Czesławas Miłoszas vilnietiškų tapatybės derybų kontekste

Šį straipsnį norėtųsi pradėti vieno žymaus tarpukario Lietuvos intelektualo dienoraščio ištrauka:

 

Mano galvosenai tam tikrą įtaką darė tėvas. Jis buvo tikrąja žodžio prasme „litvin“, t. y. seno tipo lietuvis patriotas, toks kaip A. Mickevičius, L. Kondratovičius. Lietuviškai jis nemokėjo, bet buvo lietuviškai nusiteikęs, o kartu buvo opozicijoje prieš lenkus, o kai kada jis mokydavo mane atsikirsti išgirdus nukreiptą prieš lietuvius pašaipą. Jo mėgstamas lenkams taikomas epitetas – „artistai“, mat lenkai moka tik suvaidinti dirbančius, bet nesugeba iš esmės darbą atlikti. Juo toliau, juo labiau augo manyje separatistinis jausmas. Separatistais lenkai vadino tuos, kurie norėjo atsiriboti nuo lenkybės. Mano separatizmą skatino dar viena aplinkybė: ilgais žiemos vakarais kas nors iš vyresniųjų skaitydavo vaikams knygas arba savo žodžiais atpasakodavo jų turinį. Prancūzė skaitydavo mums ką nors iš vaikams skirto rinkinio „Bibliothèque rose“, o tetulė Korbutienė atpasakodavo ką nors iš T. Narbuto „Lietuvos istorijos“ arba skaitydavo Mickevičiaus ar Kondratovičiaus poeziją, kurią ji labai mėgo ir tą pamėgimą įkvėpė man.

[...]

Man ypač patiko šio poeto [L. Kondratovičiaus] veikalas „Jan Dęborog“. Jo pratartį pirmą kartą padeklamavo man tetulė Korbutienė. Mes važiavome arkliais per girią tamsią rudens naktį. Žingsniu ėjo arkliai ir lėtai slinko mūsų vežimas smėlėtu miško keliu.

Ziemio moja rodzona, Litwo moja święta,

Żółtym piaskiem i drobną trawą przytrząśnięta…

Išgirdęs šiuos žodžius, aš tarytum apsisprendžiau – taip, tai mano žemė, ir ta žemė vadinasi Lietuva, ir aš esu lietuvis.

 

Pacituotos ištraukos autorius – žymus tarpukario Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas. Tačiau to nežinant šių eilučių autorystė galėtų būti priskirta ir kitiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos palikuonims, kurie XX a. pasirinko būti moderniosios lietuvių tautos nariai, pvz.: M. Römeriui, S. Narutavičiui, T. Daugirdui, S. Šalkauskiui, O. Milašiui, A. J. Tiškevičiui, arba tokioms rašytojoms kaip K. Praniauskaitė, J. Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė), G. Petkevičaitė-Bitė, M. Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), seserys Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėda). Tačiau šiam sąrašui negalime priskirti Czesławo Miłoszo.

 

Poeto tapatybė kaip duotis

 

Rašytojo ir pacituoto tarpukario Lietuvos gamtininko biografijų panašumas tarsi leidžia manyti, kad panašiai apsispręsti galėjęs ir vienas žymiausių XX a. rašytojų, tačiau Cz. Miłoszas, nors ir su tam tikromis išlygomis, niekuomet nėra aiškiai priskyręs savęs moderniai lietuvių tautai. Apie garsaus tarpukario Lietuvos teisininko Mykolo Römerio pasirinkimą knygoje „Tėvynės ieškojimas“ (1992) Cz. Miłoszas yra parašęs, kad, „galėdamas rinktis, jis pasirinko Lietuvą“. Nors pateiktosios ištraukos autoriumi galėjęs būti tiek M. Römeris, tiek Cz. Miłoszas (kaip ir T. Ivanausko, šių dviejų asmenų šeimose tradiciškai buvo stiprus kultūrinio atskirumo nuo Lenkijos pajautimas, lojalumas vietos tradicijai arba, kaip teigė T. Ivanauskas, lietuviškas nusistatymas, galiausiai – rašytojų romantikų įtaka jų savivokai), Cz. Miłoszas, teigdamas, kad M. Römeris turėjęs galimybę pasirinkti savo tapatybę, daro tarp jųdviejų skirtį, leisdamas suprasti, jog jam tokia galimybė prieinama nebuvo. Savaime kyla klausimas – kodėl? Į jį atsakę, galėsime bandyti nusakyti tas „socialinių įtampų“ zonas, kurių sąlygomis, naujojo istorizmo terminais šnekant, ir buvo „iškviestas“ milošiškasis genius literarius¹.

Knygoje „Tėvynės ieškojimas“ Cz. Miłoszas klausia, kodėl, kalbant apie įtampas tarp lietuvių ir lenkų, kalbai turime skirti dėmesį, ir pats į šį klausimą atsako taip:

 

O vis dėlto turime skirti, iš vienos pusės slavų, iš kitos pusės vokiečių apsuptos Lietuvos atveju ji tapo paskutiniu tapatybės žymeniu, kaip religinės apeigos šiandieniniams Šiaurės Amerikos indėnams. Lietuviai jautėsi lyg paskutiniai mohikanai, ir ne veltui Oskaras Milašius vadino juos „Europos raudonodžiais“. Kažkur jau esu sakęs, kad naujųjų laikų Lietuvą pagimdė ne istorija, o filologija; iš tiesų sunku įsivaizduoti didesnę negu lietuvių meilę vos išlikusiai kalbai, per kurią reikėjo susigrąžinti atimtą, kita kalba atpasakojamą praeitį. Iš čia tokios griežtos ribos tarp genčiai priklausančiųjų savųjų ir svetimų, kurie gali prisiekinėti senoliais ir proseneliais lietuviais, kas visai nepadės, jeigu kalbi ne lietuviškai.

