Eilėraščiai

pabučiavimas

 

tik niekam niekada nesakyk

sumurmėjo man vaikas

po to už septynis litus

pirkau iš vaišnavo tuštumą

buvo didysis penktadienis –

eidama pro šalį mergaitė

nusibraukė saulės zuikutį

žėruoja vos vos jos veidas

mano minty apie ją –

 

tai buvo viena iš tų aikščių

kurioje kamuoliukas sustojo

riedėjęs lyg vėjas per sąmonę

kai vaišindavaus vynu –

 

bet tada įsidegusi popietė

dovanojo man viską už ačiū

 

 

–

aš nežinau kokia esybė

laikė mano akis

ir kvėpavo manim

nes oras buvo tylus

ir nieko nereiškė garsai

tik kartojo tą patį

vieną skiemenį ilgų

tavo kūno motyvą

jie kartojo ir pynė

tavo kūno motyvą

ilgą priešpiečio valandą

ilgą popietės krytį

ėmė šturmu balsai

tavo kūną tariau

tavo kūną kartojo

ir balsai ir kvėpavimas

 

 

kavinė po aukštais medžiais

 

kalbos turi ką pasakot

nenutrūkstamą srautą

beria jų lūpos

kad pradingtų kur nors

tas šešėlių virpėjimas

susitrauktų į sakinius

virš liūdnoko nuogumo

po medžiais aukštais

kai jos veidas iš lapų

pailgų atspindžių

šitaip stengias sudėti

aiškumą

 

 

–

žmonės liečia kažką

ir niekados taip nebūna

kad nieko neliestų

bet būna taip kad

žmonės neliečia nieko

tai šviesa yra būdas susieti

susiet ir išskirti

ypač žmones ir žmones

ir tai yra būdas mylėti

ir viena neapykantos formų

 

 

kaklelis

 

išgėręs savo pomirtinę kaukę

jis labai stipriai pasikeitė

spirite plaukiojo slaugės

ant sienos kabojo žuvies iškamša

sparčiai temo jo akyse

sniege daugėjo mergaičių

traiškančių mažytėm kojytėm

savo draugių šukes

tiktai tai nepaklausiama liko

dėl cukrinės vatos pardavėjo

visą veiksmą dozavusių rankų

 

 

eismas ir balsas

 

tom pačiom frazėm mėtėmės

kai ieškojome paslėptų

kino ir teatro afišų

gana toli nuo čia važinėjo

tramvajai ir sfinksai

svaiginomės kad nemirtume

kabinomės už mums paskirtų

žibintų žaltvykslių

bet gatvėj tik sniegas –

tavo kairioji ranka –

viena milžinė snaigė

dešine laikei apkabinęs –

dešinės nesimatė

ir niekada nebebus dešinės

nes taviškė didžiulė burna

kruvinam operhauso sietyne

pakabinta niūniuoja

 

 

raštelis melsvajai kanarėlei

 

galvodamas apie tave

kad turinys sutaptų su forma

prisidegiau pypkę vaizduotėje

ir iškart ne vaizduotėje

galvojau apie tave

mąsčiau apie pokalbius

kurių tarp mūsų nebuvo

o iš tų kurie buvo

prisiminiau patį gražiausią

ir labiausiai nevykusį pokalbį

kada tau negalėjau

tuo pačiu atsakyti

nes buvau uždarytas narvelyje