Apie dvasinį paklydimą (II)
Tęsinys. Pradžia Nr. 9
3. Dykumos Tėvai ir hesichastai
III–IV a. Egipte gimė naujas dvasinio gyvenimo sąjūdis, o kartu su juo krikščionybėje išpopuliarėjo vienuoliška gyvenimo forma. Šio dvasinio sąjūdžio lyderiai yra vadinami Dykumos Tėvais.
Dykumos Tėvų mokymas yra ypatingas tuo, kad dėl atsiskyrėliško Tėvų gyvenimo būdo yra itin introspektyvus, psichologiškas, konkretus. Vienuoliams reikėjo konkrečių nuorodų, kaip kovoti su savo problemomis, kaip tinkamai mąstyti, netgi – kaip kvėpuoti meldžiantis. IV a. raštuose dar nerandame išsamaus mokymo apie maldos techniką, jis pasirodo vėlesnio, iš Dykumos Tėvų sąjūdžio išsirutuliojusio hesichastinio mokymo rašytiniuose paminkluose.
Ankstesni autoriai kalbėjo apie paklydimą, planē, gana abstrakčiai. Šiuo žodžiu buvo įvardijamas nukrypimas nuo tikratikystės (ortodoksijos), nuklydimas nuo Bažnyčios mokymo, demonų klaidinimo padariniai, kalbėta apie klaidos dvasią (pneuma tēs planēs). Dykumos Tėvai demonus aprašo kaip tiesioginio patyrimo dalykus, kaip būtybes, su kuriomis kasdien kovoja, todėl ir planē vienuoliškoje literatūroje imama aprašinėti vis labiau kaip patirties dalykas.
Evagrijus Pontietis. Evagrijus Pontietis (345–399), pats gyvenęs Egipto dykumoje, pirmasis pateikė Dykumos Tėvų mokymo sintezę. Šventųjų Bazilijaus Didžiojo, Grigaliaus Nazianziečio, Makarijaus Didžiojo ir Makarijaus Aleksandriečio mokinys, Origeno gerbėjas ir išsilavinęs filosofas, patekęs į dykumą ir kitų vienuolių skatinamas, ėmėsi sistemiškai aprašinėti visą patirtį, kurią buvo gavęs iš Tėvų vienuolių. Todėl jo doktrinoje susilieja antikos platonizmas, stoicizmas, tuometinė medicina ir vienuoliškoji demonologija.
Evagrijui priklauso klasikinis mokymas apie 8 pagrindines piktųjų dvasių rūšis arba „veisles“. Demonų yra daugybė, tačiau visos piktosios dvasios gali būti suskirstytos į aštuonias grupes: apsirijimo („pilvo šėlo“, gastrimargia), palaidumo (ištvirkavimo), godumo, liūdesio, pykčio, nusiminimo (bodesio), tuščiagarbiškumo, puikybės. Kad suprastume, kaip atsirado ši klasifikacija, turime pažvelgti į jos šaltinius Šventajame Rašte, Tradicijoje ir antikos filosofijoje.
Evangelijoje Kristus sako: „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau.“ Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“ (Mt 12, 43–45). Ar visos tos istorijos apie dvasias vienuoliams buvo paprasčiausi pasakojimai, ar jos turėjo realią praktinę vertę? Evagrijus nusako, kaip, vienuolių nuomone, bet koks žmogus gali būti paveiktas demono: „Vienas pažinimą turintis vyras (gnōstikos anēr) paaiškino [...], kad tai vyksta demonui prisišliejant prie tam tikros smegenų srities ir paveikiant venas, kad jos pulsuotų“ (De Orat., 72). Žinoma, mūsų medicinos ir antropologijos žinios skiriasi, todėl mums ne tiek svarbus poveikio fiziologinis mechanizmas, kiek pats sumanymas, kad demonas gali paveikti žmogaus mintis. Juk tam tikras smegenų srities paspaudimas sukelia pulsavimą, šis smegenyse – judėjimą, o stoikai suvokė mintis kaip „sielos judėjimą“. Evagrijus, remdamasis vienuolių padėtimi, nori pasakyti: kad paveiktų žmogų, demonams visiškai nebūtina pasirodyti. Jiems pakanka tam tikru būdu sukelti žmogui mintis.
