Šventosios Dvasios beieškant: liuteronai ir unitai

Pabaiga. Pradžia Nr. 18

Ketvirtoji kelionė: evangelikai liuteronai

Liuteronų tikėjimas ir liturginis gyvenimas, kaip ir reformatų, man taip pat pasirodė įdomus ne tik iš asmeninio smalsulio, bet ir dėl bendros istorijos. 1576–1581 m. vyko susirašinėjimas tarp liuteronų, norėjusių užmegzti liturginį bendravimą su ortodoksais, ir Konstantinopolio patriarcho Jeremijo II. Susirašinėjimas prasidėjo liuteronų tikėjimo deklaracija, į ją patriarchas atsakė kritika. Liuteronams pateikus savo argumentus prieš patriarcho poziciją ir susirašinėjimui peraugus į ginčą, patriarchas pareiškė, kad jei liuteronai negerbia Šventųjų Tėvų ir 7 visuotinių susirinkimų (t. y. neigia ortodoksų mokymą ir nori dėl jo pasiginčyti), tai „nebekelia tegu [patriarchui] sielvarto ir neberašo apie šiuos klausimus. [...] Tegu eina savais keliais ir neberašo apie dogmas, o jei rašys – nebent dėl draugystės.“ Visgi „bendravimo dėl draugystės“ vėliau būta ir XVI a. LDK ortodoksai buvo sudarę politinę koaliciją su liuteronais.

Dažnai pamirštama ir tai, kad Rusijos imperatorius Petras I 1700 m. pradėjo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios reformą – pasak teologo Aleksandro Šmemano, Rusijos Bažnyčia buvo pertvarkyta pagal protestantišką ekleziologiją. Liuteronų teologija veikė ir akademinę Rusijos mintį, pradedant metropolitu Petro Mohyla (1597–1647), polemikoje su katalikais pasitelkusiu liuteronų argumentus. Iki savo apsilankymo pas liuteronus ir ypač iki pokalbio su jų vyskupu apie tai galvojau mažiau. Tačiau pamatęs pamaldas ir išgirdęs teologinius samprotavimus supratau, kiek daug mes esame perėmę iš liuteronų.

Kadangi sekmadienio liuteronų pamaldų laikas sutapo su liturgija ortodoksų cerkvėje (mes švenčiame Mišias tik ryte, iki pietų), nutariau ateiti trečiadienį į vakarines pamaldas su Viešpaties vakariene (Eucharistija).

Atėjęs prie bažnyčios vartų, pirma perskaičiau turistams skirtą lentelę. Ji skelbė, kad bažnyčią projektavo žymusis baroko meistras Jonas Kristupas Glaubicas – tai, be abejonės, reikšminga, nes užėjęs į vidų pamačiau, kad atsidūriau į katalikų bažnyčią itin panašioje aplinkoje. Metalinės žvakidės su lotyniškais užrašais pasirodė netgi „katalikiškesnės“, labiau dvelkiančios viduramžių Europos dvasia nei daugelis Vilniaus katalikų bažnyčių.

Pasiėmiau giesmyną ir ramiai atsisėdau suole. Skambant varpams, į bažnyčią pro duris greta altoriaus įžengė liturginiais rūbais apsivilkęs vyskupas Mindaugas Sabutis. Ir štai pirmasis ryškus skirtumas, lyginant su reformatais, – tardami žodžius „vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, visi žegnojomės.

Tolesnė pamaldų eiga labiau priminė reformatų ir jau pamaniau, kad nieko įspūdingo nepamatysiu. Vyskupas skelbė giesmių numerius, o mes, pritariant pianinui, giedojome. Giesmės dvelkė klasicizmo, o ne lietuvių liaudies dvasia ir vokišku patosu. Tarp giesmyne nurodytų autorių buvo ir Haydnas.

Presbiterija ir altorius atskirti nuo susirinkusiųjų tvorele, tačiau pamaldų pradžioje vyskupas stovėjo prie lektoriaus katedros, o į presbiteriją ėjo tik Vakarienės metu. Netrukus po kelių įžanginių giesmių susidūriau ir su pirmąja nuo kalvinistų besiskiriančia praktika – pradėjome recituoti psalmes, panašiai, kaip esu matęs katalikų pamaldose (kunigas perskaito dvi eilutes, tada dvi eilutes skaito susirinkusieji). Paskui prasidėjo ir formalioji liturgija.