 

Čia sustokime. M. Römeriui buvimas lenkų kultūros atstovu, o tiksliau – kalbos klausimas nė kiek nesutrukdė būti visaverčiu Lietuvos piliečiu ir netgi iškilti kaip Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjui. Tačiau čia Cz. Miłoszas tarsi užbėga mums už akių:

 

Ir tokios figūros kaip Mykolas Römeris arba Alfredas Tiškevičius, po Pirmojo pasaulinio karo buvęs Lietuvos ambasadoriumi Londone, negalėjo palikti be įtarimų, nes tai buvo lenkiškos kultūros žmonės. Oskaras Milašius bent jau rašė prancūziškai, o ne lenkiškai, tačiau aš, būdamas lenkų poetas, nebegalėjau pretenduoti į lietuvio vardą.

 

Kalbant apie pasirinkimą, svarbūs ne tik išoriniai veiksniai – lietuvių etnolingvistinis nacionalizmas, – bet ir pati asmens saviidentifikacija. Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko teigimu, „Milošas suvokė save kaip poetą, pirmiausia – kaip poetą“ (žr. „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“, 2011). Menininką, kurio laboratorija yra gimtoji kalba. Knygoje „Pavergtas protas“ Cz. Miłoszas yra teigęs: „Tokia laboratorija man buvo gimtoji kalba. Būdamas poetas tik savo šaly turėjau savąją auditoriją ir tik tenai galėjau skelbti savo kūrinius.“ Rašytojas gana aiškiai suformuluoja mintį – poetas yra neatsaistomai susijęs su gimtąja kultūra ir kalba. Šiuo požiūriu Cz. Miłoszo padėtis skyrėsi nuo M. Römerio: politikui ir teisininkui kalba – jo atliekamai veiklai svarbus, tačiau ne lemiamas veiksnys. Visai kitaip yra poeto atveju: čia kalbai tenka kertinis vaidmuo. Galėtume sakyti, kad poetas Cz. Miłoszas negalėjo rinktis, kuriai kalbinei bendruomenei priklausyti: už jį šį pasirinkimą jau buvo padariusi jo gimtoji lenkų kalba. Žinoma, jaunystėje savo aplinkoje jis girdėjęs ir lietuvių kalbą, tačiau tai kas kita nei gimtoji kalba.

Tačiau tuo, kas išdėstyta, nenorima pasakyti, kad rašytojas buvo dvikalbis ir kad jis turėjo rinktis, kuriai kalbinei bendruomenei priklausyti. Cz. Miłoszas veikiau nuogąstavo, kad niekada neturėjo galimybės būti Lietuvos lenkų literatūros atstovu. Tačiau tai taip pat nėra šio straipsnio tema.

 

Dviejų lenkiškumo tipų derybos

 

Norėtųsi trumpai apžvelgti kontekstą ar XX a. vilnietiškąją tikrovę, kuri galėjusi „iškviesti“ milošiškąjį genius literarius. Tam galėtų praversti naujojo istorizmo perspektyva, leidžianti apie autoriaus kūrybą kalbėti kaip apie socialinį fenomeną. Pasak šios teorijos, literatūros kūrinys – visuomenės simbolinių derybų ir mainų vieta. Čia esą cirkuliuojanti socialinė energija, savo ruožtu nurodanti literatūros kūrinių komunikatyvumą. Tai leidžia teigti, kad literatūros kūriniai – socialinės komunikacijos dalis, o pati literatūra – viena iš diskursinės veiklos formų. Straipsnio akiratyje ketinama išlaikyti tas socialines įtampas, kurios galėjo daryti įtaką rašytojo kūrybos procesui, buvo integrali šio proceso dalis ir kurių atžvilgiu apie rašytojo kūrybą galime kalbėti kaip apie jo meto socialinei tikrovei būdingos komunikacijos dalį.

Cz. Miłoszas gimė LDK bajoriškąsias tradicijas tęsusioje šeimoje, kurioje vyravo lenkų kultūra ir kalba, tačiau būta ir gyvo, atskirumą nuo Karūnos pabrėžusio mito. Vilniuje persiėmė Lietuvos romantizmo tradicija, bylojusia, kad tėvynė (galbūt galėtume sakyti, ir būsima jo kūrybos interpretacinė bendruomenė) yra ne visai lenkiška, o savaip lietuviška, tačiau dar gimtuosiuose Šeteniuose, vėliau ir Vilniuje susidūrė su lenkiškuoju ir lietuviškuoju nacionalizmais, kurie, būdami priešiški vienas kitam, rodos, sutarė, kad Adomo Mickevičiaus tradicija tautiškumo požiūriu yra lenkiška (lenkams tai buvo savaime suprantama tiesa, o lietuviai į tokią tradiciją dėl kalbinių dalykų buvo linkę žiūrėti įtariai). Vėliau Cz. Mi-łoszas prisimins, kad būta ir kitaip mąstančių žmonių, kurie save laikė lenkų kultūros atstovais, tačiau suvokė savo lenkiškumo specifiką, gerai išreiškiamą lenkakalbio daugiakultūrio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimo, ir kurie, kaip teigė T. Ivanauskas, kalbėjo lenkiškai, bet buvo nusistatę lietuviškai ir antilenkiškai. Čia, be abejo, turimas omenyje federalistinis kraštiečių (lenk. krajowcy) sąjūdis, puoselėjęs federaciniais pagrindais su Lenkija atkurtos LDK – moderniosios Abiejų Tautų Respublikos – idėją. Tačiau šio federalistinio judėjimo siekiams neišsipildžius Cz. Miłoszas galiausiai liko maištingas lenkų poetas, kurio kritikos objektu dažnai tapdavo tas pats lenkiškumas, kaip ir bet kokio pobūdžio siauras mąstymas (žr. „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu“, 1997). Atrodo, kad epochai būdingos literatūros dvasios, pavidalą įgijusios Cz. Miłoszo kūryboje, pasirodymą čia išprovokavo dviejų rašytojo jaunystėje gyvavusių skirtingų tarpusavyje derybas vedusių lenkiškumo tipų – Karūnos ius sanguinis ir LDK ius soli – įtampa². Politinę išraišką įgavus tik pirmajam, antrasis turėjo nužengti nuo istorijos arenos – moderniajam ATR projektui nebuvo lemta išsipildyti.

