Tylusis Dvasios darbas – Tridento Mišios
„Šiaurės Atėnuose“ (Nr. 18–20) buvo publikuoti pasakojimai apie mano apsilankymus įvairiose krikščionių bendruomenėse. Norėčiau pratęsti šį ciklą pasakojimu apie apsilankymą neįprastoje Vilniaus Romos katalikų bendruomenėje, kurioje Mišių metu moterys ryši skareles, meldžiamasi lotynų kalba ir giedamas grigališkasis choralas. Ne, šie žmonės – ne lefebristai, o įprasti Katalikų Bažnyčios nariai.
Vilniaus senamiestyje, netoli prezidentūros, glaudžiasi nedidukė Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnytėlė. Iš išorės maža, kukli, tačiau užėję į vidų sekmadienio vidudienį galime atsidurti nepaprastai iškilmingame (ypač lyginant su kitomis Vilniaus bažnyčiomis) vyksme – čia švenčiamos lotyniškosios Tridento šv. Mišios, kurios dar vadinamos Romos rito ekstraordinarine forma. Jas aukoja bendruomenės dvasinis vadovas – kun. Juozapas Minderis.
Nedaug kas iš katalikų žino, kad 2007 m. popiežius Benediktas XVI paskelbė Motu Proprio, kuriuo panaikino kelias dešimtis metų galiojusius apribojimus ir leido katalikams švęsti Mišias pagal iki Vatikano II susirinkimo (1962–1965) liturginės reformos viso pasaulio katalikų naudotą variantą, žinomą kaip Tridento Mišios (1570). Popiežius teigė, kad nors ir šiuolaikinės katalikų Mišios yra įprastos (ordinarinės, dar vadinamos Novus Ordo) lex orandi (tikėjimo taisyklės) formos, jei tik tikintieji arba kunigas pageidauja, jiems turi būti suteikta teisė išreikšti savo tikėjimą ypatinga (ekstraordinarine) forma. Netrukus po šio Motu Proprio tradicinių Mišių bendruomenė susibūrė ir Vilniuje.
Mano kelionė
Kai įžengiau į bažnyčią, pirmiausia nustebino prieblanda ir puošni architektūra. Nors, kaip vėliau pokalbyje sakė kun. Juozapas, bažnyčios pastato pasirinkimas buvo ne jo valioje, barokinis interjeras ir šventovės planas idealiai dera su Tridento liturgijos dvasia. Bažnyčioje vizualiai galima skirti tris erdves – presbiteriją, kurią nuo tikinčiųjų skiria susiaurėjimas, atsirandantis dėl to, kad kairiajame šone kyšo sakykla, pagrindinę patalpą, kurioje stovi suolai su klauptais, ir prieangį, atskirtą geležinėmis grotomis. Nors kun. Juozapas sakė, kad tos grotos yra įtaisytos saugumo sumetimais, jos nenumatytai atlieka panašią liturginę funkciją kaip ir analogiškas architektūrinis elementas senovės krikščionių bažnyčiose – už jo renkasi katechumenai ir atgailaujantieji (klausykla pastatyta prie bažnyčios durų, taigi ją nuo pagrindinės navos skiria grotos; dalyje iki grotų taip pat yra suolai, todėl pirmą kartą atėję žmonės dažnai neina į tą dalį, kurioje meldžiasi bendruomenė, o stebi Mišių vyksmą pro grotas).
Ant stalelio netoli įėjimo guli dvi knygelės – Ordo Missae (liet. „Mišių tvarka“ – nekintamosios Mišių dalys pagal 1962 m. redakciją) ir knygelė su kintamosiomis dalimis. Jose Mišių tekstas pateiktas lotyniškai ir lietuviškai, yra giesmių neumos (senovinės natos), prie kintamųjų dalių pridėti skaitinių tekstai. Paėmęs abi knygeles atsisėdau suole ir pradėjau nagrinėti jų turinį.
Šv. Mišių vyksmas
Tridento Mišių struktūra tokia pati kaip ir ortodoksų Dieviškosios Liturgijos. Pirmiausia skaitomos ir giedamos parengiamosios maldos, dalį jų kunigas skaito tyliai, dalis giedama garsiai, o pačios Mišios sudarytos iš katechumenų (Žodžio) liturgijos ir ištikimųjų (Eucharisitjos) liturgijos. Sekmadienio šventimas prasideda iškilminga kunigo procesija nuo bažnyčios įėjimo iki altoriaus, jos metu gausiai smilkoma, švęstu vandeniu šlakstomi tikintieji ir giedami 50 (51) psalmės žodžiai: Asperges me, Dómine, hyssópo, et mundábor („Apšlakstyk mane, Viešpatie, yzopu, ir būsiu tyras“). Meldžiamasi už taiką, Tėvynę ir kalbamos kitos maldos, kurias numato kunigas. Pačios Mišios prasideda kunigo žodžiais: In nomine Patris et Filii et Spiritus Sancti („Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ – kunigas ir tikintieji žegnojasi).