Po apaštalo skaitinio vyskupas sakė: „Tai buvo Dievo Žodis“, o visi atsakė: „Dėkojame Dievui“, po Evangelijos atsakė: „Šlovė tau, Kristau.“ Visa tai priminė katalikų pamaldas. O po pamokslo vyskupas tarė: „Viešpats su jumis“, į tai visi atsakė: „Ir su tavo dvasia.“

Be abejonės, lyginant su reformatais, akivaizdu, kad liuteronai daugiau dėmesio skiria kultui, liturgijai, jie yra išsaugoję senąją Vakarų apeigų dievogarbą, turinčią senesnių nei šiuolaikinės (Novus Ordo) katalikiškos Mišios elementų. Liuteronų kunigai netgi meldžiasi pamaldų metu ad Orientem (į Rytus), o ne versus populum (atsisukę į žmones). Nuostabą sukėlė ir tai, kad liuteronų liturginių tekstų vertimai labiau pažodiniai nei katalikų. Et cum spiritu tuo katalikai verčia „ir su tavimi“, o liuteronai – „ir su tavo dvasia“; katalikai „Tėve mūsų“ eilutę ne nos inducas in tentationem verčia „neleisk mūsų gundyti“, o liuteronai (taip pat ir reformatai) – „nevesk mūsų į pagundą“; qui pro vobis et pro multis effundetur katalikai verčia „už jus ir visus išliejamas“, o liuteronai – „už jus ir daugelį išliejamas“. Buvo netikėta, kad susidūriau su iš pažiūros gerokai konservatyvesne bendruomene nei katalikai, nors ir Lietuvos liuteronai palaiko ryšį su moteris kuniges turinčiomis bendruomenėmis (kunigę moterį yra turėję ir Lietuvos liuteronai), tačiau jie yra nutraukę bendrystę su vienalytes sąjungas laiminančiomis liuteronų bendruomenėmis.

Mano stačiatikiškai sąmonei taip patiko tikslus „ir su tavo dvasia“ vertimas, kad bemat apėmė nepaaiškinama nostalgija ir simpatija. Godžiai klausiau, kaip liuteronai gieda Kyrie, eleison, o tada susidūriau su dar viena staigmena. Po atgailos maldų ir tylaus savo nuodėmių apmąstymo klūpant atsistojome ir kunigas paklausė: „Ar tu iš širdies gailėdamasis išpažįsti savo nuodėmes? Jei taip, tai atsiliepk: „Išpažįstu.“ Žmonės atsiliepė: „Išpažįstu.“ Taip pat jis klausė: „Ar tiki, kad Viešpats Jėzus Kristus yra nekaltai kentėjęs už tavo nuodėmes, praliejęs savo šventąjį kraują ir miręs ant kryžiaus už tave? Jei taip, tai atsiliepk: „Tikiu“; „Ar nori su Šventosios Dvasios pagalba pagerinti savo nuodėmingą gyvenimą ir elgtis, kaip patinka Viešpačiui? Jei taip, tai atsiliepk: „Noriu.“ Uždavęs klausimus, kunigas pakėlė rankas ir pareiškė: „Tebūnie tau, kaip įtikėjai. Žmogus mato, kas regima akimis, Viešpats žvelgia į širdį. Aš, Viešpaties Jėzaus Kristaus pašauktas ir Bažnyčios įšventintas Evangelijos tarnas, skelbiu tau Dievo malonę ir, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paliepimu, visų tavo nuodėmių atleidimą vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Taip netyčia, iš nežinojimo, kaip supratau, dalyvavau liuteronų atgailoje / išpažintyje, nors, kaip vėliau panagrinėjau liturginiame tekste, tai lyg ir skirta komunikantams. Šiaip ar taip, liuteronai netiki, kad atgaila yra sakramentas (kunigas tik skelbia nuteisinimą tikėjimu, kuris nuo kunigo nepriklauso).

Beje, Lietuvos ir kai kurių kitų šalių liuteronai praktikuoja ir individualią išpažintį. Kai kurie turi klausyklas. Kaip sakiau, atgaila jiems nėra sakramentas, todėl individuali išpažintis – tai vidinės pokalbio su kunigu reikmės įgyvendinimas ir dvasinė konsultacija. Šis faktas taip pat griauna kai kuriuos ortodoksų mitus, kuriuos esu girdėjęs Andrejaus Kurajevo paskaitose, esą liuteronai neturi su kuo pasikalbėti apie savo nuodėmes ir pasiguosti.

Prieš eucharistinį kanoną visi vienas kitam palinkėjo ramybės, tada vyskupas prie kiekvieno priėjo ir palinkėjo ramybės. Eucharistinis kanonas buvo panašus į katalikų ir ortodoksų („pakelkite savo širdis…“, „dėkokite Dievui…“, „tai yra mano kūnas…“ ir t. t.). Po kanono visi meldėsi „Tėve mūsų“ ir tada kunigas iškėlęs perlaužė ostiją sakydamas: „Duona, kurią mes laužome, yra bendrystė Kristaus Kūne“, o iškėlęs taurę: „Palaiminimo taurė, kurią mes laiminame, yra bendrystė Kristaus kraujuje.“

Kai maldos baigėsi, vyskupas sakė: „Ateikite, nes viskas yra paruošta. Ragaukite ir regėkite, koks meilingas yra Viešpats Dievas.“ Tikintieji, norintys priimti Komuniją, susirinko prie presbiterijos tvorelės ir klaupėsi ratu. Vyskupas juos palaimino, paskui sakydamas maldą išdalijo jiems duoną, po duonos – vyną.