Toliau aptarsime šiuos skirtingus, tarpusavyje komunikavusius ir besiderėjusius lenkiškumo tipus, bandydami nustatyti, kokį vaidmenį šios derybos turėjo Cz. Miłoszo kūrybai. Galimas tokių derybų pavyzdys – XX a. trečiajame dešimtmetyje vykęs viešas Józefo Piłsudskio ir Mykolo Römerio disputas Vilniaus ir Lietuvos klausimu³. Čia nesiimsime detalesnės viso disputo analizės, tik pabandysime nusakyti mums svarbiausius momentus. 1922 m. vilnietiškajai auditorijai skirtą viešą prakalbą J. Piłsudskis pradeda nuolankiai, it geras derybininkas – auditorijai jis prisistato kaip vienas iš vilniečių: „Kalbėsiu į jus kaip Lenkų valstybės vadovas ir kaip vilnietis.“ Jis iškart imasi apeliuoti į bendrą praeitį, kuri yra lietuviška (sostine Vilnius tapęs dar pagoniškos Lietuvos laikais), tačiau vėliau buvusi neatsiejama nuo Unijos ir bendrų laisvės kovų:

 

Kai čia kalbu, atiduodamas duoklę ir garbę mūsų didžiai praeičiai, negaliu abejingai pasitraukti į kasdienybę per tas didžias pastangas, bendras abiem tautoms, kurios brangų Vilnių sostine ir praeities paminklu padarė. Negaliu nelenkti galvos prieš bendrai pralietą kraują.

 

Tačiau jau kitoje pastraipoje J. Piłsudskis kreipdamasis į auditoriją kalba apie naujo laiko situaciją:

 

Mano ponai! Vilnius dabar žengia į naują gyvenimą, gyvenimą, kuris mus formuoja kitaip nei tai, ką davė jo istorinė praeitis. Nežinau ir nenoriu spėlioti, kiek jautrūs ir supratingi bus mūsų vaikai. Noriu tikėti, jog jie bus geresni, protingesni ir laimingesni nei mes, bent jau dėl to, kad bus auklėjami ne tokiomis kraupiomis sąlygomis. Bet per šlovę praeičiai, per pagarbą bendrai pralietam kraujui šiandien, didžio triumfo dieną, lenkų triumfo (jau tik lenkų?), kurį taip karštai čia visi susirinkusieji jaučia, negaliu neištiesti per mus skiriančią užkardą rankos tiems tenai, Kaune, kurie galbūt šią dieną, mūsų triumfo dieną, laiko pralaimėjimo ir gedulo diena. Negaliu neištiesti rankos, kviesdamas santarvei ir meilei. Negaliu nelaikyti jų broliais.

 

Šioje pastraipoje matomas esminis dviejų tautų tarpusavio santykių pakitimas, kurį vienu metu ir slepia, ir išduoda visa nuolanki ir kilni kalbėtojo retorika: gyvenimą dabar formuojanti nauja santykių padėtis, kitaip nei istorinės praeities laikais (dabartyje dingsta bendrystę steigiančios praeities pagrindas). Dabartis yra pažymėta lenkų (vienos tautos) triumfo (neaišku, kas turima omenyje: prieš keletą metų pasiekta pergalė kare su bolševikais ar tai, kad 1922 m. kovo 24 d. Vidurinė Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos). Į brolius anapus užkardos kreipiasi iš pranašesnių pozicijų kalbantis galingesnės šalies vadovas. Jis čia kalba ne kaip lygiavertis, o kaip globėjiškai ir paternalistiškai nusiteikęs subjektas. Bendra praeitis, tiksliau, apeliavimas į ją, maskuoja pakitusius galios santykius, nors čia anaiptol neturime pagrindo abejoti oratoriaus nuoširdumu, kai kalbama apie jo „vilnietiškumą“ ir vilnietišką nusiteikimą.

M. Römeris savo atsakyme sukritikuoja oponento kalbą dėl kelių dalykų: Vilnius Lenkijai tėra dar vienas miestas, tai jokia sostinė. Sostinė, tad ir šlovingas miestas, Vilnius galįs būti tik ten, kur jis gali tikėtis sulaukti deramo sostinei statuso, t. y. Lietuvoje. Taigi J. Piłsudskio pasiūlytas naujasis status quo niekaip negali tikti šiam miestui. Kalbėdamas apie brolybę ir tiesdamas ranką „Kauno Lietuvai“, J. Piłsudskis, anot M. Römerio, veidmainiauja, nes jis ką tik prijungęs Vilnių prie Lenkijos. Tai leidžia daryti išvadą, kad oponento „kalbos pabaiga yra [...] lietuvių išdavystės aktas“ ir kad Vilniaus atėmimas nėra „aktas, tinkantis skelbti „brolystę“.