Jau pati pradžia gali pasirodyti nejauki žmonėms, pripratusiems prie Novus Ordo Mišių. Atrodo, kad prasidėjus Mišioms kelias minutes tarsi nieko nevyksta, kunigas ir patarnautojai meldžiasi tyliai, o suskambus psalmėms kunigas toliau savo liturginius veiksmus atlieka tyliai (viską daro nusisukęs, nes tradicinėse Mišiose kunigas tarnauja žvelgdamas į Rytus, o ne į žmones, t. y. žmonėms atsukęs nugarą ir atsisukdamas tik tada, kai į juos kreipiasi). Ši tyla, pasak kun. Juozapo, kaip ir kunigo veiksmų neaiškumas (tikintieji negirdi, ką Dievui sako kunigas) gąsdina modernų žmogų. O tylos Tridento Mišiose yra daug. Tylos ir klausymo – net „Tėve mūsų“ sako tik kunigas, o tikintieji kartu ištaria tik paskutinę eilutę: sed libere nos a malo („bet gelbėk mus nuo pikto“).
Visos giesmės atliekamos grigališkuoju choralu. Choras pasidalijęs į dvi dalis – moterų ir vyrų, pakaitomis buvo giedamos antifonos ir stulbino puikiai atliekamos subtilios ir vinguriuotos giesmių melodijos. Kartais vienas skiemuo žodyje taip apipinamas melodija, kad vien šis lėtas žodžių tarimas sukuria ypatingą, meditatyvią atmosferą.
Po psalmių giedojimo bažnyčią sudrebino harmoningas vargonų gaudesys – choras su visa tikinčiųjų bendruomene užgiedojo: Kyrie, eleison, Christe, eleison… Vargonai skambėjo per visas Mišias tik du kartus – šioje dalyje ir pabaigoje. Visą likusį laiką buvo giedama a capella.
Pratusiajam prie naujųjų Mišių, be abejonės, kris į akis dažni liturginių frazių ir veiksmų kartojimai, kurių nėra Novus Ordo. Kunigas ne kartą kreipiasi į tikinčiuosius frazėmis Dominus vobiscum („Viešpats su jumis“), orémus („melskimės“), maldos, kurios naujosiose Mišiose skamba tik vieną kartą, ekstraordinarinės formos Mišiose skamba po tris kartus (pvz., Confiteor – „Prisipažįstu…“, Domine, non sum dignus – „Viešpatie, nesu vertas…“) ir pan. Lotynų kalbą mokantieji arba šioje bendruomenėje platinamus vertimus perskaičiusieji pastebės, kad liturginiai tekstai taip pat skiriasi nuo vartojamų „įprastose“ parapijose (pvz., „Viešpatie, nesu vertas, kad įžengtum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir bus išgydyta mano siela“).
Apaštalo ir Evangelijos skaitinius kunigas recituoja (gieda) lotynų kalba. Iškart po skaitinių sakomas pamokslas. Kunigas užlipa į sakyklą (ji yra aukštai), perskaito skaitinius lietuviškai (įprastu balsu), pasako parapijiečiams skelbimus, pristato, už ką aukojamos Mišios, paaiškina skaitinius ir pasako patį pamokslą. Po pamokslo prasideda Ištikimųjų (fideles – Ordo Missae išversta „tikinčiųjų“) liturgija.
Ištikimųjų liturgiją nepasiruošusiam žmogui aprašyti būtų sunku, dar sunkiau – ją sekti. Nors visi tekstai yra minėtose knygelėse, Ištikimųjų liturgijos metu kunigas nieko nekomentuodamas atlieka tiek daug veiksmų ir tyloje perskaito tiek daug maldų, kad nesunku sutrikti. Dažnai iš kunigo maldų tikintieji išgirsta tik paskutinę eilutę, pvz., per omnia saecula saeculorum (tai įprasta krikščionims ortodoksams, bet nebeįprasta Vakarų krikščionims). Atkreipiau dėmesį, kad, ypač pamokslo metu, vyresnio amžiaus žmonės vienas po kito palikdavo bažnyčią. Galbūt jiems sunku išbūti visas pamaldas (bent viena močiutė tikrai turėjo sunkumų sekti pamaldų eigą).
