JUSTINAS DIŽAVIČIUS

LGBT susiduria su vujarizmu

Sandra Bernotaitė. Dioniso barzda. Romanas. Šiauliai: Jovaro tiltai, 2015. 249 p.

Sandra Bernotaitė. Dioniso barzda. Romanas.
Šiauliai: Jovaro tiltai, 2015. 249 p.

„Ignas pasakė, kad reiktų apmąstyti vojeristinį pasisveikinimą, rasti ženklą, iš kurio vojeristai pažintų vienas kitą. Kadangi naujojoje eroje neteko prasmės tradicinė švietimo sistema, kiekvienas sutiktas individas yra tikrasis mokytojas, kaip ir kiekvienas mokytojas yra tikrasis individas, nuolat besimokantis iš kitų individų, būtų gražu susitikus sakyti: ačiū tau, mokytojau!“ (p. 149)

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų banko įrašą, kad „Tarptautinių žodžių žodyne“, „Psichologijos žodyne“ (Vilnius, 1993, p. 329), „Anglų–lietuvių kalbų medicinos terminų žodyne“ (Vilnius, 2006, p. 396) teikiami terminai yra vujarizmas ir vujaristas. Todėl Sandros Bernotaitės romane vartojamus žodžius vojerizmas ir vojeristas galima laikyti žodyno klaidomis.

Pateikta citata suteikia netikėtą prasmę ganėtinai įprastai skambančiai padėkai knygos pradžioje „Ačiū jums, mokytojai!“, kuria rašytoja kreipiasi į įvairius jos mąstysenai įtakos turėjusius žmones nuo senovės graikų filosofų iki Davido Bowie. Taigi ji ne tik pasisveikina ar padėkoja, bet ir bando užmegzti ryšį su šiais žmonėmis, tartum priskirti juos vujaristams. Tačiau ar knyga pakilo į aukštesnį lygmenį, kai tai pastebėjau?.. Ir taip, ir ne. Tokios sąmoningai rašytojos apgalvotos detalės atrodo įdomios, atskleidžia netikėtus ir naujus būdus kurti ir užmegzti santykį su kitais kūrėjais. Visgi man asmeniškai čia pritrūko… paties santykio užmezgimo. Pajutau mintį ir bandymą, bet nejutau gyvo kontakto. Būtų galima tvirtinti, kad kūrinys sukurtas popuri principu – žiupsnelis Ludwigo Wittgensteino kalbos filosofijos, trupinėlis Slavojaus Žižeko psichoanalitinių interpretacijų ir t. t.

Sandra Bernotaitė – tinklaraštininkė, leidėja ir rašytoja – visai neseniai savo skaitytojams pristatė naujausią knygą apie kūrybinį rašymą. Po visai padorių, nors ir neišsiskiriančių bendrame lietuvių literatūros kontekste apsakymų rinkinio „Gaisras“ (2010) ir romano „Katė, kurios reikėjo“ (2013) rašytoja surizikavo ir ėmėsi eksperimento – suplakė LGBT ir vujarizmą į vieną keistą darinį ir pavadino jį „Dioniso barzda“. Surizikavo ji, ko gero, likti nesuprasta ir ignoruojama, kaip kartais nutinka ir su jos pasirinkta tiksline grupe, nes tokios temos mūsuose dar tik skinasi kelią į skaitytojų akiratį. Dar labiau surizikavo personažų sąmonę nustatydama ties „laisvojo filosofavimo pavara“.