Kodėl arba kaip šią viešą dviejų asmenų polemiką galėtume laikyti viešomis derybomis? Dėl ko čia yra deramasi? Turbūt nesuklysime pasakydami, kad abiem pašnekovams brangus Vilnius ir senosios Lietuvos drauge su Lenkija kurta praeitis. Šiose derybose galima pamatyti įdomų besiderančių pusių susikeitimą vietomis: iš pažiūros sakytume, kad J. Piłsudskis atstovavo senosios Lietuvos politinei tradicijai, o M. Römeris buvo politinis modernistas. Tačiau galbūt viskas nėra visai taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? LDK tradicija išauklėtas ir jai ištikimas M. Römeris, paremdamas modernios Lietuvos projektą, galiausiai lieka klasikinės politikos šalininkas. Juk pranašaudamas senajai Lietuvos sostinei, kad ši „atgaus savo pozicijas, grįš į sąjungą su Lietuva kaip jos teisėta sostinė, jos sukurta“, ir, dar svarbiau, tvirtindamas, kad „atgimstanti Lietuva bus sintezės visuma, kurioje ir ta sankloda [kalbama apie Lietuvos lenko tapatybės psichinę sanklodą] ras savo vietą“, jis teigia, kad naujoji Lietuva bus steigiama įvairių tapatybių atžvilgiu egalitariniais pagrindais. Tokiais, kuriais anksčiau rėmėsi Respublika. Tokiame šio teisininko požiūryje modernios Lietuvos idėja dera su ištikimybe senosios LDK politinei tradicijai. O J. Piłsudskis, remdamasis nauju status quo (prievartiniu Vilniaus krašto prijungimu prie Lenkijos) ir galbūt žvelgdamas pragmatiškai, teigia, kad „Vilnius dabar žengia į naują gyvenimą“, gyvenimą su Lenkija, šitaip kartu paneigdamas visą respublikonišką miesto ir bendros valstybės praeitį, kai bendrą veikimą grindė ne stipresniojo teisė, o lygiaverčių narių sutarimas. Taigi apibendrindami galėtume sakyti, kad čia du pašnekovai, sutardami dėl bendros praeities, derasi dėl tradicijos ir savo ateities. Juk vieno lenko, visos Lenkijos vadovo, siekis įkomponuoti savo asmeninius lietuviškus sentimentus į to meto status quo jam buvo toks pat svarbus kaip ir kito lenko M. Römerio, modernios Lietuvos kūrėjo, siekis įsteigti valstybę, kurios santvarka būtų leidusi egzistuoti jo unikaliai, sakytume, epochą pralenkusiai lenkakalbio lietuvio tapatybei. Taigi, kiek provokuodami, galbūt galėtume šią situaciją suformuluoti taip: J. Piłsudskis, pasitelkdamas jėgą, siekė išsaugoti savo tapatybės lietuviškąją dalį, Vilnių prijungdamas prie Lenkijos. M. Römeris, siekdamas išlaikyti savo lenkiškąją tapatybės dalį, (veikdamas politiškai) pasisakė už Vilniaus prijungimą prie Lietuvos.

 

Cz. Miłoszas ir derybos gaisro metu

 

Kad geriau suvoktume, kaip ano meto literatūros dvasia „pasitelkė“ Cz. Miłoszo asmenį, pirma turime prisiminti keletą jo gyvenimo datų. Jo Vilniaus laikotarpis prasideda 1921 m., kai jis iš „Kauno Lietuvos“ atvyksta mokytis į Vilniaus Žygimanto Augusto berniukų gimnaziją, vėliau tęsiasi jam studijuojant Vilniaus universitete iki pat (tiesa, su pertrūkiais) 1940 m., kai dėl sovietinės okupacijos jis buvo priverstas palikti Vilnių. Kadangi aptariamo viešojo disputo laikotarpiu Cz. Miłoszas dar tebuvo gimnazistas, dėmesį sutelksime į rašytojo studijų ir vėlesnį laikotarpį. Taigi jo poetinė veikla prasideda ne drauge su minimu ginču, o jau jo kontekste. Stovyklos, kurias buvo galima rinktis, jau egzistavo.

Atrodo, kad rašytojo debiutas buvo staigus ir užtikrintas, publikuotis jis pradėjo kultūriniu atžvilgiu viename reikšmingiausių universiteto, o ir viso miesto žurnalų „Alma Mater Vilnensis“. Tačiau į save dėmesį buvo atkreipęs dar anksčiau dėl Akademiniame Vilniaus bastūnų klube reikštos audringos tradicionalizmo ir konservatyvizmo kritikos. Anot lenkų literatūros istoriko Tadeuszo Bujnickio, su kitais savo laiko Vilniaus poetais (S. Stomma, A. Golubevu, L. Beynaru (Pawełu Jasienica), H. Dembińskiu, S. Jędrychowskiu ar J. Zagórskiu) jį siejo „priešiškumas vis agresyvesniam elgesiui dešinės, kurią studentų bendruomenėje reprezentavo įvairios studentiškos korporacijos ir Visos Lenkijos jaunimo organizacija“⁴. Atrodo, kad Cz. Miłoszo debiutą ženklino dar ir nuo pat pradžių pastebimas jo kitoniškumas to meto Vilniaus literatūriniame kontekste. Pasak T. Bujnickio, rašytoją kitokį darė tai, kad jis buvo kilęs iš etninės Lietuvos, domėjosi moderniąja Europos poezija ir pasisakė prieš konservatyvizmo apraiškas to meto Vilniaus literatūroje:

 

Miłoszo poezija netiko prie anuometinės Vilniaus literatūrinės aplinkos kūrybos konteksto, dar daugiau, šis iškart buvo Miłoszui nepalankus. Tam darė įtaką kitokia, su etnine Lietuva susijusi Miłoszo kilmė ir tai, kad būsimasis poetas anksti susipažino su naujomis poezijos srovėmis, kurias vyresnieji Vilniaus literatai su pasibjaurėjimu atmetė. Šiaip ar taip, jo kūryba gimė iš maišto ir nenoro taikstytis su Vilniaus „poezijos lopšio“ marazmu ir konservatyvumu bei su kiek vyresnių už jį autorių poezijos neoriginalumu ir konvencionalumu.

 

Pažymėtina, kad to meto kūryboje daugiausia plėtotos lokalaus pobūdžio temos ir motyvai, o jų išraiškos priemones vis dar smarkiai veikė romantizmo tradicija. T. Bujnickis konstatuoja:

 

Žvelgiant iš platesnės nei vietinė perspektyvos, trečio dešimtmečio pabaigos Vilnius negalėjo imponuoti jaunajam Miłoszui. Vilniaus literatūroje dominavo vadinamieji „regionalistai“, stipriai susiję su Vilniaus krašto „tuteišiškumu“ ir su pietizmu kultivavę krašto tradicijas bei papročius. Dažniausiai jie laikė save istoriniais lietuviais, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais, bet tuo pačiu metu nemėgo „Kauno“ Lietuvos.

