GINTARAS SUNGAILA

Akedija, Evagrijus Pontietis ir Gabrieliaus Bungės antimodernizmas

Prieš porą mėnesių knygynuose pasirodė puikus Gabrielio Bungės knygos „Akedija: Evagrijaus Pontiečio dvasinis mokymas“ vertimas į lietuvių kalbą (vertė Giedrė Sodeikienė, Kaunas: Vox altera, 2015). Joje vokiečių teologas aptaria IV a. Dykumos tėvo Evagrijaus mokymą apie akedijos, nusiminimo arba bodesio (kaip verčia Sodeikienė), ydą, artimą depresijos būklei. Kadangi lietuviškas vertimas neturi jokio papildomo įvado, o, manau, daugelis knygos motyvų neatpažįstami eiliniam lietuvių skaitytojui, nutariau kompensuoti šį trūkumą aptardamas tiek autoriaus pažiūras, tiek minėto veikalo turinį.

 

Apie autorių

 

Gabrielius Bunge – buvęs benediktinas, vienas geriausių Evagrijaus specialistų, 2010 m. perėjęs iš katalikybės į Ortodoksų Bažnyčią. Po šio įvykio Rusijoje jis tapo savotiška „superžvaigžde“. Jo knygos apie dvasinį gyvenimą, maldą leidžiamos gausiais tiražais, rusiškose interneto svetainėse – daugybė interviu apie jo biografiją, perėjimą į stačiatikybę.

Kaip liudija pats autorius, viena pagrindinių išėjimo iš Katalikų Bažnyčios priežasčių buvo pokyčiai, įvykę po Vatikano II susirinkimo. Pasak Bungės, viso bažnytinio gyvenimo liberalizacija privedė prie tradicinio dvasingumo dezintegracijos ir net patys katalikų vienuoliai ėmė ieškoti dvasingumo šaltinių už Bažnyčios ribų. Jam asmeniškai skandalingiausia patirtis buvo jo brolių benediktinų atsigręžimas į Tolimuosius Rytus: dalis benediktinų pradėjo praktikuoti zazen, veisti zen sodus.

Bunge atsigręžė į Ortodoksų Bažnyčią. Jis daugybę dešimtmečių palaikė ryšį su graikų ir rusų vienuoliais, keliavo po šias šalis, studijavo graikų Bažnyčios Tėvų palikimą. Iš pradžių perėjo į Rytų ritą (būdamas benediktinas, gyveno pagal Rytų krikščionių tradicijas), vėliau, praleidęs daugybę metų atokiai Šveicarijos kalnuose, priėmė sprendimą pereiti į Ortodoksų Bažnyčią.

 

Krikščioniškieji Rytai kaip alternatyva modernizmui

 

Polemika su modernizmu – viena svarbiausių Bungės knygos apie Evagrijų motyvacijų, nors ir ji lieka atvirai neįvardyta. Jau pirmuose puslapiuose skaitome Bungės kreipimąsi: „Skaitytojas turbūt paprieštaraus: „Tik nepasakok mums apie pasaulį ir velnią! Tos senos pasakaitės šiuolaikiniam žmogui nė motais!“ Taip – sunku pasakoti šiuolaikiniam žmogui apie blogį kaip personalią jėgą. Tikra tiesa, jog vienas šiuolaikinis biblistas netgi drąsiai pareiškė, esą jau metas palaidoti „velnio mitą“.“ Autorius čia kalba apie Vokietijos teologines madas, kurios dar tik ateina į Lietuvą.

Biblistas, kurį mini Bunge, yra vokietis Rudolfas Bultmannas (1884–1976). Bultmanno teigimu, „Naujojo Testamento kosmologija iš esmės yra mitologinė. [...] [Pasaulis] yra, viena vertus, antgamtinės Dievo ir angelų, kita vertus – Šėtono ir jo demonų veiklos scena. [...] Žmogus nekontroliuoja savo gyvenimo. Piktosios dvasios gali jį apsėsti. Šėtonas gali jam įkvėpti piktas mintis.“ Bultmannas teigė, kad ši kosminė mitologija nėra krikščionybės esmė ir kad Naująjį Testamentą reikia demitologizuoti (Maceina verčia „numitinti“). Tikėjimo šėtonu kaip asmeniu taip pat reikia atsisakyti kaip nepriklausančio krikščionybės esmei.

