velėnos išsiritai, tai dar pagyvensi“ (KlK 11, 91; LKŽ XVIII 610).

Aptariamų lietuviškų ritualinių formulių struktūroje nėra tokio įsakmaus erdvių atskyrimo, koks matomas bulgarų ir jų kaimynų makedonų, serbų bei kroatų užkeikimuose, kuriais gyvatės atbaidomos (ne išlydimos!) nuo namų: „Змиите у полето, ние у морето; змиите у морето, ние у полето“ („Gyvatės lauke, mes jūroje. Gyvatės jūroje, mes lauke“), „Еремия в къщи, змиите на полето!“ („Jeremija – į namus, gyvatės laukuose“), „Змиjе у горе, а бериќет у поље!“ („Gyvatės – į miškus, derlius – į laukus“) ir pan. (А. Гура, min. veik., p. 343–351).

Žalčio kaip derlingumo skatintojo įvaizdis galėjo būti pagrįstas jo biologinėmis savybėmis. Pirmiausia pats žalčio vardas (lie. žaltỹs, žalktỹs, la. zalktis, zaltis) yra kilęs iš būdvardžio „žalias“. Žalsvas žalčio odos atspalvis nykokame pavasariniame kraštovaizdyje galėjo kelti asociacijas su gyvastimi, bundančia, kylančia augalija. Nuo visos augalijos pabudinimo įsivaizduojama funkcija palaipsniui konkretizuota iki konkrečios kultūrinės augalijos globos. Palyginkime su Kuržemėje užrašytu tikėjimu „Zaļais Dieviņš dodot rudzus“ – „Žaliasis Dievulis duoda rugius“ (pateikėjas J. K. Dambergas, Ėduolė), kuris Pėterio Šmito rinkinyje „Latviešu tautas ticējumi“ priskirtas skyreliui apie žaltį (LTT IV 33667). Be to, šliaužiodamas žaltys neišvengiamai nuolatos sąveikauja su žeme, pasiekdamas bet kurias jos vietas. Tam tikrą apeiginio veiksmo atkartojimą galime įžvelgti paprotyje Šv. Jurgio dieną voliotis po rugių lauką, šūkaujant: „Augink, dieve! Augink, dieve!“ (Liudvikas Adomas Jucevičius, Raštai, Vilnius, 1959, p. 199). Ir galiausiai žalčio kaišiojamas dvišakas liežuvėlis ir dvi gelsvos dėmelės galvos šonuose (įprasminamos vainiko, karūnos, ragų mitologiniais vaizdiniais) galėjo būti siejami su skalsa (žr. Raminta Daniulaitytė, „Rago semantema“, Darbai ir dienos, 1998, Nr. 6 (15), p. 153–170).

Visa tai leidžia spėti, kad žaltys prieš ariant galėjo būti paleidžiamas lauko pakraštyje, o ypatingas pirmosios vagos gerbimas šiame kontekste buvo paminėtas neatsitiktinai.

Gyvatės yra svarbios veikėjos kai kuriuose mitiniuose pasakojimuose apie laukų apdirbimą, upių atsiradimą ir ribų pažymėjimą. Užtektų prisiminti Triptolemą, skriejantį vežimu, traukiamu sparnuotų gyvačių-slibinų, ir apsėjantį kviečiais visą gyvenamą žemę, Kadmą, apsėjantį lauką nugalėto drakono dantimis, ar Nikitą Kožemiaką, nugalėtu slibinu išarusį vagą nuo Kijevo iki Kavstrijos jūros (išgalvotas pavadinimas).

Rusiškai plūgo dalis buvo vadinama полоз (panašiai ir kai kuriose kitose slavų kalbose), kaip ir kai kurios žalčių rūšys, o vietiniai plūgo tipo įrankio pavadinimai – ползуха, ползун (Дмитрий Зеленин, Восточнославянская этнография, Москва, 1991, с. 41). Rusiškai полоз – tai ir rogių pavažos (plg. važis su žalčiais, perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui; Žeimelis, II dalis, 2010, p. 507).

Tverės valstybinio universiteto organizuotos ekspedicijos Tverės ir Naugardo sričių paribyje 1998 m. aptiko, kad namuose laikomi žalčiai, taip pat fiksavo įvairią tautosaką apie žalčius ir naminius. Atrodo, kad ten užrašytas ir pasakojimas apie valstietį, kuris, klausydamas patarimo, kaip įsigyti naminį, nuėjo arti lauko plūgu ir tuo metu ant jo kojos apsivyniojo žaltys. Vyras su žalčiu grįžo namo, ten šis nusliuogė ir palindo po grindimis. Taip ir apsigyveno troboje («Млёвские легенды и предания, собранные Григорием Базловым», Село Млево, Удомельский краеведческий аль-манах «Удомельская старина», No. 46, 2008, с. 102). Manytina, kad kai kurie tikėjimai apie naminio įsigijimo būdus galėjo duoti užuominą į vieną iš namų dvasios provaizdžių – žaltį (pavyzdžiui, naminį patariant išperinti iš mažesnio nei įprasta vištos kiaušinio). Šiuo atveju įdomu, kad namų globėją žaltį tikimasi rasti lauke, nuėjus arti.

Tai tik tam tikri kontūrai problemai išryškinti. Bet jie neleidžia užkalbėjimo „Šmik(št) šmik(št) per velėną“ lengva ranka priskirti žalčių (ar kitų padarų, jei kuris nepatiklus mokslininkas įstengtų įrodyti) nuvarymui į negyvenamas teritorijas. Iš šaltinių ir tautosakos duomenų dėliojamos faktų visumos atrodo, kad tol, kol buvo stipri senoji pasaulėžiūra, kaimiečiai žalčio iš namų nevarydavo ir kibire į mišką, kaip ta persigandusi Aleksoto gyventoja („Aleksotiškiams baimės įvarė žaltys“, kaunodiena.lt, 2016-07-19), nenešdavo.