Būdas spaudžiant smegenis – sudėtingiausias. Paprastai demonai tiesiog naudojasi kitais žmonėmis: „Prieš atsiskyrėlius demonai stoja į atvirą kovą, tačiau prieš triūsiančius dėl dorybės [vienuolių] bendruomenėse ar bendrijose jie kovoja per nerūpestingiausius brolius“ (Praktikos, 5). Vienatvėje vienuolis lieka vien tik su savo mintimis ir pamato, kad jų nekontroliuoja. O visos mintys gali būti suskirstytos į 8 grupes pagal piktųjų dvasių skaičių Kristaus palyginime.
Stoikų psichologija skyrė keturias bendriausias (aistringų) minčių rūšis: liūdesį / skausmą (gr. lupē, lot. aegritudo), malonumą / pasitenkinimą (gr. hēdonē, lot. laetitia), baimę (gr. phobos, lot. metus), geismą (gr. epithumia, lot. libido arba appetitus cupiditas). Lengva pamatyti, kokia šios kategorizacijos logika: liūdesys ir pasitenkinimas priklauso praeičiai, tik vienas yra susijęs su įsitikinimu, kad buvo patirtas blogis, kitas – kad gėris; baimė ir geismas yra susiję su ateitimi, tačiau baimė yra susijusi su įsitikinimu, kad laukia blogis, o geismas – kad gėris. Kiekvieną emociją sudaro du sprendimai: 1) kad tam tikras dalykas yra geras / blogas; 2) kad į gėrį ar blogį šioje situacijoje pridera atitinkamai reaguoti.
Stoikai nesutarė, ar būtina sunaikinti visas minėtų minčių grupėms priklausančias mintis, ar tarp jų yra ir gerų. Chrisipas buvo įsitikinęs, kad tik žmogaus būdas gali būti geras arba blogas – visi kiti dalykai yra beskirčiai (adiaphora). Tai reiškia, kad net ir malonumas bei geismas tėra veltui sieloje judėjimą keliantys sprendimų padariniai, galintys tik pridaryti bėdų (pavyzdžiui, jei žmogus ėmė ko nors geisti, bet geismo objektas buvo sunaikintas, tai jis gali pradėti liūdėti, nes manys netekęs gėrio).
Evagrijus susiaurino savo nagrinėjimų lauką ir žiūrėjo tik į blogas mintis. Jo minčių kategorizacijoje taip pat yra logika: Evagrijus vadovaujasi platoniška trichotomine antropologija, pasak jos, žmogaus siela sudaryta iš geismo (epithymtikon), niršto (thymoeides) ir proto (logistikon). Pirmosios trys ydos – apsirijimas, gašlumas ir godumas – yra susijusios su geidžiančiąja sielos dalimi. Liūdesys ir pyktis puola nirštą. Tuščiagarbiškumas ir puikybė – proto pažeidimai. Išsiskiria tik bodesys, kuris yra visų sielos galių išsiderinimas, disharmonija, išsekimas, dvasinio tonuso praradimas. Tačiau jis paminėtas prieš tuščiagarbiškumą ir puikybę kaip dvasiniame gyvenime pasitaikantis anksčiau.
Yra ir gerų minčių, kurias skatina angelai, ir dorybių, kurias gimdo tinkamas geismo, niršto ir proto nukreipimas. Tinkamai nukreiptas geismas, kai žmogus geidžia Dievo ir dorybės, virsta santūrumu, meile ir susivaldymu; prieš demonus ir blogį nukreiptas nirštas tampa drąsa ir kantrybe; protas, naudojamas žemesniosioms sielos galioms suvaldyti, tampa supratingas ir išmintingas, o visoje sieloje įsigali teisingumas (arba teisumas – dikaiosynē). Nuodėmė Evagrijui yra susijusi su nežinojimu, nes nežinioje esantis nepažįsta Dievo, nežino, kas yra gera.