Kiekvieno iš trijų personažų santykis su savimi, kaip ir tarpusavyje, tuščiaviduris, persmelktas asmeninių norų, idėjų ir fantazijų. Tai yra kūrinio turinys ir sudaro pagrindinį svorį. Nesinori tapatintis su nė vienu iš jų dėl juntamo užsispyrimo ir koncentravimosi į tokius painius ir problemiškus klausimus kaip santykių trikampis tarp homoseksualo, aseksualo (?) ir mazochistės. Recenzijoje („Š. A.“, IV.15) rašiau apie knygą, kurioje visą turinio erdvę uzurpavusi viena Personažė. Apibūdinau knygą kaip vienmatę ir destruktyvią. Šįkart susidūriau ne su vienu, o su trimis personažais, kurie varžosi dėl skaitytojo dėmesio. Turiu pripažinti, kad skaityti apie tris neįdomius personažus vis dėlto įdomiau nei apie vieną. Jų tarpusavio konkurencija neleido labai nuobodžiauti.

Kaip buvo galima pajusti iš recenzijos pradžioje pateiktos citatos, rašytoja nesigaili skaitytojo ne tik tematikos, bet ir pateikimo atžvilgiu. Puslapiuose gausu painių, neužbaigtų išvedžiojimų („Mano tėvai turi mane – ir tai tikra. Aš turiu savo tėvus – ir tai tikra.“ Tikri yra visi tie, kuriuos priimi į savo pasaulį ir kurie nesipriešina tavo valiai“, p. 37), nors kartais žybteli ir vaizdingesnės mintys („Vanilė, aguonų žiedai, kokosas, šiltas grietinėlės kvapas – taip kvepia tortų kepėjos, kurias pačias norisi valgyti. „Žmonės yra baisūs padarai, jie sukuria apetitą žadinantį grožį tik tam, kad tučtuojau sudraskytų stalo įrankiais, sukramtytų dantimis, sumaltų liežuviu į bespalvę šleikščią košę, kuri pražus skrandžio sulčių inferne“, p. 10–11). Taip pat, kaip matyti abiejose citatose, nelabai aišku, kokiu tikslu papildomai kabutėmis išskiriamos veikėjų mintys. Dažnai tai, ką kalba pasakotojas ir veikėjai, labai supanašėja.

Dažnai vieno iš personažų Igno Dagio samprotavimai atitrūksta nuo jo paties ir ima atrodyti kaip pasakotojo ar autorės samprotavimai. Jie gali apimti keletą puslapių, todėl personažas iš esmės atrodo tik priemonė, pasitelkiama tam tikroms idėjoms išreikšti. Tačiau netvirtinu, kad tai autorės asmeninės idėjos. Tiesą sakant, jos atrodo gana nuasmenintos, nesusietos nei su Sandra Bernotaite, nei su Ignu Dagiu. Ko gero, būtų galima tvirtinti, kad toks ir buvo knygos sumanymas, – juk veikėjai gyvena anoniminiame mieste. Vis dėlto jei anonimiškumas yra idée fixe, šioje knygoje jo galimybėmis nepasinaudota. Bent jau buvo galima kafkiškai po inicialais paslėpti personažų identitetą. O Franzo Kafkos įtaką pajutau nuo pirmo sakinio (nors jis ir nepaminėtas knygos pradžioje pateikiamame sąraše): „Šiandien Kostui Grigui kažkas atsitiko. Šiaip jau gerai nusiteikęs ir pozityvus, kaip niekad, globapolyje mato daug negražių žmonių“ (p. 1). Kafkos „Metamorfozė“ prasideda taip: „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto paverstas baisingu vabalu.“ Susvetimėjimas savaip persmelkia kiekvieną iš personažų trijulės: „Ignas buvo įpratęs laikyti įjungtą savo apsaugos šydą. Tas šydas – tyla. Pagal tai, kaip pašnekovas priima tylą, Ignas nuspręsdavo, ar mėgsta būti šalia to žmogaus“ (p. 81); „Tam, kad nepamirštų, jog yra ištikima visų pirma sau pačiai, Ada surengia vakarėlį, į kurį niekas nėra pakviestas… Tai ritualinės pamaldos, tai Ados vienatvės ir moterystės šventė“ (p. 40); „Nuo Kosto dvelkia skalbimo milteliais, plovikliais, gaivikliais ir brangiais paskutinės mados kvepalais. Ant jo kūno daiktai niekada nepasensta“ (p. 39).