 

T. Bujnickio žodžiais tariant, to meto „įprastas vilnietiškosios kūrybos pavyzdys varijuoja tarp romantinio regionalizmo ir epigoniško mėgdžiojimo“. Tačiau ano meto miesto literatūros pagrindą, anot literatūrologo, sudarė ne tik tuteišiai, bet ir „atvykėliai“ lenkų kūrėjai kaip Cz. Mi-łoszas. Visgi, be jų, Vilniuje dar būta ir žydų, lietuvių, baltarusių, rusų kūrybinių terpių, tiesa, mažai įsidėmėtų. T. Bujnickis teigia, kad nors „Vilniaus regionalistai aiškiai sekė romantizmo, o ypač Mickiewicziaus ir filomatų tradicijomis“, o „lietuviškus ar baltarusiškus motyvus savo kūryboje laikė svarbiais vaizduojamo pasaulio elementais“, jie dominuojančio literatūrinio diskurso laikyti „mažiau reikšmingais už lenkiškus“. Anot T. Bujnickio, Cz. Miłoszas priešinosi tokiam savimi besiribojančiam ir uždaram provincialumui:

 

Jaunojo „žagarininko“ įsitikinimu, užpildydamas intelektualųjį ir meninį Vilniaus gyvenimą, regionalizmas silpnina miesto ryšius su „likusios Lenkijos kultūra“⁵. Kita vertus, regionalizmas turėtų (tariamai) švelninti tautinę nesantaiką Paribyje.

Jis rašo: „Regionalizmas, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, atsirado kaip būdas įvesti į rytų žemes lenkų kultūrą ne tokiomis akį rėžiančiomis porcijomis ir piliulėmis.“

Taip suvokiamas regionalizmas linko prie egzotikos, daug dėmesio skyrė vaizdingumui, puošnumui ir provincialumui. Miłoszas negailestingai susidoroja su regioninio gyvenimo estetizavimu, „teatriškumu“, neidėjiškumu: „Regionalizmas, tai nacionalizmo arba paviršutiniško smulkių interesų gynimo išraiška. Vietos papročius, kultūrą, neretai ir jos atsilikimą regionalizmas traktuoja kaip dekoratyvius ir sentimentalius momentus, o tautinių kultūrų sambūvio klausimą sumažina iki tam tikrų nuotaikų ir sentimentų [...] Regionalizmas pakenkė Vilniui. [...] Pavertė Vilnių visiška provincija.“

Ir reziumuoja: „Jaunojo Vilniaus užduotis – kova su regionalizmu.“

 

Cituojamame T. Bujnickio straipsnyje randame pateiktą čia mums aktualų kraštiečių atsakymą į jaunojo Cz. Miłoszo regionalizmo kritiką. T. Bujnickis teigia: „Net „jauniesiems“ palankus „krajovcų“ laikraštis „Przegląd Wileński“, pripažindamas kritiškas Miłoszo pastabas teisingomis, replikuoja: „visa tai, kas paremta regionalizmo interpretacija, atrodo dirbtina ir šleikštu, visas tas „tuteišiškumas“, kalbos, papročių, psichikos kitoniškumas nuoširdžiam „krajovcui“ yra artima ir brangu, o ponui Miłoszui ir jo kolegoms tėra juokinga atgyvena.“ Įdomu, kad vėliau, kaip knygoje „Tėvynės ieškojimas“ yra aprašęs pats Cz. Miłoszas, kardinaliai pasikeitė jo požiūris į jaunystėje kritikuotus dalykus. Čia turime atsižvelgti ir į dar vieną svarbų faktą – kairuolišką jaunojo Cz. Miłoszo nusistatymą, kuris galėtų pateisinti jo bekompromisiškumą ir karingą retoriką („Jaunojo Vilniaus užduotis – kova su regionalizmu“).

Tačiau Cz. Miłoszo kritika regionalizmui pirmiausia nukreipta į jame slypintį užsimaskavusį latentinį nacionalizmą, kuris kraštui būdingą savitumą savotiškai kolonizuoja, elgdamasis su juo kaip su dekoratyviais ir egzotiškais vietos tikrovės elementais. Regionalizmas pirmiausia žiūrėjęs lenkiškumo interesų, o su visais vietos vilnietiškais unikalumais elgęsis kaip su įdomiais, egzotiškais, tačiau visgi antraeiliais subjektais. Tai primena M. Römerio kritiką J. Piłsudskiui, esą šis, prijungdamas Vilnių prie Lenkijos, padaro jį dar vienu iš daugelio Lenkijos miestų. Kitaip tariant – ne pirmaeilės svarbos, tačiau miela, sentimentalia ir pageidautina nuosavybe. Cz. Miłoszas taip pat kritikuoja regionalizmą dėl šio provincializuojančio poveikio miestui. Čia vėl galime matyti gana tiesioginę sąsają su M. Römerio mintimi, kad Vilnius, atsidūręs Lenkijos sudėtyje, tapsiąs eiliniu miestu ir neteksiąs sostinės statuso miestui teikiamos šlovės, taip pat tos reikšmės, kurios jis yra istoriškai nusipelnęs. Kaip jau minėjome, laikui bėgant Cz. Miłoszo pozicijos smarkiai keisis, jis atrasiąs bendrumą su anuomečiu kraštiečių sąjūdžiu, tuomet dar nepamatytą ir neužčiuoptą daugialypiame ano meto Vilniaus gyvenime. Galima suprasti, kad negausų, jaunam, tuomet dėmesį į platesnes temas kreipusiam poetui į akis galbūt ne itin kritusį federalistinį sąjūdį pastebėti reikėjo laiko ir vėliau įgytos distancijos⁶.

