TOMAS PETRULIS

Eilėraščiai

 

Inge Morath. Dostojevskio žvilgsnis pro Raskolnikovo langą. Sankt Peterburgas. 1967

Inge Morath. Dostojevskio žvilgsnis pro Raskolnikovo langą. Sankt Peterburgas. 1967

sienų ornamentai šoka mano galvoj
kai ieškau savo galvos
kad galėčiau ištarti sau labas
kai esu pats sau meistras
sumeistravęs savo rankas
ir iš stalo išdrožęs pirštus
kad galėčiau ištarti sau labas
pasidirbinęs lytinį organą
kai atskyriau kojas nuo bambos
ir atpjoviau jas nuo grindų
kad galėčiau prieiti prie veidrodžio
ir ištarti sau labas

 

 

gaidys

 

atsimušęs veidu į pokalbius
pajutau kaip kyla šnekėjimas
lyg tai būtų tešla arba putos
kaip stangrėja mano liežuvis
kaip jis kelia visokius žodžius
o tie žodžiai kilnoja rankas
ir jau ima daužytis širdis
nebegrįšiu daugiau nebegrįšiu
kai per bortą išskrisiu išskrisiu!
užgiedojau ir staigiai grįžau

 

 

mergaitė

 

praryta šviesa
žymiai tamsesnė
negu šiaip sau šviesa
jos žarnomis klaidžiojo –
 
jinai buvo tiktai naktis
mylimam savo skrandžiui
kai supos sūpynėse taip
kad net švietė kelnaitės
 
 
kur pasireikš mano gėliškumas
ir kur jau nustosiu buvęs
dainavo drabužis vėjyje
tokia buvo visa jo daina
ir man jau ėmė vaidentis
kaip akimirka vietos netenka
o vieta vos ją dengiančių rūbų
 
 
baltas blizgantis autobuse
nuspalvintas autoparke
suputojo ir mano galva
kai į ją atsimušė saulė
 
 
ateina mėnulis ir sako
tyla mano drauge
krūtinėj įstrigęs fontanas
ir kruvinas ženklas kurį
tau patiekia fazių lėkštutėj

 

 

nuobauda

 

ar laikrodis tiksi many
ar tai žmonės vaikšto gatve –
už tokį smalsumą
už tokį nevykusį klausimą
kavos botagas galvoj
išplaka prakaitą
 
 
jeigu būčiau šiandien skaidresnis
tai atrodyčiau kaip maža
Baltramiejaus bažnyčia
galbūt aš gal kažkas
ten sėdėjo šalia tvenkinių
po trim gluosniais palinkęs
žydėjo ir vyto
mirksėjo ir klausėsi vėjo
o ji baltavo lyg sau
lyg ne jam lyg ne man
ji baltavo
jos bokštas rodė vidudienį
jis buvo rodyklė į debesis
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.