Po Komunijos visi pagiedojo padėkos giesmes, gavo kunigišką palaiminimą. Kaip ir reformatų pamaldose, vyskupas atsistojo prie išėjimo ir kiekvienam išeinančiam spaudė ranką ir linkėjo ramybės. Su vyskupu susitikome pasikalbėti kitą dieną.

Išklausinėjau apie visus labiausiai mane dominančius dalykus. Jis paaiškino, kad liuteronų bažnyčių puošybos neriboja kanonai (priešingai nei apie savąją bendruomenę sakė reformatų generalinis superintendentas). Taip pat vyskupas patvirtino mano įspūdį, kad liuteronams gerokai svarbesnės išorinės dievogarbos formos – jų liturginiame gyvenime Dievo Žodis nėra vienintelis centras; antrasis, lygiavertis liturgijos centras – Eucharistijos sakramentas.

Liuteronai Bažnyčią suvokia kaip krikščionių susirinkimą, o bažnytinę bendrystę – kaip sakyklos ir altoriaus bendrystę. Sakyklos bendrystė reiškia bendrą Dievo Žodžio supratimą ir skelbimą, altoriaus bendrystė – bendrą sakramentinį tarnavimą. Dėl pietizmo įtakos Lietuvos liuteronai istoriškai buvo sumenkinę altoriaus bendrystę ir kai kuriose parapijose netgi simboliškai sakyklos buvo statomos virš altoriaus (esą Dievo Žodis yra aukščiau), tačiau šiandien grįžtama prie senosios tradicijos – kaip ir prie individualios išpažinties praktikos.

Dievogarbos formos įkūnija teologiją, todėl jos gali būti įkultūrinamos ir keičiamos, tačiau ne savavališkai, nes jos, o ne nuodėmingieji žmonės, saugo Bažnyčios mokymą. Šiuo atžvilgiu liuteronų teologija yra labai arti ortodoksų teologijos. Giesmės yra tokios svarbios liuteronų gyvenime, kad kartais jų Bažnyčia vadinama „giedančiąja Bažnyčia“.

Liuteronai gali sugriauti daugelį mitų apie protestantizmą. Jie turi ir šventųjų kanoną (jame yra tik šventieji iki VII a.), ir liturginį kalendorių, ir vienuolystės tradiciją, ir klausyklas bei išpažintį, tiki tikru Kristaus buvimu duonoje ir vyne. Be abejonės, gali kilti klausimas, kaipgi liuteronai gali turėti vienuolystę ir šventumo tradiciją, jei jie tiki nuteisinimu vien tik per malonę (Sola Dei Gratia), tačiau vyskupas pateikė puikų palyginimą.

„Įsivaizduok, – sakė jis, – Naujųjų metų spektaklį. Mokytoja paskirstė vaikučiams vaidmenis, tačiau visiems vaidmenų neužteko. Taigi, vienam vaikui ji davė vaidinti eglutę. Vaikas užsidėjo ant galvos eglutės piešinėlį, stovėjo ir vaidino eglutę. Spektaklio metu jis buvo laimingas, buvo laiminga jo mama, nors nieko reikšmingo jis nedarė. Taip ir Dievui Tėvui yra malonu, kai žmogus ateina pas Jį per Jo Sūnų, per Jėzų, kaip Jo vaikas. Dievas žiūri į savo vaikus ir mato, kad jie stengiasi, ir jam tai malonu, nors visą Išganymo darbą atlieka Kristus.“

Darbai liudija tikėjimą, todėl liuteronai seka savo pašaukimu ir vykdo Dievo valią. Tuo grindžiamas šventumas ir vienuolystė – Dievas šaukia ir Jo veikla visur yra pirminė, tačiau žmogus turi atsakyti.

Šventoji Dvasia liuteronybėje suvokiama kaip malonę teikiantis ir nuo nuodėmių saugantis Asmuo. Prisiminkime cituotą kunigo klausimą pamaldų metu: „Ar nori su Šventosios Dvasios pagalba pagerinti savo nuodėmingą gyvenimą ir elgtis, kaip patinka Viešpačiui?“ Šventoji Dvasia per Evangeliją šaukia, apšviečia dovanomis, pašvenčia tikėjimu žmones, juos surenka ir sujungia į krikščionių Susirinkimą – Bažnyčią.

O kaipgi dėl Martyno Liuterio – buvusio augustinų vienuolio, išsižadėjusio savo vienuolystės ir susituokusio? Vyskupas atsakė vienareikšmiškai – Liuteris nėra neklystantis, o maištauti prieš vienuolystę jis turėjo savų motyvų (gyvendamas tarp vienuolių matė, kad vienuolynuose yra daugiau nuodėmių nei pasaulyje). Nors šis Liuterio gyvenimo įvykis man, kaip ortodoksui, labai liūdnas, jį galima suprasti ir geranoriškai, kaip išreiškiantį liuteronybės dvasią – tai sąžinės triumfas. Daryk ką gali ir nevaizduok šventuolio užsidaręs vienuolyne, bet negyvendamas vienuoliškai, nes viskas yra Dievo rankose. Arba legendiniai Liuterio žodžiai inkvizicijos akivaizdoje: „Nėra nei saugu, nei garbinga veikti prieš savo sąžinę. Štai aš stoviu prieš jus; negaliu elgtis kitaip, taigi, tepadeda man Dievas! Amen.“

