GINTARAS SUNGAILA

Šventosios Dvasios beieškant. Tarpkonfesinės piligrimystės patirtis

Pasiruošimas kelionei

 

Lotyniškai peregrinus, iš kurio kilęs „piligrimas“, reiškia „svetys, užsienietis“. Paprastai šiuo žodžiu vadinami tikintieji, keliaujantys į savo išpažįstamos religijos šventąsias vietas, kuriose jie nori priartėti prie Dievo. Aš nutariau pabūti peregrinus radikalesne prasme ir nuvykti į kitų konfesijų krikščionių maldos namus, kad pabandyčiau ten surasti Šventąją Dvasią, kurią tikiu esant mano Bažnyčioje. Lankiausi pas katalikus charizmininkus, „įprastus“ katalikus, evangelikus reformatus, evangelikus liuteronus ir graikų apeigų katalikus.

Pats esu krikščionių ortodoksų (stačiatikių) tikėjimo. Tačiau nuo mažens augau tarpkonfesinėje aplinkoje. Krikštytas Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčioje, nuo mažumės lankydavausi ir ortodoksų cerkvėse, ir Romos katalikų bažnyčiose, ir unitų bažnyčiose, o pirmasis mano rimtas susidūrimas su Šventojo Rašto nuodugniu skaitymu ir jo nagrinėjimu vyko per šimtų „Kelionės Biblijos puslapiais“ radijo laidų ir tinklalaidžių klausymą. Šias laidas sukūrė evangelikų reformatų (presbiterijonų) kunigas Johnas Vernonas McGee. Sąmoningame amžiuje Dievo garbinti likau Ortodoksų Bažnyčioje, kurios mokymas labiausiai atitiko mano savarankiškų ieškojimų metu susiformuotas teologines pažiūras, liturgija – mano pasaulėjautą, o visas dvasinis gyvenimas priminė istorinės Apaštališkosios Bažnyčios gyvenimą.

Kaip teigė Rytų dvasingumo tyrinėtojas kardinolas Tomášas Špidlíkas, ortodoksų dvasingumo esmė – malda Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Taip ir aš pirmiausia atėjau į Bažnyčią ieškodamas Tėvo, atrasdamas kelią pas Jį Kristuje, o tada atrasdamas gyvenimą Bažnyčioje – Šventąją Dvasią. Kaip rašo kunigas Sergijus Bulgakovas, „ortodoksija yra Kristaus Bažnyčia žemėje. Kristaus Bažnyčia yra ne institucija, bet naujas gyvenimas su Kristumi ir Kristuje, judinamas Šventosios Dvasios.“

 

Ko eiti pas kitatikius?

 

Žymus lietuvių religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius savo „Religijotyros įvade“ pabrėžia, kad religijotyrininkas negali tyrinėti savo paties religijos (nes tuomet jis rizikuoja virsti teologu). Tačiau „religijotyrininkui būtina išpažinti kokią nors religiją, nes jis turi religiją pažinti ir „iš vidaus“; be to, nereligingas žmogus neturi ką pasakyti apie religijas“. Mano „piligrimystės“ tikslas – viena vertus, suvokti krikščionybę kitatikių akimis; suvokti, kas jiems atrodo svarbiausia ir prasmingiausia; kita vertus, priartinti jų suvokimą prie manosios kultūrinės ir religinės patirties, kad tai, ką jie daro, galėčiau suprasti pats.

Kam keliauti į kitatikių maldos namus? Iš pradžių pats nežinojau atsakymo į šį klausimą – juk pilna teologinių knygų. Savo krikščionio kelio pradžioje gausiai klausiausi rusų teologo Aleksejaus Osipovo paskaitų apie teologiją, apologetiką ir heterodoksiją. Atrodė, jis taip aiškiai viską sustato į vietas – ima kitų konfesijų teologinius veikalus arba tikėjimo deklaracijas, nurodo, ko ten trūksta iš Bažnyčios Tradicijos perspektyvos, ir greitai sumala kitatikius į miltus. Tačiau nuėjęs į kitatikių pamaldas supratau, kad galima perskaityti tūkstančius knygų ir išklausyti tūkstančius paskaitų, bet vieną kartą pats patyręs gali pamatyti dalykų, kurie pačiam nepaprastai svarbūs, o jiems – galbūt savaime suprantami, todėl knygose aiškiu pavidalu nepasirodo.

Osipovas, sekdamas šv. Ignatijumi Briančianinovu ir Bažnyčios Tradicija, teigia, kad bet kokios maldos pagrindas turi būti atgaila. Tai svarbiausias krikščionių ortodoksų principas. Todėl dieną naktį ortodoksai daugybę kartų kartoja Kyrie, eleison; Gospodi, pomiluj; Viešpatie, pasigailėk. Osipovas mėgsta šaipytis iš Vakarų konfesijų, esą jos pamiršo atgailą.

Iš tiesų, teologiniuose debatuose nei katalikai, nei liuteronai, nei kalvinistai nesiginčija dėl atgailos reikšmės. Be to, nuėję į katalikų Mišias matome, kad jos prasideda malda „prisipažįstu Visagaliam Dievui ir jums [...], kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas…“ Liuteronų pamaldose kunigas sako: „…Jo [Dievo] akyse nusižeminę išpažinkime savo nuodėmes“, o susirinkusieji gieda: „Ant savo kelių parpuolu, / Dieve, po tavo kojų. / Prašau malonės, / Viešpatie, / Atleisk mums didžią kaltę.“ Panaši malda sakoma ir evangelikų reformatų (kalvinistų) pamaldose. Taigi, pasirodo, kad ir jie, kaip sako šv. Ignatijus apie ortodoksus, maldą pradeda atgaila.

