Eilėraščiai
Senos fotografijos
Dovilės Bagdonaitės piešinys
…praeina metai
ir jaunėja nuotraukose veidai… ● …pasitaiko akimirkų kai krūtinė pilna palaimos ir staiga pasidaro patogu savo kūne gyventi… ● …senatvė tokia smeiga į ją įsikoręs gali ramiausia apžiūrinėti visa kas jauna… ● …stovi erdvės ir laiko kryžkelėje prekiauji likusiomis dienomis prieikite pirkite arba dovanai pasiimkit gal viena ar kita pravers… ● …senstame aš mano beretė lieptas per Ratnyčėlę akmuo už Švendubrės senėjimas štai kas mus jungia vaikai gyvenimas laisvalaikis iki mirties…
Rytoj, nuo pat aušros
Iš Victoro Hugo
Rytoj nuo pat aušros, kada laukai išblykšta, Išeisiu pas tave. Nelauki – aš žinau. Ir eisiu aš kalnų viršūnėmis, per mišką, Nes be tavęs gyvent nebegaliu ilgiau. Aš eisiu kurčias, aklas visa kam aplinkui, Toks vienišas, akis įsmeigęs į mintis, Rankas kryžmai sudėjęs, svetimas, palinkęs – Ir man šviesi diena bus lyg tamsi naktis. Ir taip nė vakaro auksinio neregėsiu, Nei burių ten, Harflero pusėj, iškeltų, O kai nueisiu, tai ant kapo Tau padėsiu Laukinių viržių ir erškėtrožių baltų.
1847 m. rugsėjo 3 d.
2007 m. rugsėjo 30 d.
Dykuma
Bandymas prisiminti
Vicente Aleixandre
Lumen, lumen. Iš tamsos ar šviesos Išniro šis apreiškimas. Įsikūnijo. Visas šis vyksmas, visa sumaištis – aiškėjimas. O kentėjimų sapnas – kad ir mirtis miražas. Mirtie, gyvenime mano, myliu tave iš baimės, šautuvo buožė, spaudžiama prie peties. Užima kvapą. Speigas, šūvio nemirtingumu atsiliepia. Gyvenimas – viso labo akimirka, kad pašauktum vardu: VIOLA! Ir nė garso daugiau. Nuo pat įsčių negyvas purpuras. Vaiskuma. Prisilietimas lūpų, užlietų vilnies. Beaistris krantas, į kurį daužosi kūnai ir bangos, taip pat mano veidas, lumen, lumen.
Birželis
Viola, sapne, o gal iš tikrųjų mes ėjome proskyna dideliame sename miške, ir gulė ant mūsų tamsūs ir vėsūs šešėliai. – Tai nieko, – sakei Tu, – kelių nepasirinksi, tai eikim toliau mudviem tekusiu šiuo keliu. – Sveiki! – mes išgirdome. – Sveiki! (Šitaip ištariama atsisveikinant.) Sveiki! Kaip aiškiai žiūri tu į mieląją žemę. Sustok: aš žvelgiu akimis, didesnėm už ją. Taip tik nesamas žiūri. Tik nematomas regi. Eik greičiau, aš nenoriu tavęs aplenkti.
Kryžkelių vingiai
Tenai, už viską lemiančio likimo vingio, Kvepia sienojais gimtųjų namų. Eikime taip: pro Truską, Palionį, Stabingį Ir sustokime už trijų kiemų. Nusiimkime – kas tebenešiojam – kepurę; Atsiklaupkime ir įkvėpkime kuo giliau dirvono. Tokį neįvardinamą sielos būvį Kažkada geologai vadindavo devonu. O dabar tai – tik tolimas prisiminimas Kryžkelėje tarp gyvenimo ir nebūties. Lekia pro šalį džipai, vairuojami jaunimo, Niekaip neįgalinčio pavyti ateities.
1959–2015
Iš tavo akių
Viską tu pameni, tik vieno nežinojai: Likimas, o ne atsitiktinumas – štai kas sieja mus su pasauliu, ir išmuša atsiskaitymo valanda. Aš sakau – tu auksinė lyg anie (pameni?) kviečiai mėnesienoje, balta nei rugpjūčio lietus. Atsakai: neištikima lyg šviesa, apakusi lyg tamsa.
Veronika
laukinių kvietkų kekė giesmių giesmė pritariama armonika arba švilpyne arba ratelio dūzgimu taip volungiuoja volungė taip rauda gegužbalsė likusiam pasauliui klausant Veronika iš viso to patapo savimi be jokio strioko įsivyniojo į languotą andaroką kuris ant viso svieto žaižaruoja Veronika ak tik ne taip tik ne labai gyvenkime gražiuoju…
Zodiakas
Prikabink savo laimę prie pasiekiamų dalykų, bado akis neatitikimai: Orfėjas be lyros, Apolonas be nosies, Homeras aklas, o fragmentai juk veda į chaosą. Tu žinai, kaip ryja save skorpionai? Guano genties indėnai džiovina savo miruoklius tarsi jūros žuvis ir sustato perpučiamose olose. Niekas nedingsta. Badas aplinkui. Žmonės, gaištantys nuo garbės troškimo. Tu žinai, kaip ryja save skorpionai?
Palikimas
Išskyrus meilę – nieko neužgyvenau. Ir nieko nepaliksiu – nei pasauliui, nei vaikams. Tiesa, dar medį Pažinimo sodinau ir auginau. Tiesa, dar žodis – ištartas kai kam. Kai kam neištartas arba girdėti nenorėtas, ar užmirštas, kaip viskas šiam pasaulyje užmirštama. O nuo žmonių jame tai vis dar tiršta ir vis dar gimstama, gyvenama, numirštama.