Čia išsakytų minčių kritikai galėtų praversti kad ir toks klausimas – ar svarstė savo tapatybės problemą Cz. Mi-łoszas jaunystėje? Paklauskime dar tiksliau – ar rašytojas svarstė savo lietuviškos tapatybės klausimą, gyvendamas Vilniuje? Drįstume manyti, kad rimti tapatybės, pažymėtos (sen)lietuviškumo klausimu, svarstymai rašytoją aplankė daug vėliau, gyvenant emigracijoje. Tiesa, ir kalbant apie jaunystės laikotarpį esama daugybės niekaip neapeinamų, svarbių detalių, kaip antai: žurnalo „Żagary“ lietuviška pavadinimo kilmė, faktas, kad Cz. Miłoszas Vilniuje buvo atvykėlis iš „Kauno Lietuvos“, kad tiek jis, tiek jo bendraminčiai „žagarininkai“ rašė eilėraščius apie Lietuvą (T. Bujnickis mini „Żagary“ Nr. 2 išspausdintą Cz. Miłoszo eilėraštį „Jeszcze wiersz o ojczyźnie“ („Dar eilėraštis apie tėvynę“), taip pat paminėtinas Teodoro Bujnickio „Lietuva, mano tėvyne…“ – eilėraštis iš rinkinio „W połowie drogi“ („Pusiaukelėj“, Vilnius, 1937)), Cz. Miłoszo publikavimosi Lietuvos kultūrinėje spaudoje epizodai⁷. Svarstant Cz. Miłoszo „lietuviškumą“ tarpukario laikotarpiu, ypač svarbus vienas tekstas – 1938 m. Varšuvoje publikuotas Cz. Miłoszo straipsnis „Spojrzenie na literaturę litewską“ („Žvilgsnis į lietuvių literatūrą“). Tuometinėje lenkų kultūros aplinkoje dėmesys lietuvių literatūrai, be abejonės, turėjo būti išskirtinis gestas. Visgi nuodugni savojo lietuviškumo refleksija ateis su laiku, ji bus nulemta daugybės aplinkybių – amžiaus, karo ir emigracijos patirčių, bendradarbiavimo su Jerzy Giedroyco „Kultura“, kontaktų su lietuvių išeivija, pirmiausia su „Santaros-Šviesos“ federacija.

Pratęsdami galėtume sakyti, kad tarpukariu Cz. Miło-szas gyveno J. Piłsudskio sukurtoje politinėje tikrovėje, bet nepriėmė jos pagrindinės ideologinės prielaidos – regionalizmo. Jo asmeninės patirtys galėjusios artinti jį prie tuo metu dar nepažinoto M. Römerio pozicijos. Vėliau „Gimtojoje Europoje“ jis konstatuos, kad Vilnius visai nebuvo jo pasaulio centras. „Vasaros mėnesius praleisdamas kitoje valstybėje, turėjau galimybę palyginti. Įpročių archajiškumas ten buvo dar ryškesnis, tačiau neabejotinai egzistavo valstietiškoji civilizacija, kurios gyvasčiai reikia struktūros, kaip dabar tartume, buožiškos struktūros ir minimalaus gerbūvio. [...] Užtat krašto, kuriam priklausė miestas, t. y. Lenkijos visai nepažinojau.“ Ir čia autorius greitai peršoka regioninius (Vilniaus), valstybinius (Lietuva / Lenkija) tapatybės lygmenis, apsistodamas ties supranacionaliniu Rytų Europos tapatybės dėmeniu: „Tam tikra prasme galiu save laikyti tipišku Rytų europiečiu. Atrodo, tiesa, kad jo differentia specifica galima būtų apibrėžti formos – išorinės ir vidinės – trūkumu.“ Rašytojas pabrėžia, kad „forma pasiekiama stabiliose visuomenėse“, ir tuoj pat priduria:

 

Mano aplinkoje trūko net vieningo mosto, draugiško patarimo, aiškių taisyklių, kaip elgtis prie stalo. Beveik kiekvienas sutiktas žmogus buvo kitoks ne tik dėl jam vienam būdingo savitumo, bet kaip grupės, klasės ar tautos atstovas. Vienas gyveno XX amžiuje, kitas – XIX, trečias – XIV. Pasiekęs brandos metus, savo viduje nešiojausi besikeičiantį ir iškreiptą muziejų. [...] Sakoma, kad šiuolaikinė civilizacija kuria unifikuotą nuobodulį ir naikina individualumą. Jeigu taip, tai dėl šios ydos neturėjau progos skųstis.

 

Be abejo, šis neapibrėžtumas buvo skausmingas. Tačiau galbūt ilgainiui rašytojui pavyko atrasti būdus, kaip bent iš dalies neutralizuoti šio „muziejaus“ problemiškumą. Autorius tarsi padidina vaizdo mastelį, kas leidžia savo nesutvarkytą, rytų europietišką aplinką išvysti bendresniame „Gimtosios Europos“, europietiškos „šeimos“⁸ kontekste⁹. Tai buvo svarbu Šaltojo karo kontekste, nes leido pabrėžti, kad nesi svetimas, kad tas „nesutvarkytas“ kraštas yra tos pačios Europos kitas veidas. Drįstume sakyti, jog taip rašytojas galėjo išspręsti savo tapatybės klausimą kitu atžvilgiu. Už „Gimtąją Europą“ asmeniškesnė ir įdomesnė yra kita rašytojo knyga „Tėvynės ieškojimas“, kurioje toliau svarstoma tapatybės problema. Čia regos laukas tarsi vėl susiaurėja ir iš panoraminio žvilgsnio režimo grįžtama atgal, prie nesutvarkyto muziejaus. Visgi minėtasis straipsnis apie lietuvių literatūrą, vėlesni, į jau lietuvišką Vilnių grįžus užmegzti kontaktai su Juozu Keliuočiu ir „Naująja Romuva“ rodo, kad gyvendamas lenkiškame Vilniuje jis galėjęs ieškoti, nors kol kas nebūtinai programiškai, kitokios savo tapatybės formulės, kurios išraišką jo kūryboje nuskaidrino emigracijos laikotarpis.

