Nepamirštamos valandėlės su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku
Visai neseniai Nidoje radau neskaitytą 2020 metų „Santaros“ leidinį ir kelionėje nuo jūros namo jį perskaičiau. Vienas iš įdomesnių čia buvo nemažos apimties Edmundo Ganusausko pasakojimas apie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimą. Skaitydama jį prisiminiau, kad ir aš prieš keliolika metų ketinau aprašyti savo ypatingos pažinties su monsinjoru patirtį. Bet kažkaip varžiausi, atidėliojau.
Pasakojimą pradėsiu iš toliau. Tai buvo ankstyvieji laisvos Lietuvos metai, kupini visokio nerimo, įtampų, netikėtumų. 1993-ieji. O šiame visuomeniniame fone dar ir bėda namuose – mano Mama nuo pavasario pasiligojo, nebevaikščiojo ir man teko ją visokeriopai prižiūrėti. Ateidavo padėti brolis ir sūnus, bet aš vis vien buvau pririšta prie namų. Dirbau Kultūros ir meno institute, ant darbo stalo gulėjo nebaigtos knygos apie Joną Jurašą fragmentai, teko dažnai važinėti į Kauną rinkti medžiagos, o dar Vilniaus universitete skaičiau teatro istorijos paskaitas tokiems netipiškiems Filologijos fakulteto studentams – „aktoriams-lituanistams“, kurie reikalavo dėmesio ir laiko. Kursas buvo nedidelis, jaunimėlis jame – disciplinuotas, geranoriškas. Mėgo susėdę dainuoti liaudies dainas. Žinodami, kaip aš vargstu, pasiūlė paskaitas skaityti namie. Kelios tokios paskaitos įvyko mano nemažoje svetainėje. Su kava, su pokalbiais apie aktualųjį Lietuvos teatrą, su dainomis, kurias ir Mama girdėjo.
Vis dėlto teko ieškoti padėjėjos, o surado man ją bičiulis, žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas, atsitiktinai tokią moterį matęs pas kitą ligonę. Jis su jam būdingu šiurkštoku humoru man pasakė: „Ji vieną komunistę jau sėkmingai nulydėjo, tai gal ir jums padės.“ Susipažinau su Vanda, sužinojau, kad ji yra lenkė, lietuviškai nešnekanti, vienuolė, galinti šiokiadieniais ateiti Mamos pagloboti; jokių buitinių darbų nesiimsianti, o prieš išeidama kasdien turinti gauti pietus ir triskart per savaitę – su mėsa. Keistokai man nuskambėjo jos žodžiai. Kartą grįžusi namo radau Mamą nepatogiai gulinčią įstrižai lovos su skausmais kakle ir labai nusiminusią. Šiaip jau Mama buvo labai kantri, rami, po kiekvienos menkiausios paslaugos man padėkodavo. O su Vanda buvo kitaip: kai Mama paprašydavo pataisyti pagalvę, Vanda ją kietai susukdavo ir kaip kokį guzą pakišdavo jai po galva ir net prašoma padėties nekeisdavo. Be to, kažko knisusis po lovą, kilojusi antčiužinį. Pasižiūrėjau – ogi šventų paveikslėlių visur prikišta! Griežtai paprašiau jos to nedaryti – juk kviesta buvo pagelbėti, o ne auklėti, ne kankinti. Tądien Vanda pikta išėjo.
