Eilėraščiai
●
Įpročių kapinynas
liūliuoja, svaigina
lyg geras vynas…
Bet kas gi kaltas,
kad vyturiams
nudeginti sparnai,
kad į pušies viršūnę
nebedrąsu pakilti –
įpročių kapinynas
lyg senas vynas
svaigina, svaigina, svaigina.
1970
●
Lyg paukštė mėlyna
tu atskridai į nuniokotą mano sodą.
Laisva, benamė,
plunksnom žvilgančiom,
neglostytom nei priešų,
nei draugų…
Giesmė tava man negirdėta buvo,
bet graži…
Nukrito obuolys prinokęs,
ir garsas tas nugąsdino tave…
Pažvelk įdėmiai – štai nuo vėjo
šakos išsilenkę.
Į šitą medį kartą žaibas trenkė –
ar nebijai tu
rudenio šalnų?
Vilnius, 1971
Malda
- Dovilės Bagdonaitės piešinys
Praradimų skausmas,
netekimų skausmas
kaip beribė stepė…
Ne! Kaip dykuma!
Tu, tik Tu ten stovi
kaip išdžiūvęs medis
rankom surakintom,
užmerktom akim…
Ir dabar mes nieko,
nieko nebematom,
nieko nebegirdim,
nebenorim jaust…
Tik iš čia išnykti,
tiktai susitikti
erdvėje beribėj
žemės ar dangaus.
1972 m. ruduo
●
Apsunkę kojos, su žeme suaugę lyg kamienai,
Pailsę rankos – sunkų nešulį nešu,
Take žvaigždžių pribirę ir bevardžių lapų
Kaip nuo žvakidės geltonų lašų.
Sukrėst jau, rodos, niekas nebegali –
Bedugnės trauką teks patirt vienai…
Trauka bedugnės kaip akmuo bevaliui,
Viliojanti kaip ryžtas,
Kaip sapnų sparnai.
Žaizdom pabirę mintys ir jausmai…
Šioj žemėj niekam niekam nepavydžiu.
Gal tik varpeliui, žydinčiam trumpai.
1972
●
Gyvenimo taurė pilna,
Bet greitai nešdamas
Pralieji vis pro šalį,
Dabar beliko keletas lašų,
Tausok ir siurbčiok pamažu.
Baltazaro puota
Pakviesk mane į puotą Baltazaro,
prikelk iš žemės prarajų, bedugnių
sudulusią kerpelę juodo maro
ir mirtį išdalink visiems, kas trokšta jos.
Paskui man galvą mirtų vainiku išpuošęs
į patalą kodylais kvepiantį nedelsiant paguldyk.
Ir jeigu danguje yra dievai ar Dievas,
jis leis patirt man priešmirtinį džiaugsmą!
Aš viską noriu atiduot ir nusiimt –
netgi daugiau, negu turėjau –
ir pasakyt „sudie!“ lengva širdim…
Te bokštuos skambina varpai,
tespindi žalvariniai bokštai nuo aušros ligi
aušros
(lyg iš vaikystės sutemų išplaukia šitas vaizdas) –
aš ten nebesugrįšiu. Pavasario nelauksiu.
Aš laimės ten nebeieškosiu –
ir viržių violetiniai kvapai
man nebedrums širdies.
Skubu į puotą Baltazaro!
(Tik nežinau, kas trimituos jos pradžią.)
Žinau, kad laisvė ir linksmybė ten yra.
Net jeigu ta puota – košmaras.
1973 m. rugsėjis
●
Ties miesto pakraščiu
ant aukšto tilto
sustok, praeivi, parymok –
ten bėgių pynės bėga į šalis,
signalai šaukia tolumon,
gūdžiai sustaugia traukinys –
ir vėl naktis.
Ir vėl naktis.
Praeivi, palūkėk, sustok!
Pažvelk į vakarus –
nuvargęs miestas merkias,
kažkas suplėšė
dangų lopiniais,
saulėlydžio žara seniai užgeso.
Sakyk, kur laimės vynas,
pažadėtas vakar?!
Nežinai?
1973 m. spalis
Sapno motyvai
O, melsvos tikėjimo paukštės!
Juodieji negandų varnai!
Nebėra gyvųjų,
nebėra savųjų,
beliko vardai…
Vardai,
tikėjimo tiltai žygiuoja į jūrą,
bet nėra krantų.
Bedugnės ir tiltai,
bedugnės ir tiltai
tebūna kartu!
1973 m. lapkritis
Rytas
Jau švinta. Debesų juodumas sklaidos.
Bažnyčių kryžiai dega ugnyje
ir varnų pulkas pasibaidęs
apsuko ratą danguje.