Tačiau jau Vilniaus laikotarpiu ims ryškėti tektoniniai tapatybės poslinkiai. Čia didelę įtaką autoriui turės pažintis su neokatalikiškų ir prolietuviškų pažiūrų Oskaru Milašiumi, vėliau – su universaliai europietiškai kultūrai užsiangažavusia „Naujosios Romuvos“ redakcija. Atrodo, kad vėliau savo tautiškai „negryną“ patirtį rašytojas išreiškė ne provincialiu regionalizmu, o susiejo ją su universaliu Vakarų modernizacijos procesu – mokslinio ir religinio pasaulėvaizdžio atsiskyrimo XVIII a. sąlygota moderniosios sąmonės krize, žmogaus išvietinimo trauma (išvietinimo patirtį Cz. Miłoszas traktuoja plačiąja prasme, bet ir konkrečiai – kaip totalitarinių režimų vykdytų modernizacijos projektų pasekmę (žr. „Ulro žemę“, „Pavergtą protą“)). Tačiau modernizacijoje aptinkamos ne tik visų traumų priežastys, bet, kaip rodo paties rašytojo pavyzdys, ir galimybės jas įveikti, atrandant modernius būdus toliau būti ir susitaikyti su praeitimi. Čia tarp eilučių minimų teosofinių, politinių ir literatūrinių idėjų jungtys galiausiai kristalizuosis Cz. Miłoszo opus magnum – poemoje „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“. Visgi aptariamuoju jaunystės laikotarpiu visi šie aspektai dar rašytojui nebuvo pirmaeilės svarbos klausimai, kuriuos jis būtų siekęs aptarti ano meto savojoje kūryboje. Tuo metu jį veikiau dominusios kitos temos. 1936 m. eilėraštyje „Metai“ poetas rašė:

 

Viskas praėjo, viską užmiršai,

taigi laikas pakilti ir bėgti,

nors anei kranto, anei tikslo nežinai

ir tik matai pasaulio gaisrą.

 

Sakytume, kad šiose eilutėse sutelpa pateisinimas „katastrofistų“ vardo, kurį amžininkai suteikė šiam modernistiniam tarpukario Vilniaus literatūriniam judėjimui. Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus užaugo nauja karta, kurios atmintyje nebuvo gyvo visų karo žiaurumų patyrimo. Atrodė, kad būta laiko „pakilti ir bėgti“, tačiau tam trukdė tvirtos orientacijos nebuvimas („anei kranto, anei tikslo nežinai“), galbūt susijęs su tarpukario Lenkijos valstybės vidiniais vaidais ir begalinėmis rietenomis (valstybė sudaryta iš trijų dalių – prūsiškosios, austriškosios, rusiškosios, – anksčiau priklausiusių skirtingoms imperijoms ir dėl to tarpusavy skirtingų, atgavus nepriklausomybę šalies politinei sistemai buvo būdinga didelė fragmentacija), neapeinant nė tautiškumo klausimų. Visa tai vyko „matant pasaulio gaisrą“ (eilėraštis parašytas 1936 m., taigi 3 metai po Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje ir 3 metai iki Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo), galbūt nujaučiant antrąją katastrofą. Čia verta paminėti O. Milašiaus ir jo pranašysčių poetui darytą įtaką. Prasidėjus karui katastrofistines idėjas ir O. Milašiaus „mokymą“ rašytojas lietuviškajai auditorijai išdėstė savo straipsniuose, publikuotuose „Naujojoje Romuvoje“¹⁰. Vargu ar tokiame kontekste rimti galėjo atrodyti ginčai dėl to, kam turi priklausyti Vilnius arba kas esi labiau – lietuvis ar lenkas. Cz. Miłoszo poezija anksti pradėjo pranašauti artėjančias katastrofas, kurių akivaizdoje minėtos „derybos“ dėl to, kas turi teisę į praeities palikimą, atrodė mažų mažiausiai trivialiai. Žinoma, vėliau laikas nuskaidrins praeities įvykius, asmenybes, atkreips į juos dėmesį ir leis susidaryti konkrečią nuomonę, viską įvertinti iš naujo, tačiau vargu ar šie klausimai Vilniaus laikotarpiu sudarė Cz. Miłoszo svarstymų pagrindą. Kaip minėjome, interpretuoti šiuos klausimus autorius pradės daug vėliau, įgijęs laiko ir geografinės distancijos (egzilio) patirtį. Todėl Cz. Miłoszo sąmoningą atsisakymą šiose derybose laikytis kokios nors pozicijos, taip priimant dominuojantį diskursą kaip reikšmingą, galėtume laikyti labai aiškiu jo komunikacijos aktu savo meto ir vietos visuomenei, savo horizonte nemačiusiai „anei kranto, anei tikslo“. Kartu ši pozicija sutapo su pesimistinėmis to meto Europoje tvyrojusiomis nuotaikomis, špengleriškomis mintimis apie Vakarų saulėlydį. Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galėtume teigti, kad tikroji įtampa, kurioje pasirodė šis savo epochai būdingas milošiškasis genius literarius, buvo įtampa tarp artėjusios grėsmės ir aklumo, minėtos grėsmės akivaizdoje užsiimant antraeilių reikalų svarstymu.