Ši Mišių dalis prasideda Tikėjimo išpažinimu, ruošimosi eucharistiniam kanonui metu renkamos tikinčiųjų aukos. Įspūdingiausias Ištikimųjų liturgijos įvykis – Kristaus Kūno ir Kraujo konsekracija. Duonos ir vyno perkeitimas vyko visiškoje tyloje, ją drumstė tik kai kurių neramių tikinčiųjų drabužių šnaresys. Transubstanciacijos (perkeitimo) formules Hoc est enim Corpus Meum… hic est enim calix Sanguinis Mei, Novi et Aeterni Testamenti: Mysterium Fidei: Qui pro vobis et pro multis effundetur in remissionem peccatorum („Nes tai yra Mano Kūnas… nes tai yra taurė Mano Kraujo, Naujosios ir Amžinosios Sandoros: Tikėjimo slėpinys: kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ – žodžiai ypač išskirti dalijamuose Mišių tekstuose) kunigas taria pašnibždomis, pasilenkęs į altorių, niekam negirdint, apie įvykusį perkeitimą tikintieji sužino iš to, kad patarnautojas skambina varpeliu, o kunigas iškelia perkeistą Kristaus Kūną / Kristaus Kraujo Taurę į viršų. Taip visiškoje tyloje tarp tikinčiųjų ir kunigo vyksta nebyli komunikacija: visi laukia Eucharistijos įvykio, tuomet suskambėjus varpeliui kunigas iškelia Kristaus Kūną ir visi regi perkeistą Ostiją; lygiai taip pat padaroma su Taure.
Pirmasis Komuniją priėmė kunigas. Tikintieji Komuniją gavo klūpėdami, kunigas Ostiją kiekvienam tikinčiajam teikė dėdamas ant liežuvio. Visiems priėmus Komuniją, vėl stojo tyla ir kunigas atlikinėjo veiksmus, kurių reikšmės iki galo nesupratau (akivaizdu, kad jis tvarkė altorių po Vakarienės). Tylą nutraukė vargonų muzika. Tikintieji klūpėjo savo vietose ir, matyt, mintyse kalbėjo padėkos maldas. Nutilus vargonams kunigas dar perskaitė paskutines maldas ir tada kreipėsi į tikinčiuosius: Ite, Missa est („Eikite, Auka pasiųsta“). Palaiminęs visus kunigas vėl kreipėsi Dominus vobiscum („Viešpats su jumis“), perskaitė Evangelijos pagal Joną pirmojo skyriaus ištrauką, choras pagiedojo Salve, Regina ir visi susirinkusieji sukalbėjo Ave, Maria („Sveika, Marija“). Paskui kunigas nuėjo prie bažnyčios durų ir asmeniškai atsisveikino su kiekvienu išeinančiuoju. Viskam pasibaigus, mudu su kunigu ir bažnyčios patarnautojais iškeliavome į kavinę pasikalbėti.
Juslių įtraukimas
Jau ne kartą pabrėžiau, kiek senosiose Mišiose daug tylos. Be abejonės, viena svarbiausių juslių, naudojamų jose, yra klausa – visos Mišios yra giedamos, netgi skaitiniai, be to, pats tikintysis beveik nieko nesako. Novus Ordo įprastai vyksta tarsi kunigo ir susirinkusiųjų dialogas, o Missa Tridentina tikintysis visų pirma yra klausytojas, liturgija ir atsakas į išorinį vyksmą vyksta jo viduje. Negana to, dažnai jis yra priverstas klausytis tylos.
Svarbios vyksmui ir kitos juslės: prieš Mišias tikintieji buvo apšlakstyti – taip įtraukiamas lytėjimas, jau kalbėjau apie nebylią komunikaciją atliekančius kunigo judesius, kurie įtraukia regą, uoslę dirgina smilkalai, o skonį – Komunija. Tiesa, kaip ortodoksas, smilkalų gausos nebūčiau pastebėjęs (esu prie jų pratęs cerkvėse), į juos mano dėmesį atkreipė Mišių metu ir po Mišių į bažnyčią užklydę prašalaičiai, kurie nustebę garsiai sakė: „Oho! Kiek daug smilkalų!“ Žmogus visapusiškai panardinamas į liturginį vyksmą.