Nors Bultmannas buvo liuteronas, jis padarė labai didelę įtaką katalikų teologijai (kaip ir apskritai vokiečių liuteronybė – katalikybei po Vatikano II susirinkimo). XX a. Katalikų Bažnyčioje plito požiūris, kad kalbos apie demonus ir egzorcizmai – beviltiškai pasenę dalykai. Todėl net tarp krikščionių, kuriems ir skirta Bungės knyga, Vokietijoje ne taip lengva rasti tikinčių velnio egzistavimu.

Taigi, tekste pirmiausia iškyla modernizmo ir „teisingo požiūrio“ opozicija. Bunge neįvardija, kas tas teisingas požiūris, tačiau, manau, būtų pagrįsta jį įvardyti fundamentalizmu (kaip grįžimu prie fundamento, t. y. prie pamatų). Juk jis ir pats žavisi tuo, ką vadina „Dykumos tėvų evangeliniu fundamentalizmu“ (sic!), kai jie besąlygiškai vykdo Evangelijos moralinius įsakymus („parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams“ ir pan.). Bet, autoriaus poziciją priskirdamas fundamentalizmui, visų pirma turiu omenyje religijotyrininko Martino E. Marty ir istoriko Scotto Appleby apibrėžimą: „[Tai] prieiga arba strategijų visetas, kuriuo apsiaustyje esantys tikintieji bando išsaugoti savo išskirtinę tautos ar grupės tapatybę […]. Tai daroma selektyviu praeities mokymų, tikėjimų ir praktikų gaivinimu.“

Būtent todėl simptomiška, kad Bunge gręžiasi į gilią identiteto krizę išgyvenančius krikščioniškuosius Rytus – Graikiją, Rusiją. Ten jis atranda modernistų prarastą Rojų. Vakaruose, pasak jo, jau sunku rasti dvasios tėvą, o Rytuose šis institutas, kaip ir vienuolių bei pasauliečių glaudūs ryšiai, tebegyvuoja.

 

Fundamentalizmas ir tradicija

 

Be abejonės, ši Rytų ir Vakarų opozicija, kaip ir fundamentalizmo ir modernizmo, nėra pagrįsta. Vienas iš garsių Maskvos teologų Aleksejus Osipovas nuolat savo paskaitose sako, kad dvasios tėvai Rusijoje nyksta, vienuolynai – išsigimsta, o pati Rusijos kultūra yra labai paveikta Vakarų. Šiuolaikinės rusų teologijos tradicijos (neopatristinė sintezė ir rusų religinis renesansas) susiformavo veikiamos vokiečių idealizmo ir romantizmo, o beveik visos ortodoksų valstybės, anot teologo Aleksandro Šmemano, gyvavo valdomos diktatoriškų marksistinių arba fašistinių režimų. Tai, ką regime Graikijoje ir Rusijoje šiandien, – ne modernizmo nepaliestos tradicijos išsaugojimas, o savaip sukonstruotas atsakymas į modernybės iššūkius.

Tiek pat nepagrįsta vadinti Dykumos Tėvus fundamentalistais. Vieną jų, Evagrijų Pontietį (IV a.), Bunge pristato kaip visiškai atsidavusį tradicijai: „Laiko atžvilgiu Evagrijus jau priklauso trečiai kartai: jo mokytojas Makarijus Didysis dar pažinojo Antaną. Taigi, be turtingos savo patirties, Evagrijus dar gali remtis „tradicija“, labai gryna ir neiškreipta“ (kartu minima, kad jis mokėsi pas Grigalių Nazianzietį ir Bazilijų Didįjį). Tačiau nutylima, kad Evagrijus Pontietis buvo origenistas, ekskomunikuotas V visuotiniame susirinkime, kad Dykumos Tėvų mąstymą smarkiai veikė Aleksandrijos teologijos mokykla (net Antano Didžiojo laiškuose aptinkama stipri Origeno įtaka), kuri buvo labai „moderni“. Patys Tėvai kapadokiečiai (Grigalius ir Bazilijus) nuolat įrodinėjo, kad krikščioniška teologija turi perimti nekrikščioniškos kultūros laimėjimus.