Malonės elementas liuteronų lex orandi (maldose plačiąja prasme) yra labai stiprus. Pamaldų metu, kai kunigas paskelbė, kad Dievas malone atleidžia žmonėms nuodėmes pagal tikėjimą, netikėtai ir nevalingai pajutau psichologinį palengvėjimą. Psichologai teigia, kad Liuterį galėjo kankinti obsesinis-kompulsinis sutrikimas, kuris, susimaišęs su religingumu vienuolyne, tapo itin slegiantis (Liuteris perdėtai save kaltino ir graužėsi dėl nuodėmių). Savo teologijoje jis pateikė psichologinį vaistą nuo šių bėdų – nustoti vertinti savo veiklą ir pradėti vertinti malonės veikimą.

Penktoji kelionė: graikų apeigų katalikai (unitai)

Trumpa priešistorė. Štai atėjo laikas aplankyti ir savo gimtąją, bet dabar jau svetimą Bažnyčią – graikų apeigų katalikus. Kadangi apie ją Lietuvoje žinoma mažiausiai, šiek tiek papasakosiu kontekstą. Šios Bažnyčios istoriją pasakoti galima nuo 1596 arba 1054 m., bet galima pradėti ir gerokai anksčiau. Apsistosiu ties X a. įvykiais.

X a. devintajame dešimtmetyje variagų („vikingų“) dinastijos, valdžiusios Kijevą, kunigaikštis Vladimiras užkariavo graikų koloniją Krymo pusiasalyje – Chersonesą (gr. Khersonēsos). Vladimiras leido evakuoti užimtųjų tvirtovių graikus tik su sąlyga, kad Bizantijos imperatorius leis jam vesti jo dukrą. Imperatorius iškėlė sąlygą – Vladimiras turi pasikrikštyti, todėl 988 m. Vladimiras pasikrikštijo ir pakrikštijo savo pavaldinius – Kijevo Rusios gyventojus.

Šis įvykis patiems graikams atrodė nereikšmingas – jis nutylimas bizantiškuose šaltiniuose. Daugelis graikus supančių slavų tautų (bulgarai, serbai) buvo jau seniai pasikrikštiję (nuo 870 m. bulgarai jau turėjo ir autokefalinę Bažnyčią, ir ortodoksinę valstybę); Rusios Bažnyčia buvo įkurta valdant patriarchui šv. Fotijui (IX a.) ir daugelis graikų X a. įsivaizdavo, kad Kijevo Rusios gyventojai jau buvo pradėti krikščioninti.

Jau Fotijaus laikais Rytų patriarchatai – Konstantinopolio, Antiochijos, Jeruzalės, Aleksandrijos, vėliau ir Bulgarijos – ėmė pyktis su Romos popiežiumi. Paprastai šiuo metu epochos reikšmės įvykiu laikoma 1054 m. schizma, tačiau iš tiesų ir šis įvykis amžininkams neatrodė labai svarbus. Popiežiaus legato paskelbta ekskomunika Konstantinopolio patriarchui atrodė tik dar vienas Bažnyčios vadovų tarpusavio konfliktų puslapis.

Visgi situacija lemtingai pasikeitė po IV kryžiaus žygio (1202–1204), kai kryžiuočiai sudegino Konstantinopolį ir Bizantijos imperijos vietoje sukūrė Lotynų imperiją (su atitinkamomis Katalikų Bažnyčios struktūromis). Katalikų Bažnyčia bandė panaikinti schizmą tiesiog fiziškai sunaikindama Rytų Bažnyčios institucijas ir vietoj jos sukurdama naują hierarchiją. O juk patys kryžiaus žygiai prasidėjo Konstantinopolio patriarcho kvietimu – tada krizė dar nebuvo tokia gili.

Kitas lemtingas įvykis buvo 1431–1439 m. Florencijos susirinkimas. Musulmonų invazijos į Konstantinopolį priešaušryje Bažnyčių hierarchai mėgino pamiršti politinius nesutarimus ir nuoskaudas ir kuo greičiau susitaikyti, tačiau vienas Rytų vyskupas – šv. Morkus Efezietis – kategoriškai atsisakė pasirašyti dokumentus, kurie panaikintų schizmą. Jis tvirtino, kad Bažnyčių teologija negrįžtamai išsiskyrė ir neįmanoma į naujus skirtumus numoti ranka – būtina susitarti dėl bendros dogmatikos. Romos Katalikų Bažnyčia tuomet jau turėjo Šventosios Dvasios kilimo ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus, skaistyklos dogmas ir t. t., Ortodoksų Bažnyčia jų neturėjo. Po susirinkimo būtent šiuo vyskupu pasekė tikintieji ir praminė jį „Bažnyčios sąžine“.