_______

 

1 Terminą genius literarius vienas žymiausių naujojo istorizmo teoretikų Stephenas Greenblattas pasiskolino iš anglų filosofo Francio Bacono (genius ilgius temporis literarius veluti incantatione – „žavinga literatūros dvasia iš kiekvieno amžiaus“). Terminas, kurį pavartojo F. Baconas, nurodo ne atskiro autoriaus, o veikiau tam tikros epochos „literatūros dvasią“, tad ir patį terminą derėtų versti ne kaip „literatūros genijus“ ar „autoriaus genijus“, o kaip „literatūros dvasia“. S. Greenblatto vartojamą „literatūros dvasios“ terminą reikėtų suprasti kaip konkrečiai epochai būdingą literatūros stilių, jos mimetinius principus, estetinę sąmonę ir pan. – tai, ką kitas garsus XX a. literatūros teoretikas Erichas Auerbachas nagrinėjo viename garsiausių savo darbų „Mimezis“. Literatūros dvasia S. Greenblattui taip pat yra neatsiejama ir nuo elgsenos ar individualios laikysenos stilių.

2 Čia, kalbant apie skirtingus lenkiškumo tipus, remiamasi dviejų skirtingų pilietybės modelių analogija: ius sanguinis principas nurodo, kad pilietybė yra įgyjama „automatiškai“ arba „per kraują“ (primordialistinis tautiškumo aiškinimas), o ius soli principas remiasi idėja, kad priklausymas tam tikrai bendruomenei remiasi gimimo vietos principu. Šis pilietybės konceptas pabrėžia ne priklausymą kokiam nors etnosui, o pilietines teises ir pareigas. Klasikinis pavyzdys čia yra (atitinkamai) Vokietija ir Prancūzija (žr. Rogers Brubaker, Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje, Vilnius: Pradai, 1998).

3 Omenyje turima J. Piłsudskio 1922 m. balandžio 20 d. „Prakalba Vilniuje“ ir vėlesnis M. Römerio „Atsakymas Józefui Piłsudskiui“, kuriuos Cz. Miłoszas yra paskelbęs savo dokumentų rinktinėje „Išvyka į dvidešimtmetį“ (Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003).

4 Čia remiamasi Tadeuszo Bujnickio straipsniu „Miłoszas Vilniaus literatūrinėje aplinkoje“ (Darbai ir dienos, 2006, Nr. 46).

5 Iš to, kas pasakyta apie to meto literatūrinę Vilniaus aplinką, ir iš fakto, kad tuometė Lenkija anaiptol nebuvo etniškai vienalytė, galime daryti prielaidą, jog čia kalbama apie nelenkišką jos kultūrą, kurią, anot Cz. Miłoszo, regionalizmas galėjęs silpninti.

6 Juk tuo metu Cz. Miłoszas nepastebėjo ne tik kraštiečių, bet ir žydiškojo Vilniaus poetų. Tai bylojančių ištarų esama žurnale „Kultura“ jo spausdintame straipsnyje apie kitą tarpukario Vilniaus lenkų / senlietuvių rašytoją Józefą Mackiewiczių (žr. Czesław Miłosz, „Koniec Wielkiego Xięstwa (O Józefie Mackiewiczu)“, Kultura, 1989, Nr. 5 (500)). Beje, kaip pats prisipažįsta nurodytame straipsnyje, tarpukariu apie J. Mackiewiczių taip pat nieko nežinojęs. Tai galbūt rodo, kad rašytojas turėjo savus, skirtingus interesus, dėl kurių ir galėjo nekreipti dėmesio į tai, kas vyko visai čia pat.

7 Omenyje turimi „Naujojoje Romuvoje“ 1939 m. Cz. Miłoszo publikuoti eilėraščiai „Knyga“ (Nr. 11), „Debesys“ (Nr. 33–34) ir „Paukščiai“ (Nr. 45).

8 Cz. Miłoszo knygos „Rodzinna Europa“ („Gimtoji Europa“) pavadinime esantis žodis „rodzinna“ gali būti verčiamas ir kaip „gimtoji“, ir kaip „šeima“.

9 Autoriaus pateikiama „nesutvarkyto muziejaus“ metafora čia greičiausiai siejasi su populiaria meno teoretiko André Malreaux koncepcija le musée imaginaire, žyminčia įtampą tarp nesutvarkytos heterogeniškos patirties ir poreikio suteikti jai formą. Menotyrininkė Odeta Žukauskienė kalbėdama apie A. Malraux yra teigusi, jog „jam rūpėjo įrodyti, kad tuomet, kai neliko tikėjimo religinėmis tiesomis, kai žmonija apskritai suabejojo žmogaus proto tikslais ir kilo didelis susirūpinimas žmonijos likimu, Vakarų modernizmas pradėjo polilogą su įvairiomis civilizacijomis ir kultūromis, plėtė dvasinį akiratį ir kūrė įsivaizduojamąjį muziejų. Pasak A. Malraux, tuomet Vakaruose įsitvirtinęs simbolizmas tapo beprasmis. Ieškodami atsakymo į egzistencinius būties klausimus, modernaus meno kūrėjai pradėjo dairytis po visą pasaulį. Taip prasidėjo didžiųjų plaukiojimų epocha, kuri žymi ne tik įsivaizduojamojo muziejaus tapsmą, bet ir pasaulinio meno pradžią, arba globalios kultūros atsiradimą. […] Kūrybiniai dialogai vis stiprėjo, sukurdami begalinį įsivaizduojamąjį muziejų, mentalinę ir vaizduotės erdvę, kuri smarkiai veikia mūsų pasaulėžiūrą ir globalėjančio meno pasaulį. [...] kiekvienas kūrybos judesys skatino kurti naują meno žemėlapį, naują meno kalendorių. Kūrybinės metamorfozės atskleidė kitų kultūrų kūrybiškumo sampratas ir žmogaus dvasinio pasaulio gelmes, atvėrė universalias žmogaus kūrybos ir būties problemas“ (Odeta Žukauskienė, „André Malraux atvertys: autentiškos būties paieškos“, Metai, 2013, Nr. 7).

10 Turimi omenyje žurnale „Naujoji Romuva“ Cz. Miłoszo publikuoti straipsniai „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ (1940, Nr. 8) ir „O. Milašiaus idėjos“ (1940, Nr. 22/23).