Esu priverstas žodį „moderni“ rašyti kabutėse, nes visgi modernizmo ir fundamentalizmo problema yra tik mūsų laikų problema. Bendriausiu pavidalu ši problema gali būti suformuluota taip: atsiradus naujoms gyvenimo sąlygoms ir aplinkybėms, iškilo naujų klausimų, į kuriuos niekada neatsakinėjo tradiciniai tekstai (ir negalėjo atsakyti, nes tada nebuvo tokių klausimų). Šiuolaikiniam žmogui, besiremiančiam šiais tekstais, reikia išspręsti uždavinį, kaip perskaityti šiuos tekstus, kad jie tam tikru būdu atsakytų į tuos klausimus, į kuriuos atsakyti būtina.

Kai kurie klausimai labai gerai žinomi. Senovėje labai menkai žinota apie žmogaus seksualumą, homoseksualizmą, kultūros buvo patriarchalinės. Ar pasikeitus visuomenės požiūriui neturėtų būti kitaip perskaitomi tekstai, parašyti tose patriarchalinėse kultūrose? O kaip su modernia kontracepcija, turint omenyje, kad tekstai apie lytinį gyvenimą parašyti kultūrose, kur tikėta, kad moteris gali pastoti nuo vėjo ar nendrės?

Apšvietos žmogui, tikinčiam neribotu mokslo progresu, atsakymai peršasi savaime – mokslo neišmaniusių žmonių tekstai negali būti autoritetingi. Tačiau pažvelgę kitu žvilgsniu pamatome, kad tie tekstai – apie amžinąsias žmogaus bėdas, apie jo egzistenciją, gimimą, mirtį, ligą, kančią, džiaugsmą, meilę, viltį. Žmogus liko žmogumi ir tekstų gebėjimas atsakyti į amžinuosius klausimus verčia susimąstyti, ar šie tekstai nėra autoritetingi atsakyti ir į kitus klausimus, kurie mums galbūt tik atrodo mūsų laikų klausimai, o iš tiesų yra amžini. Knygoje „Akedija“ Bunge nagrinėja vieną iš tokių dilemų – psichologijos (psichiatrijos) ir tradicinės krikščionių asketikos santykį.

 

Evagrijaus demonologija

 

Evagrijaus pažiūros knygoje pristatomas pasitelkiant kontrastą su Vakarų demonologijos tradicijomis. Pasak Bungės, Evagrijaus doktrina „nė iš tolo nepanaši į, tiesą sakant, nekrikščionišką viduramžiškąją velnio ir raganų baimę, ši demonologija pasižymi pamatiniu optimizmu“. Tas optimizmas – pamatinis įsitikinimas, kad viskas yra gẽra (ir žmogaus prigimtis, ir net demonai patys savaime, kaip žmogaus kūriniai) ir kad žmogaus valia dalyvauja priešinantis blogiui (askezė gali padėti iš jo išsivaduoti). Šias pažiūras Bunge priešina su vakariečių Augustino ir Jeronimo pažiūromis: vienas teigė, kad žmogaus prigimtyje nuo gimimo yra nuodėmė ir net jo valia yra nuodėmės iškreipta, kitas – kad Evagrijaus propaguojamas beaistriškumo siekimas žmogų gali paversti „arba Dievu, arba akmeniu“.

Bunge nutyli, kad Evagrijaus pažiūros, kaip minėjome, buvo kritikuojamos ir Rytuose. Vienas žymiausių senųjų tekstų apie tai – šventųjų Barsanufo ir Jono dvasiniai patarimai, kuriuose jie neleidžia savo mokiniams skaityti Evagrijaus kosmologinių traktatų. Pagrindinė priežastis – Evagrijaus origenistinis kosmologinis optimizmas, vedantis į apokatastazės idėją (įsitikinimą, kad laiko pabaigoje viskas bus išganyta, ir visi žmonės, ir net pats šėtonas), vėliau pasmerktą kaip erezija.