Nežinantįjį demonai gali apgauti įteigdami jam kitokią gėrio sampratą. Aistrų veikiamo proto būklę Evagrijus apibūdina kaip klajojimą (planē; Keph. Gnost., I, 85). Kad suklaidintų, demonai naudojasi įvairiais triukais, pavyzdžiui, jei sudraustos mintys lengvai pasiduoda, tai gali būti ženklas, jog demonai tyčia pasitraukė, kad suklaidintų žmogų, priverstų įtikėti, jog šis jau sugeba įveikti blogį, ir taip praradusį budrumą jį galutinai palaužtų (De Orat., 133–134). Evagrijaus darbuose taip pat pirmą kartą aiškiai apibūdinamas planē antropologinis pagrindas: „Proto paklydimo (planēs) pradžia – tuščiagarbiškumas; tai jis išjudina protą, kad šis Dievui [sugalvotų] apibrėžtą išvaizdą bei pavidalą (schēmati kai morphais perigraphein peiratai)“ (De Orat., 116). Kitaip tariant, paklydimo pradžia – vaizduotės galia, kuri nuodėmingos sielos nežinojimą bando pakeisti išgalvotu žinojimu. Prie žmogaus klaidžiojimų visada noriai prisideda demonai ir taip žmogus tampa piktųjų dvasių valdomu įrankiu.
Margaret Bourke-White. Leipcigas, Vokietija. 1945
Piktosios dvasios yra tokios klastingos, kad kartais gali apsimestinai skatinti daryti iš pažiūros gerus darbus. Jos gali versti pasninkauti tada, kai pasninkauti žmogui negalima, jos gali versti naktį keltis ir giedoti psalmes, kai žmogus tam neturi jėgų, jos gali versti lankyti ligonius, kai tądien derėtų būti namie. Visi šie veiksmai skirti nualinti ir paklaidinti žmogų – kad jis priimtų į savo širdį vieną iš aštuonių dorybių ir taptų piktųjų dvasių vergu.
Traktate „Apie aštuonias piktąsias dvasias“ Evagrijus taip pat kalba apie tris kraštutines piktųjų dvasių poveikio išraiškas. Bodesio dvasios pavergtas žmogus gali nusižudyti, puikybės – išprotėti arba regėti haliucinacijas, pavyzdžiui, demonų pulkus danguje. Žmogus dvasių suluošinamas tiek fiziškai, tiek protiškai.
Hesichastai apie dvasinį paklydimą. Vienuolių kartos po Evagrijaus perėmė daugelį jo ir senesnių krikščionių kartų mokymo bruožų. Šv. Barsanufas (mirė 540 m.) sakė: „Vargas paliekančiam tiesų kelią, kad vaikščiotų keliu tamsybės (Pat 2, 13 pagal Septuagintą – G. S.). [...] [Pagonių tikėjimai] – paklydimo padarinys. [...] Jos – demonų ir jų kunigaikščio šėtono buveinės. [...] Jos – visiškas melas, visiškos tamsybės, visiškas nuklydimas, visiškas susvetimėjimas su Dievu“ (606 klausimas). Barsanufo mokyme randame visus klasikinius vienuoliško mokymo apie paklydimą elementus: 1) erezija yra dvasinio paklydimo pasekmė; 2) dvasinis paklydimas yra demoniškų dvasių veikimo padarinys; 3) dvasinis paklydimas atskiria nuo Dievo ir užkerta kelią į išganymą.
Besivystanti vienuoliška tradicija tik gilino asketinio gyvenimo aprašymus, vis konkrečiau aprašinėjo vienuolių patirtis, ieškojo dvasinių reiškinių priežasčių. Tūkstantmečio pabaigoje Rytų vienuolystė peraugo į dvasinę-teologinę tradiciją, ji pavadinta hesichazmu (nuo gr. hesychia – tyla, ramybė; dažnas Dykumos Tėvų vartotas terminas). Vienas pagrindinių hesichastų tikslų – vidinės ramybės (hesychia) įgijimas. Dar Dykumos Tėvų raštuose hesychia priešinama klaidžiojimui arba klaidai, planē.
Pagrindinis hesichastinės literatūros paminklas – Philokalia (liet. grožio arba gėrio meilė), kur surinkti žymiausių vienuolystės mokytojų raštai nuo Antano Didžiojo iki Grigaliaus Palamo (XIV a.). Visoje „Filokalijoje“ yra tik du autoriai, kurie ištisus veikalų skyrius paskyrė planē temai – šv. Grigalius Sinajietis (1268–1346) ir šv. Kalistas Konstantinopolietis (XIV a.). Smulkiausiai šį reiškinį aprašo Grigalius Sinajietis.
Grigaliaus tekstas atspindi naujai sukauptą vienuolijų patirtį. Evagrijaus laikais daugelis vienuolių gyveno pavieniui arba mažomis grupėmis, mistinės patirtys buvo itin retos ir jomis asketai retai dalijosi. Pats Evagrijus skyrė skirtingus žinių lygmenys ir manė, kad žalinga aukštesniuoju žinojimu dalytis su žmonėmis, kurie tam nėra pasiruošę.