Šaltinių troškulys
Kai kun. Juozapo paklausiau, kaip jam gimė idėja pradėti švęsti Mišias ekstraordinarine forma, jis atsakė, kad šis sumanymas kilo tiesiogiai iš Benedikto XVI Motu Proprio. Pasak kunigo, jį labai išvargino liturginio gyvenimo padėtis, susiformavusi po XX a. reformų. Presbiterijos prarado išskirtinumą, nes į jas įžengti leista ne tik kunigams ir patarnautojams, bet ir pasauliečiams, vaikams, moterims; savo statusą prarado ir liturginiai indai. Bet kas gali liesti altorių ir liturginius indus, o kunigas pavirto kalbėtoju – užuot tiesiog atlikęs slėpiningą auką, jis nuolat šneka ir komentuoja ir nei jam, nei žmonėms nebėra smagu, jeigu kunigas nešneka. Kunigas taip suartėjo su žmonėmis, kad supasaulėjo netgi liturginėje erdvėje.
Priešingai, tradicinėse Mišiose egzistuoja aiški kunigo ir tikinčiųjų skirtis, pabrėžiamas presbiterijos šventumas, pagarba jai (į ją žengia tik kunigas ir jo patarnautojai). Novus Ordo Mišiose šiandien dažnai skamba ne sakralinė, o žmonių parašyta pasaulietinė muzika, pritaikyta Bažnyčios reikmėms (dažnai lydima gitarų ar kitų pasaulietinių instrumentų), su žmonių sugalvotais tekstais. Tradicinėse Mišiose skamba tik specialiai liturginiams tikslams sukurta muzika, specialiai liturgijai sukurta giedojimo forma (grigališkasis choralas), o tekstuose dominuoja Psalmynas ir kiti Šventojo Rašto tekstai. Kunigo žodžiais: „Saliamonas ne pats sugalvojo, kaip statyti Šventyklą, o ją statė pagal Dievo Mozei atskleistą modelį… Dievas yra mums davęs tam tikrus pavyzdžius, pagal kuriuos gali gyventi Bažnyčia, ir jie atsispindi tradicinėse Mišiose.“ Tradicinės Mišios yra „arčiau šaltinių“, nes remiasi Šv. Rašto ir Bažnyčios Tradicijos pavyzdžiais ir provaizdžiais, o naująsias Mišias švenčiančių parapijų liturginis gyvenimas dažnai pripildomas žmogiška, pasaulietiška kūryba, kuri lemia bendrą tų bendruomenių supasaulėjimą.
Kun. Juozapas teigė, kad dar gyvendamas Brazilijoje, iš kur yra kilęs, jautė tradicinių Mišių troškulį. Jose jis lankėsi tik kai buvo dar visai mažas vaikas, o užaugęs turėjo galimybę lankytis tik Novus Ordo Mišiose. Jis sakė, kad akompanuojant gitaroms atliekamos giesmės negalėjo patenkinti kontempliatyvios maldos poreikio, kurį tenkina Tridento Mišios. Tridento Mišios yra estetiškos ir kontempliatyvos: jų metu buvojama su Dievo Žodžiu, jis išgyvenamas tyloje ir ramybėje. Naujosios Mišios supasaulėjusios, todėl pasidariusios vartotojiškos – viskas jose racionalu, jos yra trumpos.
Dvasininkas neneigė, kad apskritai, lyginant su Rytų ritu, Vakarų rite racionalumas yra gerokai ryškesnis. Tačiau apogėjų jis pasiekia Novus Ordo, kur atsisakoma nereikalingų pakartojimų ir paliekamas tik pats Mišių branduolys. „Vakariečiui viską būtina racionalizuoti, sutrumpinti, padaryti, kad būtų efektyvu, palikti tik esmę, – teigė kunigas. – Tačiau ar šitaip kalba įsimylėję žmonės? Ar kas nors savo mylimajai sako: „Aš tave myliu.“ Ir viskas. Ko tu daugiau nori? Juk pasakiau, kad myliu, ko čia kartotis, ko čia gestikuliuoti.“ Tradicinės Mišios – tai meilės kalba ir meilės išgyvenimas.
