GINTARAS SUNGAILA

Gerojo plėšiko slėpinys

Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko bloga nėra padaręs.“ Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“

 

Lk 23, 33. 39–42

 

 

Rusiškas kryžius turi aštuonis galus, tris skersinius: vienas simbolizuoja užrašą, prikaltą ant Jėzaus kryžiaus („Jėzus Nazarietis, žydų karalius“; Jn 19, 19), kitas – tą kryžiaus dalį, prie kurios buvo prikaltos rankos, trečias – prie kurios prikaltos kojos. Apatinis skersinis yra pakreiptas įstrižai.

Tradiciškai aiškinama, kad skersinio padėtis primena Jėzaus pokalbį su plėšikais. Iš dešinės buvo nukryžiuotas gerasis plėšikas, atgailavęs prieš mirtį, iš kairės – besityčiojęs. Tarsi svarstyklės skersinis rodo, kad gerasis plėšikas buvo nuteisintas ir išganytas, o kitas piktadarys taip ir liko apsunkęs. Kai kurie sako: „Skersinis rodo trumpiausią kelią tarp rojaus ir pragaro.“

Retai susimąstome apie šio pasakojimo paradoksalumą. Plėšikai, matyt, padarė rimtus nusikaltimus, kad buvo nukryžiuoti. Tačiau gerajam užteko viso labo pripažinti, kad „gavo ko nusipelnęs“, ir paprašyti Jėzaus jį prisiminti savo karalystėje, kad visos jos piktadarybės būtų pamirštos ir jis būtų priimtas į rojų. Šis Jėzaus sprendimas atrodo toks neteisingas, kad kai kurie krikščionys išgalvojo legendą, kaip atseit, kai dar Jėzus buvo kūdikis ir Jo šeima bėgo į Egiptą, šis nusikaltėlis buvęs vienas iš juos užpuolusių plėšikų ir nusprendęs kūdikio pasigailėti. Žinoma, Naujajame Testamente jokių panašių istorijų nerandame.

 

Indulgencijos

 

Žmogiškajam teisingumui geriau pažįstamas principas „akis už akį, dantis už dantį“. Viduramžių katalikybė mokė, kad kiekviena nuodėmė užtraukia žmogui ne tik amžinąją bausmę (atskyrimą nuo Dievo), bet ir laikinąją (blogas darbas pakeičia padėtį pasaulyje, todėl ją reikia atitaisyti gerais darbais). Išganymui nepakako tik susitaikyti su Dievu Atgailos sakramento metu – reikėjo dar ir atlikti kunigo nurodytus gerus darbus (atgailą): nespėjęs atlikti šiame gyvenime juos turėjai padaryti kitame – patekdavai ne į rojų, o į skaistyklą. Tiesa, tiek šiame gyvenime, tiek skaistykloje papildyti gerų darbų balansą tau galėjo padėti Bažnyčia su popiežiumi priešakyje – jis turėjo teisę skirti atlaidus (lot. indulgentia), kurie atleisdavo tave nuo laikinosios bausmės už nuodėmę.

Mokymas apie indulgencijas remiasi prielaida, kad šventieji pasiekę savo gyvenime tobulumą, atlikę visus sau būtinus gerus darbus. Tačiau pasiekę šventumą jie ir toliau gyveno bei darė gerus darbus, nebebūtinus jų išganymui (nors ir dauginančius jų nuopelnus Dievo akyse). Šie darbai – tai gerų darbų perviršis, kuris kartu su Jėzaus nuopelnais sudarė Bažnyčios disponuojamą gerų darbų kraitį. Popiežius, kaip Bažnyčios galva ir Kristaus vietininkas žemėje, turėjo teisę perskirstyti šiuos gerus darbus vėlėms skaistykloje arba nusidėjėliams žemėje.

Įdomu, kad kiekvienas katalikas pradėdavo gyvenimą žemėje su ryškiu negatyviu balansu. Kiekvienas gimdavo su gimtąja nuodėme, jos amžinosios pasekmės būdavo ištaisomos Krikšto sakramentu, kiekvienas nusidėdavo iki pirmosios išpažinties. Nekrikštytieji negalėjo pretenduoti į rojų – kūdikiai keliavo į kūdikių limbą („kūdikių pragarus“), teisūs pagonys – į patriarchų limbą („patriarchų pragarus“), nedorieji pagonys ir apostatai – į pragarą. Tačiau pakako krikšto ir pragaro baimės, kad patektum į skaistyklą, o iš ten, įgijęs indulgencijų, anksčiau ar vėliau galėjai patekti į rojų.