Rusijos Bažnyčia (būtų galima sakyti ir Rusios) 1448 m. skilo į dvi. Maskva nepriėmė iš Florencijos susirinkimo grįžusio Kijevo ir Visos Rusios patriarcho Izidoriaus ir atsisakė paklusti Konstantinopolio patriarchui – taip Bažnyčioje įvyko schizma (ji užglaistyta gerokai vėliau). Vakarinė Rusios Bažnyčios dalis, kurios jurisdikcija buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, liko pavaldi Kijevo metropolitui, Konstantinopolio patriarchato daliai. Maskvos valstybėje buvo įkurta nauja, nepriklausoma Bažnyčia, pavaldi tik Maskvos metropolitui (vėliau – patriarchui). Tokioje kanoninėje situacijoje dauguma 1596 m. Kijevo metropolijos vyskupų pasirašė uniją, kuria pripažino Romos popiežiaus valdžią, pasilikdami teisę išlaikyti savo senąsias apeigas ir papročius.

Stačiatikybė po unijos kurį laiką LDK buvo nelegali, vyko aktyvios religinės kovos. 1604 m. Vilniuje iškilo garsus vienuolis, pamokslininkas (vėliau – vyskupas ir bazilijonų ordino steigėjas) Juozapatas Kuncevičius, stengęsis atversti ortodoksus į uniją. Jis šventai tikėjo unijos, kaip laikino Bažnyčių nesutarimų panaikinimo, idėja, todėl, kaip pats pripažino savo laiškuose, veikė drastiškai – uždarinėjo ortodoksų cerkves, draudė jų kunigams švęsti liturgiją ir kt. Ortodoksams atrodė, kad Juozapatas paprasčiausiai ignoruoja Bažnyčių teologinius skirtumus, o naudojama prievarta tik sustiprino įspūdį, kad projektas – blogas. Kai Juozapato įsakymu Vitebske buvo suimtas ir Juozapato namuose kalintas paskutinis miesto kunigas, atlikęs ortodoksų apeigas, miestiečiai surengė sukilimą, jo metu minia nužudė Juozapatą.

Katalikų Bažnyčiai Juozapatas Kuncevičius yra šventas kankinys, miręs už Bažnyčios vienybę. Ortodoksai jį praminė „sielų grobiku“ ir jiems jis tapo „jėzuitų intrigų“ ir „katalikų klastos“ simboliu (mat jaunystėje daug laiko praleisdavo su Vilniaus jėzuitais). Juozapato palikimo vertinimo kontroversiškumas puikiai gali būti visos unijos sukeltos kontroversijos simboliu – unitų ir ortodoksų santykiai iki šiol yra gerokai blogesni nei Romos katalikų (lotyniškojo rito) ir ortodoksų.

Švč. Trejybės bažnyčia. Kartą vienas žmogus man uždavė pagrįstą klausimą: kaip dera vadinti unitų maldos namus? Juk katalikų maldos namai vadinami bažnyčia, o ortodoksų – cerkve. Bet unitai iš esmės laikosi tokių pačių apeigų ir papročių kaip ir ortodoksai. Taigi mūsų kalboje, matyt, dėl to, kad lietuviai menkai išmano graikų apeigų katalikybę, atsirado toks kuriozas, kad galima sakyti, jog Konstantinas Ostragiškis įkūrė cerkvę, o dabar ji yra bažnyčia, nors niekas joje nepasikeitė – nei apeigos, nei pagrindiniai papročiai.

Bet užėjus į vidų išryškėja šiokie tokie skirtumai. Bažnyčios centre stovi daugybė minkštasuolių eilių, o įprastoje Maskvos patriarchato cerkvėje rastume tik medinius suolus, stovinčius pakraščiuose. Taip yra todėl, kad ortodoksų tradicijoje pagrindinė maldos pozicija yra stovint. Unitų bažnyčios suolai – pirmasis ženklas, bylojantis apie šios Bažnyčios modernizaciją.

Daugelis Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios ikonų yra tradicinio, bizantiško stiliaus. Presbiterija, kaip ir ortodoksų cerkvėse, atskirta ikonostasu, turinčiu vartus (ikonostasas – modernaus ir bizantiškojo stilių mišinys). Dešinėje navos pusėje – didelė katalikų kankinio Juozapato Kuncevičiaus bizantiškojo stiliaus ikona, rankoje jis laiko ritinį su užrašu: „Tebūna visi víena“ (Да будет все едино, Jn 17, 21).

Sutikau bazilijonų vienuolį. Jis vilkėjo paprastą sutaną, tačiau vietoj baltos pakaklinės („koloratkės“) segėjo baltą apykaklę, pakaklinės vietoje palikdamas juodą tarpą. Susitariau po pamaldų pasišnekėti. Užsiėmiau vietą navoje. Po kurio laiko atsidarė presbiterijos vartai ir supratau, kad aš būsiu vienintelis kartu besimeldžiantis. Pasigirdo Mišių pradžios žodžiai: „Благословенне царство Отця, і Сина, і Святого Духа нині, і повсякчас, і на віки віків.“