Knygoje teigiama, kad čia kuriama vujarizmo teorija. Ar visa tai žaidimas, ar išties kuriama nauja prasmė, naujas pasaulio matymo būdas? Žinome, kad graikiškas žodis θεωρία reiškia žiūrėjimą. Taigi įdomiai skamba žodžių junginys vujarizmo teorija. Vujarizmas – kaip slaptas kažko intymaus ar privataus stebėjimas. Ir teorija – kaip pasiūlymas žvelgti į pasaulį tam tikru, dažnai netikėtu, būdu. Vujarizmas priklauso nuo privatumo egzistavimo ir neegzistuotų, jei šis neegzistuotų. Vujarizmas nepanaikina privatumo, o jį tik praskleidžia. Kaip ir kiekviena teorija parodo mums tam tikrą žiūros kampą, kurio nematėme, vujarizmas atskleidžia tai, ko mums nederėtų matyti. Vėl skamba galbūt įdomiai, tačiau atrodo neužbaigta, todėl kyla klausimas, ar visa tai apskritai turi potencialo.

Kūrinyje, kuriame nerasime siužeto griaučių ar personažų asmenybės gylio, gyvybiškai svarbus tampa tekstas. Rašytoja geba įtraukti į siautulingą vakarėlio euforiją jį aprašydama vienu ilgu sakiniu per visą puslapį. Vujarizmo teorijos griežtumą ir neužbaigtumą išsakyti trumpais, kapotais sakiniais. Santykių trikampio kryptis bandyti pavaizduoti matematinėmis formulėmis. Dažnai skaitymo įspūdį formuoja pastraipos ar minties pabaiga. Įspūdis sustiprinamas, kai laiku užbaigiama mintis: „Gėjukas grįžta į draugo glėbį, gauna bučkį ir patapšnojamas, nuotaika pakili, pasismaginta šiek bei tiek. Ak, tos moterys, tučtuojau įneša nesmagumą, trintį, konfliktą, kai viskas galėtų būti šitaip ramu ir taiku“ (p. 86); „…dingsta miegamojo užuolaidos, batai, džinsai ir marškinėliai dingsta, ir Kosto pilvas dingsta, lieka tik nugara jo, lieka Ados nuogas pilvas ir delnas ant bambos, ir raudona muzikinio centro lemputė, tokia nereikšminga, budinti, paskutinė mintis, kuri greitai švysteli ir pradingsta“ (p. 143), ir susilpninamas, kai po gana gero starto finišuojama nereikalingu aiškinamuoju sakiniu: „Jis nori išgirsti jos balsą tarsi patikinimą, jog yra savas, ne svetimas. Jog yra geidžiamas, ne atstumiamas. Bet jis yra svetimas. Buvo ir liks. Nes yra svetimas pats sau“ (p. 41); „Meilė, kurios niekada nepatyrei, sugrįžta pas tave. Bet per vėlu. Jis jau vedęs, turi vaikų, gyvena toli, ir tik trumpam sugrįžo, kad atsisveikintų. Žinai, jo širdis visada laisva, ir žinai, kad vėliau pasigailėsi dėl to, ko nepadarei, kai galėjai. Net gyvendama laimingoje santuokoje gali ilgėtis absoliučios meilės, kuri net sapnuose netvari“ (p. 151).

Kaip tokias nepadorias temas nagrinėjančios knygos, išties didžioji dalis parašyta visiškai padoriai, todėl skaitydamas nepajutau nei gėdos, nei šleikštulio, nei noro trijulę smerkti. Dažniausiai jaučiausi arba pasiklydęs personažų sapalionėse, arba nuobodžiai stebintis, kaip jie ritinėjasi pirmyn atgal santykių trikampyje. Nekoks iš manęs vujaristas.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.