Bunge, žinoma, niekur nepropaguoja apokatastazės idėjos ir niekur nenagrinėja, ar Evagrijaus pažiūros ją implikuoja. Evagrijų jis interpretuoja remdamasis Rytų krikščionybės Bažnyčios tradicija. Iš tiesų Rytų Bažnyčia niekada nekalbėjo apie „prigimtinę nuodėmę“, neniekino žmogaus valios, o naudojosi kita konceptualine kalba tai pačiai tikrovei apsakyti (pavyzdžiui, vietoj prigimtinės nuodėmės Rytuose kalbėta apie protėvių nuodėmę, suteršusią Dievo paveikslą). Pasmerkus Evagrijų jo asketiniai traktatai išliko Ortodoksų Bažnyčios tradicijoje, nes perrašinėtojai juos perrašydavo kaip priklausančius kitam autoriui (pavyzdžiui, Nilui Sinajiečiui), o atplėšti nuo origenizmo tradicijos jie buvo pradėti interpretuoti kitų Bažnyčios Tėvų mokymo kontekste.

Evagrijaus asketikos pamatas – jo antropologija, kurioje susilieja antikos platonizmas, stoicizmas, tų laikų medicina, psichologija ir vienuolių asmeninė patirtis. Pasak Evagrijaus, žmogaus sielą sudaro trys dalys – protingoji, nirtulingoji ir trokštančioji. Kai jos yra naudojamos geram tikslui (protingoji – Dievo pažinimui, nirtulingoji – kovai su blogiu, trokštančioji – Dievo troškimui), iš jų gimsta dorybės (pavyzdžiui, iš protingosios – išmintis, iš nirtulingosios – drąsa, iš trokštančiosios – meilė). Kai jos yra naudojamos neteisingai, iš jų gimsta ydos (pavyzdžiui, atitinkamai puikybė, pyktis, gašlumas). Dorybė, kuri gimsta iš visų sielos dalių dermės, – teisumas arba teisingumas (gr. dykaiosyne). Yda, kuri gimsta iš dalių disharmonijos, išglebimo, – bodesys (gr. akedia).

Žodis „akedija“ graikiškai reiškia „ne-rūpestį“, tai yra kedos, „rūpestis“, su neigiančia dalelyte a- (alpha privativum). Tardami šį žodį graikai turėjo omenyje būseną, kai žmogus visiškai netenka motyvacijos gyventi – jis nieko nebenori. Bunge pabrėžia, kad netgi jo kvėpavimas pasidaro sunkesnis. Ši būsena yra pavaizduota Albrechto Dürerio graviūroje „Melancholija“.

Viena iš Dykumos Tėvų inovacijų – dorybes, ydas ir susijusias būsenas jie aiškino ne tiesiog žmogaus poelgiais ar prigimtimi (kaip buvo įprasta antikoje), o nurodė egzistuojant nematomas būtybes, kurios tam tikru būdu mums skatina vienus ar kitus dalykus, vienas ar kitas būsenas. Evagrijus skiria aštuonias bendriausias ydas (apsirijimą, gašlumą, godumą, liūdesį, pyktį, bodesį, tuščiagarbiškumą ir puikybę) ir jas sieja su aštuoniomis piktosiomis dvasiomis, kurios skatina veikti taip, kad žmogus įgytų tam tikras ydas (jos taptų jo bruožu).

Demonai yra nematomi, o jų veikimo būdas – minčių sukėlimas. Jie gali pateikti žmogui tam tikrus vaizdinius, tam tikras praskriejančias mintis, jų sugundytas žmogus nusideda. Evagriškoji asketika – tai valinga kova su nepageidaujamomis mintimis ir potraukiais, pasitelkiant įvairiausias priemones joms įveikti (iš jų svarbiausios – malda ir pasninkas). Konkrečios ydos turi savų „vaistų“ (Evagrijus pasitelkia medicininę metaforiką).

 

Akedija ir depresija

 

Akedija yra ypatinga yda, nes ji vienintelė veikia ne kokią vieną sielos dalį, o visą sielą ir ją paralyžiuoja. Bunge nevengia ją vadinti depresija (p. 48, 57, 60, 72, 84). Nors 8-ajame knygos leidime, iš kurio versta į lietuvių kalbą, jau pridėtas trumpas poskyris su svarstymu, ar nereikėtų akedijos skirti nuo melancholijos (prigimtinio žmogaus polinkio į vangumą ir bodėjimąsi). Bungės nuomone, Evagrijus įrodo laisvos valios vaidmenį kovoje su blogiu, neteigdamas, kad galima visai panaikinti blogio patirtį (blogas mintis ir pagundas), t. y. jo tikslas yra ne panaikinti predispoziciją, polinkius, o išmokyti žmogų strategijos, kaip su tais polinkiais dorai gyventi. Taigi, Bunge sakytų, kad gali būti paveldimas tik polinkis į depresiją, o ne pati depresija.