Indulgencijų buvo galima įgyti įvairiai, tačiau garsiausias mus pasiekęs indulgencijų dalijimo būdas – jų pardavinėjimas, išprovokavęs reformaciją. Šis būdas itin išpopuliarėjo Šv. Petro bazilikos statymo metu. Pamokslininkai keliavo ir siūlė įgyti laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimą paremiant Bažnyčią (kai kuriuose indulgencijų raštuose netgi buvo užrašyta, kad raštas atleidžia ir kaltę už nuodėmę, nors vėliau Katalikų Bažnyčia pasmerkė kalčių už nuodėmę atleidimą indulgencijų raštais).

 

Riteris prieš batsiuvį

 

Katalikai, žinoma, netiki, kad išganymą pelnyti įmanoma vien tik darbais, kuo juos kaltino (ir dabar dažnai kaltina) protestantai. Tačiau įsijautę į viduramžių katalikų pasaulėvaizdį galime suprasti, iš kur kilo toks liaudiškas katalikybės suvokimas. Viduramžių katalikybės pasaulio vizija primena šiuolaikinį kompiuterinį vaidmenų žaidimą, kuriame kaupiami taškai ir kylama lygiais.

Kas yra riteris arba kontrreformacijos dvasinis karys – jėzuitų misionierius (iš esmės to paties vaizdinio tąsa po viduramžių)? Tai nusidėjėlis, atsivertęs į Dievą, susitaikęs su Juo per sakramentus, tačiau jam kelią į rojų užkerta viena – prievolė atitaisyti nuodėmės padarinius, atpirkti gerais darbais tą blogį, kurį jis yra palikęs žemėje. Jis keliauja popiežiaus nurodyta kryptimi į mūšį (tai garantuoja indulgenciją ir sumažina jo „negatyvų balansą“), jis stengiasi kovoti su blogiu, daryti gera, gelbėti pagonis atversdamas krikščionybėn. Kartu jis padeda ir tiems pagonims taisyti savo balansą, o jei taps šventas, užsiims vien tuo, nes, perfrazuojant vieną XVI a. katalikų dvasinių autorių, toks žmogus dega „tobulu noru atpirkti savo ir kitų nuodėmes“. Savos ir kitų žmonių padarytos nuodėmės motyvuoja riterį ar misionierių didvyriškai kovoti ir stengtis daryti gerus darbus.

O ką pasiūlė Martinas Lutheris? Jis iškėlė klausimą, kodėl popiežius, „kurio turtai šiandien gausesni už turtingiausiųjų turtuolių“, statosi baziliką „už neturtingų tikinčiųjų pinigus“ (86 tezė). Lutheriui atrodė absurdiška, kad žmogus, kuris pats negali suskaičiuoti savo nuodėmių begalybės, tiki galįs turėti nuopelnų prieš Dievą. Ne mažiau absurdiška jam pasirodė, kad išganymui nepakanka Kristaus pasiaukojimo nuopelno – juk Jo aukos vertė yra begalinė, nes Jis buvo visiškai nekaltas žmogus, be nuodėmės, atidavęs save už kitus žmones. Todėl Lutheris mokė, kad, viena vertus, „visas krikščionio gyvenimas turi būti atgaila“ (1 tezė), kita vertus, krikščionys negali kliautis nei savu, nei kitų žmonių teisumu, o tik Kristumi (95 tezė). Herojišką darbavimąsi dėl savo ir kitų patekimo į rojų pakeitė aklas tikėjimas virš nežinomybės ir neužtikrintumo bedugnės.

Staiga pasirodė, kad eilinis batsiuvys, sąžiningai dirbantis šeimos vyras, neturi jokių galimybių paveikti Dievo teismą. Nei švęstas vanduo, nei šventųjų statulėlės, nei aukos Bažnyčiai ar išpirktos indulgencijos, nei maldos šventiesiems, nei pagalba vargšams – niekas negali priartinti jo prie rojaus, tik tikėjimas ir pasitikėjimas Kristumi ir Jo auka. Anksčiau katalikas dėl savęs ir kitų galėjo pasiaukoti pats – išeiti į vienuolyną, iškeliauti į misiją, išdalyti turtą, o batsiuviui buvo pasakyta, kad viskas, ką jis gali daryti, – būti geru batsiuviu, doru tėvu ir sutuoktiniu, pavyzdingu piliečiu, bet ne tam, kad būtų išganytas, o todėl, kad tik tai belieka daryti, jei tiki Jėzų ir esi Jam dėkingas už išganymą. Kitaip tariant, geri darbai – tikro tikėjimo pasekmė, įrodymas, bet jie nebėra tokie ekstravagantiški kaip katalikų – protestantai tampa eiliniais žmonėmis.