Bizantijoje vienuolynai tapo ne tik oficialia Bažnyčios institucija, bet ir masiniu reiškiniu. Viename vienuolyne gyvendavo tūkstančiai žmonių, atstovaujančių skirtingoms vienuolių kartoms. Visi puikiai žinojo pasakojimus, kaip hesichastai, praktikuojantys meditatyvią Jėzaus maldą, pradėdavo regėti Nesukurtą Dievo Šviesą ar patirdavo kitų neįprastų dalykų. Žinoma, kad daugelis vienuolių, vos atėję į vienuolyną, taip pat norėjo šių mistinių patirčių.
Grigalius Sinajietis apie tai sako: „Jei buvoji tyloje tikėdamasis būti su Dievu ir netikėtai pamatai ką nors juslinio ar dvasiško savyje ar anapus savęs, nepriimk to [kaip tiesos]. Nesvarbu, nors tai būtų paties Kristaus ar angelo, ar šventojo pavidalas, arba jeigu pasirodytų menama šviesa prote.“ Galbūt anksčiau kalbos apie tokius reiškinius galėjo pasirodyti ekstravagantiškos, tačiau dabar Grigaliui jau atrodo svarbu aptarti visus įmanomus patirčių variantus (kitoje vietoje – išėjimo iš savo kūno patirtį), kad juos atmestų kaip netikrą patirtį. Jis teigia, kad dažniausiai tai patirtys, sukeltos dvasinio paklydimo.
Grigalius lygina žmogaus kūną su miesto tvirtove ir teigia, esą naujai pradėjusius asketinį gyvenimą demonai apstato nedorų minčių ir svajonių spąstais, nes tuos „miestus tebevaldo barbarai“. Grigalius kaip vieną svarbiausių jaunuolių paklydimų priežasčių nurodo, kad jie per greitai ir per drąsiai siekia to, ko jiems trokšti dar nevalia. Jiems derėtų klausytis vyresnių ir nuolankiai vykdyti tai, ką vyresni liepia, tada jie nepaklystų – užuot taip darę, jie elgiasi beprotiškai, kalba kvailystes ir taip vyresnius tik juokina.
Antropologiškai paklydimą Grigalius sieja su vaizduotės galia. Jis teigia, kad „protas pats turi prigimtinę svajojimo galią ir gali lengvai kurti vaiduokliškus pavidalus [...]. Gerų ir blogų dalykų atsiminimas taip pat prote sukelia jų pavidalus, įtraukia į svajojimą. Tai patiriantis jau yra ne hesichastas, o svajoklis.“ Grigalius liepia klausytis vyresnių, protą laikyti apvalytą, atsikračiusį bet kokių vaizdinių ir pavidalų. Jis moko, kad naujokui tegalima stebėti „tik savo širdies judesius“, o į visa kita kreipti dėmesio neverta. Jis patikina, kad Dievas neįsižeis, jei iš baimės paklysti naujokas nepriims net to, kas tikrai bus iš Dievo. Kreipti žvilgsnį nuo širdies judesių į kitus dalykus Grigalius rekomenduoja tik tada, kai jau įveikiamos nuodėmės ir aistros, pasiekiamas beaistriškumas (apatheia).
Tikroji malonė, pasak Grigaliaus, išgyvenama savaime ir visiškai nekelia abejonių. O iki tol, kol ji aplanko, tereikia kultivuoti tris dorybes – susivaldymą, tylėjimą ir nuolankumą. Nenuolankusis lengvai patenka į demonų spąstus, o šie noriai audrina jo vaizduotės galią.
Apibendrinimas. Dykumos Tėvų ir hesichastų mokymas apie dvasinį paklydimą pasižymi tuo, kad Šventojo Rašto pasakojimai ir teologinės teorijos yra pripildomi konkretaus patirties turinio. Augant patirties lobynui konkretėja ir patirties aprašymai. Hesichastai ėmė gerokai smulkiau aprašinėti maldą (kūno pozicijas, kvėpavimą ir kt.), taip pat ir paklydimo priežastis. Mokymas apie dvasinį paklydimą tiesiogiai susietas su maldos praktika ir tyra malda supriešinta su svajojimu. Pastaroji opozicija tampa itin svarbi rusų asketų polemikoje su katalikų vaizduotės naudojimo maldos metu praktika.