Toks neatsargus žodžio „depresija“ vartojimas kelia daug bėdų. Įsivaizduokime psichiatro pacientą, kamuojamą didžiosios depresijos, kuri priklauso TLK-10 tarptautinei ligų klasifikacijai. Tokiam pacientui, kaip liga apibūdinama klasifikacijoje, bus būdinga „liūdna nuotaika, sumažėjusi energija ir aktyvumas. [...] Sutrikęs miegas ir sumažėjęs apetitas. [...] ypač ryškus savęs nuvertinimas, menkavertiškumo ir kaltės idėjos. [...] Suicidinės mintys ir veiksmai bei įvairūs somatiniai simptomai“ depresija sergantį žmogų dažnai kamuoja labai įkyriai. Bungės knyga niekada nebuvo skirta šiam žmogui, nes neaišku, kokia nauda būtų perdėtai kaltės jausmo kankinamam žmogui skaityti apie tai, kad dėl savo bėdų kaltas tik jis pats. Psichiatras Andrew Michelas yra pabrėžęs, kad vienas iš didžiųjų lūžių gydant depresiją moderniojoje psichiatrijoje buvo perspektyvos pasikeitimas, kai depresijos kamuojamus pacientus nustota laikyti kaltais dėl jų ligos (tai padeda gydymui, nes asmens kaltinimas tik stiprina simptomus).

Anot lietuvių psichiatro Eugenijaus Laurinaičio, tokiose suicidinėse kultūrose kaip lietuvių pirmoji reakcija, sužinojus, kad žmogus serga depresija, kaip tik ir yra: „Taigi susiimk, būk vyras.“ Niekas žmogui, sergančiam apendicitu, nesakys: „Taigi ko tu inkšti, susiimk!“, nes kūno ligas kur kas lengviau apčiuopti, pajusti, atpažinti savo paties patirtyje, o psichikos sutrikimai nei matomi, nei pažįstami iš savo patirties. Ne kiekvienas eina pas šeimos gydytoją peršalęs, juo labiau į psichiatrą Lietuvoje kreipiamasi tik tada, kai žmogus pasiekia kraštutinumą.

Ši problema skaitant Bungės knygą kyla būtent todėl, kad ji skirta vokiečių skaitytojams. Vakaruose dar XX a. buvo didžiulis psichoterapijos ir psichiatrijos bumas, ji tapo populiariosios kultūros dalimi. Daugelis žmonių ten turi savo psichoterapeutą. Populiariajame Charleso Myerso psichologijos vadovėlyje depresija apibūdinama tiesiog kaip prasta nuotaika (vėliau patikslinama, kas yra didžioji depresija ir kiti sunkesni atvejai). Lietuvoje problema yra nenoras kreiptis į gydytojus ir paciento kaltinimas dėl ligos, o Vokietijoje problema yra perdėtas psichoterapijos naudojimas ir visiškos paciento (kuris ten jau vadinamas klientu) atsakomybės dingimas.

Ši populiarioji psichologija, prisidengdama vertybiniu neutralumu, iš tiesų propaguoja liberalizmą ir moralinį reliatyvizmą. Antikos etika kvietė tobulinti save, keisti savo būdo bruožus, siekti dorybių ir rauti ydas, o populiarioji psichologija skatina „būti savimi“, vienodai mylėti ir savo dorybes, ir ydas, stengiasi pašalinti nerimą ir kaltę. Bunge ištirpdo depresijos sampratą moralinėje bodesio kategorijoje, o psichologai linkę ištirpdyti moralinį bodesio pobūdį depresijos kaip sutrikimo sampratoje.

Šiuo metu akademinėje psichologijoje ir psichiatrijoje vyksta rimtos diskusijos, ar depresija turi vien medicininį ar ir moralinį pobūdį (o gal tik moralinį?). Šiomis temomis rašo Mike’as Martinas, Jennifer Hansen, Nassiras Ghaemi ir kt. Pagrindinė jų problema galėtų būti suformuluota taip: „Kodėl net pašalinus fiziologines depresijos priežastis vaistais ne visada pavyksta sėkmingai grąžinti žmogų į įprastą gyvenimą?“ Žinoma, niekas iš jų neabejoja, kad yra atvejų, kuriems tiesiog būtini vaistai. Klausimas yra ką daryti, kai vaistai neišsprendžia pagrindinių problemų.