Tylusis Dvasios veikimas
Paklaustas, kaip žiūri į charizminio atsinaujinimo Katalikų Bažnyčioje judėjimą, kun. Juozapas papasakojo, kad tai ir buvo Pietų Amerikos aplinka, kurioje jis užaugo. Dvasininko nuomone, charizminis judėjimas turėjo daug gerų bruožų – jis privertė tikinčiuosius atsigręžti į savo vidų, siekti liturginio sąmoningumo, t. y. mėginti suprasti, kas vyksta Mišiose, tačiau pagrindinė jo yda ta, kad jis buvęs perdėm protestantiškas. Charizmininkui nereikia Bažnyčios, jam reikia Šventosios Dvasios dovanų. Jei jame jau veikia Šventoji Dvasia, tai kam jam Bažnyčia?
Perklaustas apie tinkamą Šventosios Dvasios veikimo supratimą, kunigas pabrėžė, kad Šventosios Dvasios veikimas yra toks, kuris veda į Bažnyčią ir sakramentų priėmimą, nes jis veda į Kristaus Kūną ir patį Kristų. Jis pateikė asmeninį pavyzdį, kai Dievo lydimas vis daugiau norėjo dalyvauti Bažnyčios gyvenime, sakramentuose, galų gale Šventoji Dvasia jį atvedė į kunigystę. Dvasia veikia viduje, veikia neregimuoju būdu ir jos veikimas pažįstamas iš jos vaisių.
Bažnyčia, kaip sakė kun. Juozapas, jam visų pirma yra Kristaus Kūnas. Todėl nuoseklu, kad veikimo, kuris ne tik neveda į Bažnyčią, bet ir skatina jos nebesiekti, dvasininkas nelaiko Šventosios Dvasios veikimu. Šiandien tarp katalikų, ypač Lenkijoje, plinta įvairiausios charizminės išgydymo pamaldos, tačiau pamirštama, kad stipriausias krikščionių vaistas – šv. Mišios.
Sacrum et profanum
Iš to, ką sakė kunigas (o jo nuomonei pritarė ir patarnautojai), susidariau nuomonę, kad labiausiai ši bendruomenė išsiilgusi sakralumo ir profaniškumo skirties. Kai paklausiau, ar lotynų kalba nėra kliūtis dalyvauti Mišiose, dvasininkas teigė, kad kliūtys didžiausios pagyvenusiems žmonėms, kurie nepratę prie šios kalbos ir nebeturi pajėgumų jos išmokti. Jaunuoliai, net negabūs, lengvai išmoksta liturginius tekstus atmintinai ir lengvai juos seka.
Patarnautojai papildė kunigo žodžius savo pastebėjimu, kad jiems Mišiose labai padeda ankstesnis dalyvavimas lietuviškose, ordinarinėse Mišiose (jos turi panašią struktūrą, be to, sutampa daug tekstų, todėl praktikuojantis katalikas lengvai gali atpažinti, kas vyksta ir tradicinėse Mišiose). Lotynų kalba šios bendruomenės nariams yra vertinga ne tik todėl, kad yra labai graži, bet ir todėl, kad yra nekasdienė, ypatinga. „Daugelis tautų Dievą šlovina kita kalba, nei kalba turguje“, – sakė patarnautojas.
Visa tradicinių Mišių struktūra kun. Juozapui yra mistinis kilimas, tikinčiųjų įvesdinimas į Kristaus slėpinį. Patenkama į nepasaulietišką erdvę ir laiką, kur nekasdienio vyksmo metu pažįstamas šventas slėpinys. Todėl, mano nuomone, grįžimą prie tradicinių Mišių galima interpretuoti kaip sekuliarizuotos sąmonės bandymą iš naujo atrasti šventenybę.
Kunigas pabrėžė, kad tai, ką jis randa tradicinėse Mišiose, vis dar nėra prarasta Ortodoksų Bažnyčioje. Jis pasakojo daug bendravęs su vienu ortodoksų kunigu vienuoliu (dabar jis esąs vyskupas) ir jiedu po susitikimų netgi vienas kitą laimindavę. Štai toks ekumenizmas, kylantis iš bendro liturginio išgyvenimo.
Pastaroji žinia man buvo labai netikėta. Eidamas į „tradicionalistų“ bendruomenę tikėjausi atrasti itin antimodernistiškai, antiekumenistiškai nusiteikusius krikščionis. Priešingai, sutikau atvirus dialogui ir nebijančius modernaus pasaulio. Kun. Juozapas atstovauja kitokiai ekumenizmo vizijai – ne doktrininio ar juridinio tarpusavio supratimo ekumenizmui, o mistinės bendrystės ekumenizmui.