 

Reikalaujantis teisingumo žmogus

 

Šis senasis katalikų ir protestantų ginčas, vis mažiau aktualus šiandien (galų gale dalis liuteronų jau yra pasirašę su katalikais bendros nuteisinimo sampratos deklaraciją), atskleidžia pamatinį norą apmąstyti teisingumą tikėjimo kontekste. Įdomu, kad ortodoksų šventasis Izaokas Siras pasirenka visai kitą svarstymo kryptį ir teigia: „Nevadink Dievo teisingu.“ Izaokui Dievas yra neteisingas ar bent jau anapus teisingumo, nes yra nelogiškai gailestingas.

Pažvelkime į evangelinius pasakojimus. Gerasis plėšikas priimamas iškart į rojų, be apvalymo skaistykloje, nors tik susitaikė su Dievu, neatlikdamas atgailos. Moteriai, pagautai svetimaujant, Kristus sako: „Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“ (Jn 8, 10). Jis nesako: „Eik, daugiau nuodėmių nebedaryk, sukalbėk 30 „Sveika, Marija“ ir 10 „Tėve mūsų“ ir tada pateksi į rojų.“ Evangelijose Jėzus atleidžia sunkiausias nuodėmes vien dėl to, kad asmuo gailisi, nereikalaudamas atgailos darbų.

Su naujuoju viduramžių katalikų mokymu apie skaistyklą, indulgencijas ir atgailą Florencijos susirinkime susidūrę ortodoksai jam prieštaravo. Nors Ortodoksų Bažnyčioje ir egzistuoja laikinųjų bausmių praktika (epitimija), ji nėra būtina išpažinties dalis ir juo labiau epitimijos nereikia atlikti po mirties („po mirties nėra valios judėjimo“, – sako ortodoksų šventasis Morkus Efezietis, taip argumentuodamas, kad žmogaus būklės po mirties pakeisti nebeįmanoma). Katalikų Tridento susirinkimas paskelbė ekskomunikas asmenims, kurie teigia, kad „visada su kalte atleidžiamos ir nuodėmės pasekmės“, taip pat tiems, kurie teigia, kad „geriausia atgaila – naujas gyvenimas“. Abu teiginiai ortodoksams skambėjo neįtikėtinai.

Bet ar šitame teisingumo temos atmetime neslypi Ortodoksų Bažnyčios tragedija, iškilusi XX a.? Ortodoksas – tai ne katalikų riteris, keliaujantis į kitus kraštus, kad atpirktų savo kaltes, tai ir ne protestantas, kuris tiki savo išganymu ir gyvena „įprastą gyvenimą“. Tai vienuoliškos sąmonės žmogus, tikįs, kad jis turįs gyventi kuo šventesnį, kuo dangiškesnį gyvenimą tam, kad su Kristaus pagalba iš tiesų taptų dangiškas ir po truputį jau čia, žemėje, pradėtų įsilieti į Dangaus gyvenimą. Jis transformuoja save, transformuoja savo buitį, verčia savo gyvenimą vidine ir išorine liturgija. Bet socialinio teisingumo problematika jam rūpi tik tiek, kiek tai gali prisidėti prie jo transformacijos.

 

Gehenos antinomija

 

Teisingumo ir gailestingumo įtampa veda į eschatologinę problemą, ortodoksų teologo Pavelo Florenskio pavadintą „Gehenos antinomija“ (nuo gr. Gehena, hebr. Gehinom – pragaro ugnis, amžinųjų kančių vieta). Ortodoksų teologija neturi atsakymo, ar bus išganyti visi (žinoma, kai kurie po tam tikrų kančių), ar tik dalis (vieni – išganyti, kiti – amžinybei pasmerkti). Teiginys, kad bus išganyti visi, pašalina bet kokių pastangų prasmę. Kam daryti gera, jei visi (o tarp jų – ir aš), šiaip ar taip, bus išganyti?

Priešingas įsitikinimas, kad egzistuoja amžinasis pasmerkimas, gali įstumti į neviltį. Jei Dievas teis teisingai, tai ar aš galėsiu pasakyti, kad turiu nuopelnų Jo akivaizdoje? Kiekvienas sąžiningas žmogus mato, kad daro begalę blogų dalykų ir niekada negalėtų išpirkti net savo paties padaryto blogio (juo labiau sunku įsivaizduoti, kad galėtum palikti „gerų darbų perviršį“ kitiems). Bet jeigu vis tiek manęs laukia pragaro ugnis, ar yra prasmė stengtis? Ar ne geriau pasidžiaugti gyvenimu čia ir dabar?

Krikščionybė yra ne karmos ar aklos lemties, o tarpasmeninio santykio su Dievu religija, todėl šie abstraktūs klausimai negali turėti atsakymų. Dievas gali įleisti gerąjį plėšiką į rojų be atgailos darbų. Dievas gali paleisti svetimautoją be paskirtos atgailos. Bet ar Dievas įleis mane, koks esu? Jei krikščionybė moko tiesos, tuomet atsakymą į šį klausimą gali gauti tik susitikęs Dievą.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.