Kitaip nei Maskvos patriarchato Ortodoksų Bažnyčioje, pamaldos vyko ne bažnytine slavų kalba, o ukrainietiškai. Be to, šv. Mišios (Dieviškoji Liturgija) vyko 17.30 val. (Ortodoksų Bažnyčioje jos vykti gali tik iki pietų). Kunigas dėvėjo graikiškus (ne Maskvos tradicijai būdingus) liturginius rūbus. Nebuvo gausaus ortodoksams būdingo smilkymo (ortodoksų kunigai pamaldų pradžioje smilko visas šventovės ikonas ir visus žmones). Mišios buvo skaitomos (taip pat netikėtas ortodoksams formatas) – kunigas tiesiog ramiu balsu, sparčiu tempu skaitė liturgijos tekstą, pats atsakinėjo atliepus (vėliau jis paaiškino, kad jam, kaip bazilijonui, būtina kasdien švęsti šv. Mišias, todėl jis tai daro, nesvarbu, yra kas kartu ar nėra). Jo balsas puikiai girdėjosi dėl presbiterijoje stovinčio mikrofono, tiesa, pamaldoms vykstant tokiu tempu, žmogus, nesusipažinęs su šv. Jono Auksaburnio Dieviškosios Liturgijos eiga, visiškai nesusigaudytų, kas vyksta (liturginis tekstas buvo lygiai toks pats, koks naudojamas Ortodoksų Bažnyčioje).

Vartai buvo atidaryti visą laiką nuo Mišių pradžios iki pabaigos – kaip per ortodoksų Velykas. Daugiau nieko ypatingo, kas skirtųsi nuo ortodoksų praktikos, nepamačiau. Tik kadangi viskas vyko taip greitai, pirmąsyk atkreipiau dėmesį, kiek daug kartų šv. Jono Auksaburnio Liturgijos metu kunigas atsisuka palaiminti susirinkusiuosius ir tarti: „Ramybė visiems!“

Po pamaldų pradėjome pokalbį su kunigu vienuoliu, tėvu Joakimu (neseniai iš Ukrainos atvykęs bazilijonas). Kai paklausiau, kas yra graikų apeigų katalikybė, jis atsakė, kad Katalikų Bažnyčioje yra daug skirtingų apeigų (ritų) ir Katalikų Bažnyčia susideda iš skirtingų Bažnyčių, kurių didžiausia – lotynų apeigų Katalikų Bažnyčia. Kita didelė Bažnyčia – Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia, kuri yra pavaldi Romos popiežiui, tačiau yra savarankiška ir turi savo vadovą, Kijevo arkivyskupą Sviatoslavą Ševčiuką. Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia, pasak tėvo Joakimo, yra „tokia pati kaip ir Ortodoksų Bažnyčia, tik daugiau dėmesio kreipia į žmogų, o ne į apeigas“.

Kunigas aiškino – jei žmogus per pamaldas pavargsta, tegu sėdi. Todėl stovi suolai. Jei moteris nenori maldos namuose dėvėti maldos apdangalo – tegu nedėvi. Jei nori priimti Komuniją stovėdamas, klūpėdamas ar kokia kita pozicija – tegu priima. Bažnyčia sudaro visas sąlygas, pritaiko visas moderniąsias technologijas savo tikinčiųjų patogumui.

Pamaldumas ir ritas. Kam iš viso reikalingas Rytų ritas? Į šį klausimą tėvas Joakimas atsakė, kad Rytų ir Vakarų žmonės skiriasi. Jis pateikė palyginimą: „Jei vakarietis pamatys gražią gėlę, jis ją nuskins, nusineš į laboratoriją, ištyrinės, aprašys, nustatys cheminę sudėtį. Jei rytietis pamatys gražią gėlę, jis prie jos sustos, atsisės ir į ją žiūrės – kontempliuos. Vakarietis priimdamas naikina ir pritaiko, rytietis – saugo. Todėl ir Rytų ritas ypatingas.“ Kunigas pateikė palyginimą – Vakarai turi pamaldumą įvairiausioms Kristaus kūno dalims, Jo žaizdoms, Jo rankoms, Jo kojoms, Jo dešiniam širdies skilveliui, o rytiečiai garbina visą Kristų ir Jo niekada neskaido. Jis pridėjo: „Popiežius Pranciškus jį pavadino „auksiniu ritu“ – jis yra mūsų paveldas ir vertybė; nepaprastai puošnus ir iškilmingas.“ Rytų rito saugojimą skatino ir Vatikano II susirinkimo nutarimai.

Tuomet ėmėme kalbėtis apie unitiškąjį dvasingumą, svetimą ortodoksams. Paklausus apie adoraciją (švč. Komunijos ostijos pavidalu garbinimas, atsiradęs Romos Katalikų Bažnyčioje viduramžiais) ir charizminį atsinaujinimą, tėvas Joakimas papasakojo, kad unitai savo Bažnyčios viduje turi daugybę skirtingų pamaldumo formų. Yra unitų, kurie dalyvauja adoracijoje, kalba rožinį, yra kas priklauso charizminėms maldos grupėms, meldžiasi Jėzaus širdžiai ir t. t. Kunigas paaiškino, kad, leisdama žmonėms sekti tam tikromis pamaldumo formomis, Bažnyčia „duoda jiems tai, ko jie trokšta“.