Nepraėjus nė porai dienų, grįžusi namo radau svetainėje pritūpusių senyvų vienuolių būrelį, visos kalbėjo tik lenkiškai, bet buvo atsivedusios kunigėlį lietuvį. Virve susirišęs savo drabužį, liesas, su akinukais, basnirčia įsispyręs į senus sandalus, su lazda, vos bepaeidamas išėjo iš Mamos kambario. Klausiu, kas gi čia vyksta, koks čia susirinkimas mūsų namuose net nepasitarus, vizito nesuderinus. Kunigėliui sakau: sėskit, susimildamas, jūs juk visas virpate! Jis prisėdo ant palangės ir pasakė esąs po sunkios klubo sąnario operacijos, tų moteriškių prišnekintas atėjo, sakiusios, kad čia guli Dievą netikinti „bezbožnica“ ir ją reikia atversti bei suteikti Paskutinį patepimą. Atnešiau jam vandens, o kunigėlis tęsia: „Aš ligonei norėjau parodyti visokių paveiksliukų, pašnekinti, bet ligonė pasakiusi, kad per savo ilgą gyvenimą jau daug visokių paveiksliukų mačiusi…“
Kai kunigėlis išėjo, grįžau pas vienuoles ir paklausiau, kodėl jos tokios piktos, kodėl taip nederamai elgiasi, ar jas kas mokė svetimuose namuose šeimininkauti, iš ligonio tyčiotis. Tada Vanda atsistojo ir pasakė: „Tutaj nie ma człowieka, tu leży kawał mięsa!“ („Čia nėra žmogaus, čia guli mėsos gabalas!“) Ir pakilo visos eiti. Bet dabar, priblokšta paskutiniųjų žodžių, jau aš neišleidau, liepiau joms vėl sėstis, tylėti ir paklausyti manęs. Ir specialiai lenkiškai papasakojau, koks žmogus ir gydytojas buvo mano Tėvas, kokia buvo mano Mama, kad užaugino ir į mokslus išleido keturis vaikus, kad karo metais buvo paskirta teikti globą karo pabėgėliams iš Lietuvos, kaip jie abu mokėjo mylėti ir globoti žmones, kiek giminaičių po karo gyveno mūsų bute (kai nebuvo bendrabučių) ir mokėsi, o prie mūsų stalo susėsdavom net 14! O miegojo jaunimas mano senelio kambaryje ant žemės. Ir niekada nebuvo jokių konfliktų, negirdėjom namie pakelto balso. O jūs, nieko nežinodamos, nesuprasdamos, čia šeimininkaujat ir mano tėvus koneveikiat. Jeigu jau kviesim kunigą, tai ne jūsų per prievartą atvedamą. Jos tuoj šoko klausti, o kokį gi. Kokį?! Pasakiau, kad jeigu ir kviesim, tai greičiausiai monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kurį Mama žino, gerbia ir daug kartų matė televizijos laidose Sąjūdžio metais. Po mano „pamokslo“, lyg kažką suvokusios, vienuolės tyliai išėjo. Vanda ir toliau ateidavo, beveik nesikalbėdavom. Artėjo rugsėjis. Vieną dieną pavalgiusi ji pareiškė, jog turi ilgam išvykti į rekolekcijas, neva į Rygą. Ir pridūrė, kad grįžusi, jeigu ligonė jau bus mirusi, pasiims tą neaukštą spintutę, dabar stovinčią prie Mamos lovos, ir prašys atidaryti jos rūbų spintą. Pasirinksianti drabužių.
Atsisėdau ir ilgai galvojau, ką dabar daryti. Likau viena. Monsinjoro asmeniškai nepažinojau. Kelis kartus mačiau ir klausiausi Katedroje ir vieną kartą buvau susitikime su monsinjoru „Lėlės“ teatre, kur buvo pakviestas prieš šv. Kalėdas; pasakojo apie savo tremtį, apie jį supusius žmones ir apie Kalėdų šventimą vaikystėje, kaime, ir apie tą šventę lageryje. Prisiminė, kaip perpildytu vakariniu traukiniu, ant pakopos, į kitą žmogų įsikibęs, kabėdamas važiavo namo į kaimą pas mamą baisiausiai bijodamas pavėluoti prie Kūčių stalo. Ir ten, tremtyje, ir čia per Kalėdas buvęs laimingas, tik skirtingai. Ten jautęsis esąs reikalingas kitiems žmonėms, jų tikėjimui ir vilčiai palaikyti, o tai anuomet buvę labai svarbu. Va ir jūs čia dirbat, vaidinat vaikučiams, matot jų džiaugsmą, o juk ne kiekvienas iš gerų namų atėjęs, sako, ir turit jaustis laimingi jiems teikdami džiaugsmą. Aktoriai, anuomet jauni, pašėlę vyrai, žiūrėjo į monsinjorą įdėmiai, pagarbiai, net jų veido išraiška pasikeitė, o ir moterys buvo labai susijaudinusios. Monsinjoras atrodė toks artimas, šiltas, tikras. Norėjosi jį apkabinti, paglostyti. Visu būriu buvo išlydėtas pro duris.