Čia prietema. Ant stalo šūsnys
popieriaus boluoja
ir radijas bangom naktinėm
tebespringsta.
Jie sako: Varšuvoje –
apie nulį, ima lyti,
o čia upe šiurenas ledo lytys,
rikiuojas Sapieginė apsnigta.
Visi draugai, matyt, dar miega
ir telefonas niūriai tyli.
Tada ir aš sakau „labanakt“
pašiurpusiam balandžiui,
medžiams, tylai.
1976 m. vasaris
●
Vienas poetas verkdamas rašė,
kad namo pareit numirti – laimė,
kad žmogus – tai ne medžio sėkla,
nepasirinkusi sau įsčiaus.
Jam buvo duota ir viltis, ir ilgesys…
O kas – man?
Man namie – namai.
Ir baugina mintis,
kad sapnai nebegrįš,
kad per mažai tikiu Dievą,
…ir baugina mirtis.
Taigi pavydžiu tam poetui,
kurs verkdamas rašė,
kad namo pareit numirti – laimė…
1976 m. liepa
Ilgesys
Šįvakar lango rėmas perpjovė mėnulį,
Viršuj delčia – ir apačioj delčia.
Ir spindi veidrody blyški šviesa
Lyg jachtos prieplaukoj birželio naktį,
Tik negirdėt bangų mūšos,
O amžiną žuvėdrų turgų pamary
Pakeitęs bus dulkėto stiklo kamertonas.
Į lizdą nuošalų prie marių traukia,
Kur švilpia smėlis, šliaužia pušys, o vanduo –
Toks gėlas – ir toksai sūrus,
Ir stirnų takas – toks nerealus
Lyg meteoro takas danguje.
1978–1979
H. R.
Tik automatinis kalėjimo signalas,
greitosios kauksmas
tarsi prieplaukos šauklys
vis primena, kad laikini džiaugsmai.
Nutrūks diena ties posūkiu
lyg stabdžių griežulys,
liks tiktai pagirios širdy
ir miegas – lyg budėjimas be galo,
lyg laukimas. Ateini!
Su pusmėnulių akimis – sapne…
O čia tik skersgatvio aklavietė už namo,
išmintas takas ties suirusia tvora.
Srutų kvapas. Svetimi vaikai. Ir senas suolas
po dar žydinčia išlaužyta alyva.
1979
●
Žiūriu į horizontą tolimą,
Pašiauštą vėjo.
Vaikystėj man dingojos,
Kad už jo – šalis plytėjo
Slaptinga ir šviesi –
Juk Saulė patalą ten klojas.
Dabar žinau,
Kad Švedijos krantai uolėti
Ir baltos salos su laivais
Tenai, toli už mūsų horizonto,
Bet sužinoti knieti,
Kurgi patalą sau klojas
Saulė vakarais?
Nida, 2010
●
Toks tirštas rūkas
ir pilkšva migla
smulkiais lašeliais žemėn krinta –
net bažnyčios varpo nesigirdi.
Dangus su mariom susiliejo,
sūpuoja varnas debesų laivai –
lyg sidabrinis sapnas
skverbtųsi į širdį.
Nida, 2010
●
Bangų liežuviai smėlyje putoja,
Riaumoja jūra,
Jos paslapties įmint negali niekas.
Niekas.
2011 m. rugsėjis
●
Tokia liauna,
Tokia trapi,
Ji lyg šakelė
Akvarelėje Dufy.
●
Kai Tądien vėjas
atsisveikindamas vartė
Biblijos lapus,
taip Tądien pajutau –
prie mūsų, liūdinčių, bus priartėjęs
Dievas.
Tiesa, neilgam –
kol siela meilei buvo atsivėrus.
Su Jo pritarimu klevus nurengęs vėjas
kentėti juos paliko ilgą žiemą
ir Knygos užvertė lapus.
2014
●
Padūmavęs Venecijos stiklas
ant sidabrinio padėklo
skimbčioja švelniai,
primindamas bangų lagūnoj
švelnią mūšą į gondolos dugną.
Šis garsas tarsi citata.
Citata – praeitis – nebūtis.
●
Laukiu sniego, laukiu balto sniego,
kurs apšviestų man bemiegę naktį,
smigtų sielon zylės pėdom.
Laukiu sniego, kurs užsnigtų
(visą netekimų lauką) –
man vis gyvus mirusiųjų veidus
ir jų snaudžiančias mintis.
Laukiu sniego, kad užsnigtų
fontanus ir čerpių stogus,
mane pačią ir tave,
gulintį po baltu olandišku akmeniu.
2015 m. ruduo