Adoracija padeda pajausti Dievą juslėmis (abstraktus Dievas – neaiškus, o Kristaus Kūnas – apčiuopiamas). Charizminiai judėjimai leidžia apsaugoti tikinčiuosius nuo perėjimo į sektas ar schizmas (leidžia Bažnyčios viduje kurtis kitokį identitetą, kitaip išgyventi tikėjimą). Nė viena pamaldumo forma nėra kaip nors dominuojanti graikų apeigų Katalikų Bažnyčioje, o tai tiesiog praktikos, kurioms leidžiama egzistuoti.

Pastarasis kunigo pasakojimas man sukėlė daugiausia apmąstymų. Jei žmonės nori būti vakarietiškesni, praktikuoti adoracijas, melstis su gitaromis, priimti Komuniją klūpėdami, kalbėti rožinį – kam tada saugoti Rytų ritą? Kaip tik prieš susitikimą baigiau skaityti čekų jėzuito Tomášo Špidlíko knygą apie Rytų dvasingumą, kurioje buvo gausu medžiagos apie poschizminius ortodoksų šventuosius, bet nė žodžio apie unitų vakarietiškas praktikas. Ši knyga naudojama kaip Rytų dvasingumo vadovėlis Popiežiškajame Grigaliaus universitete. Man pasirodė, kad ji išreiškia keistą „rytietiško purizmo“ nuostatą, bando pristatyti Rytus kaip visiškai kitokį pasaulį, ignoruojant netgi savo brolių, graikų apeigų katalikų, patirtį. Tėvas Joakimas iš dalies sutiko su mano pastabomis apie Špidlíko knygą: „Romoje rašantys mokslininkai – neturiu omenyje asmeniškai Špidlíko – prirašo knygų apie Rytus, o paskui atvažiuoja į Ukrainą ir stebisi, kad tikrovėje viskas ne taip. Ir pas mus, ir Maskvos patriarchate.“

Vienas ortodoksų kunigas, su kuriuo kalbėjome šia tema, iškėlė retorinį klausimą: ar neatsitiko taip, kad buvo dvi Bažnyčios, o tapo trys? Vien dvi šių kelionių metu aplankytos Romos katalikų (t. y. lotynų apeigų) parapijos atskleidė milžinišką išraiškos formų įvairovę Vakarų rite. O juk įvairovė tuo nesibaigia – Tiberiados brolių liturgika gerokai skiriasi tiek nuo Arkikatedros, tiek nuo charizminio atsinaujinimo bendruomenių, kaip ir nuo Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčios bendruomenės, besimeldžiančios tik ekstraordinaria forma (tridentinės, lotyniškos Mišios). Yra ir dar kitokių katalikų bendruomenių nei šios. Kodėl tad unitai yra tarsi priversti laikytis Ortodoksų Bažnyčios apeigų ir papročių, nors kadaise, pasirašant uniją, tai buvo jų teisė, o ne prievolė?

Beveik niekas Vakaruose nenaudoja skirtingų ritų. Egzistuoja benediktinų, karmelitų, dominikonų ir daugybės kitų ordinų ritai, taip pat tautiniai – keltų, galų ir kt. ritai, apie kuriuos daugelis katalikų net nėra girdėję, nes šie ritai jau seniai nebenaudojami. Visi Vakarų katalikai perėjo prie nepaprastai įvairių romietiško rito formų. Visos Rytų apeigų Bažnyčios kartu sudėjus, lyginant su lotynų apeigų Bažnyčia, kurioje dominuoja vienintelis romietiškas ritas, sudaro niekingai mažą Katalikų Bažnyčios dalį. Tačiau šiedvi katalikų bendruomenes (Rytų ir Vakarų) skiria griežti suvaržymai – keisti ritą katalikui leidžiama tik kartą gyvenime ir tik jei perėjimą patvirtina popiežius. Iš ritų atstovų reikalaujama, kad jie tarnautų ir dalyvautų savo rito apeigose. Apie šiuos faktus su tėvu Joakimu nutariau nediskutuoti, nes jis labai neigiamai buvo nusiteikęs Ortodoksų Bažnyčios atžvilgiu – Ortodoksų Bažnyčią vertino kaip Rusijos politikos įrankį.

Bažnyčia ir Šventoji Dvasia. Kas unitams yra Bažnyčia? Kunigas atsakė: tai visų pirma vienybė. Bažnyčia yra Šventosios Tradicijos raida, kuri prasidėjo apaštalams perėmus Jėzaus Kristaus mokymą ir perdavus savo įpėdiniams, vyskupams. Bažnyčią vienija ir jai vadovauja Dievo vietininkas žemėje – Romos popiežius.