Kitą dieną po vienuolių vizito vakare suskambo telefonas (dar laidinis), pakėliau ragelį ir išgirdau monsinjoro balsą. „Monsinjore, aš jus pažinau iš karto, neprisistatinėkit! Ir nujaučiu…“ – „Taip, tai tos moterėlės sukėlė aliarmą. Juk visokių žmonių būna. Tai aš joms prižadėjau su jumis susisiekti.“ – „Taip, aišku, monsinjore, aš jūsų lauksiu, kada tik jums patogu.“ Po poros dienų buvo sutarta, kad ateis vakarop po darbų Katedroje. Pasikalbėjau su Mama, paklausiau jos, ar sutiktų pasikalbėti su monsinjoru, pasakiau, kad jis skambino tų vienuolių prikalbintas. Mama pasakė, kad su monsinjoru pasikalbėti tikrai norėtų. Anuomet ji jau kalbėjo mažai, tyliai, trumpais sakiniais, bet turėjo pilną sąmonę. Taigi – laukėm.
Kurį laiką gyvenom Algirdo gatvės 15-ajame name, per pusę perdalintame turtingo prieškario žydų verslininko bute iš kiemo pusės, ir lipti reikėjo į trečią senovinio namo aukštą labai aukštai, vadinamaisiais tarnaičių laiptais. Kaip jis užlips?! – galvojau.
Kai atidariau duris, pamačiau monsinjorą paraudusį, sunkiai kvėpuojantį, puoliau padėti nusirengti ir nusivedžiau į svetainę. Įkūrusi svečią fotelyje prie stalelio, pasiūliau ramiai atsipūsti ir paklausiau, gal išgertų puodelį kavos. „Taip, mielai.“ Buvau pasiruošusi, turėjau prie kavos ir sausainukų iš pirmųjų privatininkių kioskelio, ir brendžio. Nors žinojau, kad labiausiai mėgsta duoną. Kai neskubėdama grįžau į kambarį, monsinjorą radau užmigusį. Nežadinau. Tyliai atsitraukiau. Pauzė truko kokias dešimt minučių. Atsibudęs patrynė delnais skruostus, perbraukė pirštais per plaukus, šyptelėjęs atsiprašė – buvo pagyvėjęs ir gerai nusiteikęs. Sako, esu išvargęs, juk kiekvieną dieną ir anksti rytą, ir vakare ateina pasikalbėti daugybė žmonių. Kiekvienam jų norisi išsipasakoti, pasitarti. Daugiausia svarbiais, sunkiais klausimais. Negali atsakyti. Ir naktį su tom istorijom gyvenu. O aš raminau: „Mūsų namuose miegas visuomet buvo šventas reikalas. Jeigu kas priguldavo – visi vaikščiojo ant pirštų galų.“
Supratau, kad prieš einant monsinjorui pas Mamą būtinai turiu jam trumpai apie ją papasakoti, kaip ir supažindinti. Pradėjau nuo vaikystės: Mama Paulina gimė Vėžionių kaime prie Kupiškio, buvo pakrikštyta (parodžiau monsinjorui išlikusią jaudinančią Pirmosios Komunijos nuotrauką, kurioje dvi mergytės su gyvų gėlių vainikėliais ir puokštelėmis prie žvakelių rankose stovi Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje), nors vėlesniais metais nebuvo praktikuojanti katalikė. Paskui su tėvais ir trimis broliais gyveno Kupiškyje, visai netoli bažnyčios, Gedimino g. 5, privačiame name. Močiutės šeima bendravo su zakristijono šeima, ir man teko jų vaikus pažinti. Tėvai vertėsi sunkiai, bet vaikus leido į gimnaziją Panevėžyje. Aukštesnėse klasėse Mama jau ėmėsi privačiai mokyti žydų vaikus lietuvių kalbos, gaunamais pinigais mokėjo už jaunesnio brolio Alfonso Žiurlio mokslus (vėliau jis tapo žinomu teisininku). Kitas brolis Juozas mokėsi Rygoje, tapo mokytoju lituanistu ir po karo buvo Utenos mokyklos direktoriumi. Jauniausias brolis Feliksas tapo Lietuvos karininku; rusams atėjus bėgo iš stovyklos, buvo pagautas, buvo ir vokiečių belaisviu, o išsivadavęs – rusų armijos pirmos linijos kariu karo pabaigoje. Mama išsaugojo jo karininko diržą ir nuotrauką.