Skaitant Evagrijų Pontietį reikia turėti omenyje, kad Dykumos Tėvai niekada neskyrė nuotaikos sutrikimų, kylančių dėl fiziologinių priežasčių, nuo moralinių ydų, nes tokia skirtis nei jų laikais buvo įmanoma, nei būtų turėjusi prasmę. Pavyzdžiui, vėlesnių laikų vienuolio Jono Laiptininko „Dangiškuose laiptuose“ asketiniame kontekste aptinkame samprotavimus apie tulžį, jos sąsajas su nuotaikomis ir maisto įtaką nuotaikai. Šie samprotavimai remiasi ne tik vienuolių patirtimi, bet ir Hipokrato temperamentų teorija, pagal kurią prislėgtuose žmonėse yra daug juodosios tulžies (graikiškai melancholia reiškia „juodoji tulžis“). Dykumos vienuoliui, kurio vienintelis gydytojas dažnai buvo jis pats, nebuvo reikalo skirti tariamo „juodosios tulžies“ perviršio, atsiradusio dėl prastos mitybos (šiandien jį būtų galima gydyti vitaminais), nuo moralinės bodesio ydos, nes jų sukeliama nuotaika – panaši. Tačiau šiandien egzistuoja gydytojai, kurie gydo tai, ką anksčiau buvo galima gydyti tik pasninku, malda ir tikėjimu.

 

Apibendrinimas

 

Siracido knygoje pasakyta: „Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk VIEŠPATS jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana. [...] gydytojas gydo ir malšina skausmą, o vaistininkas gamina savo vaistus. [...] Bet melskis VIEŠPAČIUI, kuris tave išgydys. Atsisakyk savo ydų, laikyk savo rankas švarias ir apvalyk savo širdį nuo visų nuodėmių. [...] Betgi ir gydytojui leisk ateiti, nes VIEŠPATS jį sukūrė“ (Sir 38, 1–2. 7. 9. 12). Krikščionybė visada derino moralinį tyrumą su kūno gydymu, ką liudija Ligonių patepimo sakramento apeigos. Atsiradus psichiatrijai ir klinikinei psichologijai, atsiranda klausimas, kaip traktuoti gyvenimo reiškinius, dėl kurių anksčiau krikščionis niekada nebūtų kreipęsis į gydytoją ar prašęs Ligonių patepimo sakramento. Geriausiu atveju toks žmogus prašytų egzorcizmo; bet ir čia nereikia pamiršti, kad senovėje egzorcizmus taikydavo ir gydytojų gydomoms ligoms gydyti greta gydymo veiksmo, nes malda ir egzorcizmai, kaip matyti iš paties Šventojo Rašto, niekada nebuvo alternatyva ar priešybė gydytojų priemonėms.

Kaip jau minėjome, patys psichiatrai ir psichologai teigia, kad depresijos tema neapsiriboja vien klinikine praktika. Yra pastebėta, kad greta depresijos egzistuoja ir kažkas kita, kas vaistais nėra išgydoma. Bunge kaip tik apie tai rašo.

Akedija – tai ne šiaip geležies trūkumas ar paveldėtas sutrikimas, tai egzistencinė žmogaus laikysena, gyvenimo būdas, moralinis pasirinkimas. Jei skaitytojas pripažįsta jos moralinį pobūdį, tuomet Bungės knyga jam bus labai naudinga, nes joje yra aprašyti „vaistai“ nuo šitos „ligos“. Tačiau įprastus vaistus vartojame tik pasitarę su gydytoju ar vaistininku, o dėl šių „vaistų“ vartojimo būtų naudinga gauti kunigo patarimą.

Didžiausia knygos yda – savirefleksijos trūkumas. Bungės pozicija – tai kraštutinė reakcija į teologinį modernizmą, neigiantį demonų realumą ar asketinės pastangos svarbą. Tačiau akedijos tema, kaip susijusi su klausimu, į kurį tradicijoje nėra atsakymo, reikalauja refleksijos, o depresijos tema, kaip susijusi su psichiatrija ir savižudybėmis, reikalauja didelės moralinės atsakomybės.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.