Paklausus, kokį vaidmenį Bažnyčioje atlieka Šventoji Dvasia, kunigas atsakė, kad klausimas labai sudėtingas. Kaip ir ortodoksai, graikų apeigų katalikai daugelį savo maldų pradeda malda Šventajai Dvasiai: „Dangaus Valdove, Tiesos Dvasia…“ Skirtingai nei ortodoksai, unitai išpažįsta, kad Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus (tačiau, pasak kunigo, tai tas pats). Tėvas Joakimas pripažino, kad Šventoji Dvasia Bažnyčios gyvenime nepagrįstai sumenkinta – žmonėms daug lengviau suvokti, kas yra Jėzus Kristus, kai gali pamatyti Jo žmogiškumą, nei Šventąją Dvasią, kuri yra nematoma. Pasak kunigo, Šventoji Dvasia veda Bažnyčią, dalija pašaukimus ir padeda teisingai rinktis, atskleidžia Dievo valią.

Kelionė namo

Daugialypė, dažnai – maloni, kartais – nemaloni patirtis, kurios įgijau keliaudamas po kitų krikščionių bendruomenes, tikrai praturtino mano pasaulėžiūrą ir leido naujai pažinti žmones, apie kurių įsitikinimus dažniausiai skaitydavau tik knygose, kuriuos matydavau arba neutralioje aplinkoje, arba televizoriaus ekrane. Be abejonės, tapo akivaizdu, kad mus skiria gerokai mažesnis atstumas, negu manome; kita vertus, yra ir svarių kliūčių, neleidžiančių būti kartu. Atsivėrė ir milžiniška kitų konfesijų įtaka Ortodoksų Bažnyčiai.

Visose bendruomenėse pagrindinės pamaldos buvo sudarytos iš žodžio liturgijos, kurios metu skaityti apaštalų laiškų ir Evangelijos ištraukos, ir eucharistinės liturgijos, kurios metu buvo priimama Eucharistija. Skyrėsi pamaldų centro supratimas – vieniems tai buvo Eucharistija, kitiems – Dievo Žodis ir Eucharistija, tretiems – Dievo Žodis. Skyrėsi ir mokymas apie Eucharistiją – apie pastarąjį, tiesa, klausinėjau mažai.

Visose bendruomenėse pastebėjau atgailos reikšmę, tačiau skyrėsi psichologiniai, emociniai ir kiti atgailos aspektai. Apskritai aplankytas bendruomenes būtų galima suskirstyti nuo emocionaliausios (charizmininkai) iki intelektualiausios (reformatai). Atrodo, kad pamaldų laikas neturėjo reikšmės (nepastebėjau, kad kurioje nors iš bendruomenių sakralumas būtų siejamas su paros laiku).

Sakralumas erdvėje, kitaip nei laike, išreikštas išraiškingiau. Pagal tai, kaip buvo išskirta presbiterija, būtų galima įvardyti, kad unitų ir reformatų maldos namuose navos ir presbiterijos atskyrimas itin ryškus, liuteronų bažnyčioje jis mažesnis (atskirtas ne visas bažnyčios galas, o tik erdvė aplink altorių), „įprastų“ katalikų katedroje presbiteriją buvo galima apeiti, kunigas tarnavo versus populum, todėl atskyrimas buvo menkesnis, o menkiausias – pas charizmininkus, kur altorius buvo pastatytas tiesiog ant scenos.

Kunigo vaidmens pabrėžimas simboliais taip pat skyrėsi. Reformatų kunigas vilkėjo akademinius rūbus, visų kitų konfesijų dvasininkai – specialius, puošnius liturginius rūbus. Ad Orientem celebravo unitų ir liuteronų kunigai. Tačiau ir reformatų kunigas išsiskyrė kaip bendruomenės vedlys procesijoje, atsisveikindamas ir laimindamas.

Ypač pažymėtina, kad protestantų bažnyčiose labai tikslus lex orandi. Rytų apeigose yra labai daug teologinių formulių, tačiau dėl gausybės jų reikšmė dažnai lieka paslėpta. Vakarų katalikų apeigose liturginės maldos gana paprastos, o reformatų ir liuteronų maldose taikomos akivaizdžiai giliai reflektuotos formulės, tiksliai įvardijančios šių bendruomenių mokymą vienu ar kitu atžvilgiu.

Akivaizdi kelionės metu tapo ir charizminio atsinaujinimo judėjimo kilmė. Charizmininkų pamaldose susidūriau su didžiausiu dėmesiu Šventajai Dvasiai ir bandymu aktualizuoti pneumatologiją, iš knyginių formulių paversti ją išgyvenimu. Bendraudamas su kitų krikščionių bendruomenių atstovais susidariau įspūdį, kad žmonės apie Jėzų Kristų mąsto gerokai dažniau nei apie Šventąją Dvasią.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad po šios kelionės ėmiau daug aiškiau kitus atpažinti kaip krikščionis, naujai suprasti žodžius „Dievas nėra šališkas“ (Apd 10, 35) ir justi didesnę bendrystę bei meilę kitų konfesijų atstovų atžvilgiu. Labai gaila, kad esame atskirti. Tačiau, kaip sakė vyskupas Mindaugas Sabutis, šiandieną Sirijoje galime regėti bent šiokią tokią Bažnyčių bendrystę, kur jos sujungiamos kankinystės krauju.