Pati studijavo istoriją Vytauto Didžiojo universitete. Pasakojo apie savo dėstytojus Augustiną Janulaitį, Igną Jonyną, Mikalojų Vorobjovą. Baigusi darbo pagal profesiją negavo. Dirbo Žemės ūkio banke mašininke. Nebuvo patenkinta. Susipažino su jaunu mediku Vytautu Girdzijausku ir tapo jo žmona. 1940-aisiais mano Tėvas, tada jau kaip mikrobiologas tobulinęsis Vokietijoje ir Prancūzijoje, pačių medikų buvo pasiūlytas į sveikatos apsaugos ministrus: buvo kairiųjų pažiūrų, mokėjo užsienio kalbų.
Prasidėjus karui, teko evakuotis. Pradžioj buvome Maskvoje, vėliau – Permėje, kur Tėvas dėstė medicinos institute, o Mama globojo karo pabėgėlius. Karo pabaigoje, vėl Maskvoje, Mama laukėsi kūdikio, nedirbo, bet jai buvo liepta lankyti marksizmo-leninizmo kursus, juos ir baigė. Grįžus į Lietuvą netrukus sužinojo, kad jai teks dėstyti (išklausius tik kursus!) marksizmą net keliose aukštosiose, nes jokių tam pasirengusių žmonių nėra (beje, panašiu būdu po tų kursų įkliuvo ir jaunas daktaras Vytautas Kuzminskas, kuriam teko medicinos atsisakyti), ypač mokančių lietuvių kalbą. Ir stojo baisūs metai. Ant rankų – kūdikis, namuose gyvena keliolika žmonių, o marksizmo jai pačiai reikėjo dieną naktį mokytis. Jau nebeturėjo laiko su mumis, vaikais, pasikalbėti, paklausyti skundų, atsakyti į klausimus, kurių vis daugėjo. Ilgą laiką dėstė ir vadovavo katedrai Konservatorijoje, bet, man regis, apie 7–8 dešimtmetį marksizmą paliko kitų žiniai ir dėstė tik etiką. Ant jos stalo pasikeitė knygos… Renkant išsivadavusios Lietuvos prezidentą, balsavo už Stasį Lozoraitį.
Monsinjoras klausė labai įdėmiai, padėkojo už pasakojimą ir pasakė, kad buvę įdomu, ypač ta marksizmo-leninizmo kursų „istorija“. Pakilo eiti, palydėjau pas Mamą. Laukiau. Po keliolikos minučių monsinjoras išėjo iš Mamos kambario labai susijaudinęs ir vis kartojo: „Kažkas neįtikėtina, kažkas neįtikėtina!“, ir papasakojo, kad kai paklausė Mamos, ar ji tikinti pomirtiniu gyvenimu, ji pasakiusi: „O kas gi nenorėtų…“ Atsakymas monsinjorą pribloškė, nes, pasirodo, lygiai taip pat atsakė Balys Sruoga Vilniaus katedros kunigui, kuris atėjo suteikti Paskutinį patepimą Sruogai, bičiulių rašytojų įkalbėtam kunigą priimti. Dar trumpai šnektelėjom, širdingai padėkojau ir išlydėjau monsinjorą į sutemas. Pro langą mačiau jį skubriu žingsniu tolstant pro „Baldus“ Mindaugo gatvės link.
P. S. Mama mirė netrukus, rugsėjo vidury. Bet Vanda pasirodė tik vėlyvą rudenį. Tą dieną snyguriavo. Įėjusi į miegamąjį, ji griebė spintutę, drabužių neprašė lyg nujausdama, kad nebūčiau jai davusi. Tai kaipgi jūs nešitės tą spintutę? – paklausiau. O ji pasakė atsigabenusi rogutes. Apie Mamą – nė žodžio. Ir nugarmėjo stačiais laiptais kaip į pragarą.