Tiesą pasakius, tai būtų galima įtarti ir iš knygų. Juk pati pirmoji iš 95 Martino Lutherio tezių, kuriomis prasidėjo reformacija, skelbia: „Mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: „Atgailaukite“ ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.“ Vėliau teologiniuose debatuose ši tezė dingsta, dėl jos niekas nesiginčija, nes, atrodo, nei katalikams, nei liuteronams, nei reformatams tai niekada neatrodė svarstytina. O kiek ši tezė svarbi, galima pamatyti tik atėjus į pamaldas, kurios persunktos šios idėjos.

 

Ar man galima ten eiti?

 

Elliott Erwitt. San Džiminjanas, Italija. 1959

Elliott Erwitt. San Džiminjanas, Italija. 1959

Iš karto derėtų atsakyti į galimus bendratikių priekaištus, jei tokių atsirastų, esą Apaštališkieji Kanonai draudžia ortodoksams melstis su eretikais. Vienas rūstus Rusijos kunigas sakė: „Bažnyčios kanonai draudžia ne tik su eretikais melstis, bet ir įžengti į jų šventoves, kartu su jais valgyti, kartu praustis pirtyje ar net pas juos gydytis.“ Aš visų pirma priminčiau, kad kanonas priimtas tais laikais, kai kitas kanonas draudė „vyskupams, kunigams arba diakonams rūpintis žemiškais rūpesčiais“ ir už nebažnytinių funkcijų prisiėmimą dvasininkams grėsė ekskomunika; kitas kanonas teigia, kad ekskomunikuoti reikia tikintįjį, be pagrįstos priežasties pavėlavusį į pamaldas. Bažnytinė situacija buvo kitokia, kaip ir kitokie buvo eretikai.

Apaštališkuoju laikotarpiu, kai priimti šie kanonai, pagrindiniai eretikai buvo ebionitai (jie tebesilaikė Mozės Įstatymo ir nepripažino Kristaus dievystės) ir mikalojininkai (pasak skirtingų Tėvų liudijimų, jie nesibodėjo aukoti stabams ir ištvirkavo, dalydamiesi žmonomis). Dar kai kur pasirodo nuorodos į doketizmą (tikėjimą, kad Kristus nebuvo žmogus ir / ar neturėjo kūno). Kaip teigia žymus ortodoksų misionierius, diakonas Andrejus Kurajevas, net labiausiai nuo krikščionių ortodoksų tikėjimo nutolusių protestantiškų grupių, tarkime, anabaptistų, negalima statyti į vieną gretą su tais eretikais, apie kuriuos kalba Apaštališkieji Kanonai: anabaptistai, nepripažindami mūsų sakramentų, pripažįsta mūsų Dievo Žodį, išpažįsta Švenčiausiąją Trejybę ir laikosi beveik tokio paties moralinio mokymo; to paties negalima pasakyti nei apie ebionitus, nei apie mikalojininkus. Juo artimesni mums yra katalikai, liuteronai ir kalvinistai.

Antrasis šios problemos aspektas yra tas, kad daugelis kitatikių, kuriuos mes sutinkame, niekada nebuvo Ortodoksų Bažnyčios nariai, niekada sąmoningai prieš ją neveikė ir niekada nebuvo jos atskirti. Daugelis kitų krikščionių tiesiog yra sąžiningi žmonės, ieškantys Dievo ir besistengiantys suartėti su Kristumi, o kadangi ne kiekvienas yra teologijos profesorius, dažnai galima aptikti, kad toks žmogus, pats nežinodamas, išpažįsta tikrai ortodoksinį tikėjimą (ar bent jau artimą). Ką ir kalbėti, kad iš tiesų skirtingų konfesijų mokymo santykis su Ortodoksų Bažnyčios mokymu yra labai sudėtinga teologinė ir religijotyrinė problema. Galima labai greitai pulti sakyti, kad evangelikų liuteronų mokymas apie išganymą (sola Dei Gratia – išganymas tik per Dievo malonę) prieštarauja ortodoksų mokymui (synergeia – išganymas per Dievo ir žmogaus valių sąveiką). Tačiau kaip su šiuo teiginiu dera tai, kad per Ortodoksijos Iškilmę iki 1917 m. Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje iškilmingai skaitomame anatemų sąraše penktoji anatema skelbė: „Nepripažįstantiesiems Evangelija paskelbtosios išperkamosios Malonės kaip vienintelės mūsų nuteisinimo Dievo akivaizdoje priemonės: anatema. Anatema, anatema, anatema“?

 

Dvasia pučia kur nori

 

Evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas pokalbio metu sakė: „Žinai, juk Dvasia pučia kur nori… Nepakanka pažinti iš išorės, reikia pažinti iš vidaus.“ „Objektyviai“ Šventosios Dvasios nepamatuosi. Šv. Petrui atvykus pas šimtininką Kornelijų ir pradėjus pamokslauti, ant nekrikštytųjų pagonių nužengė Šventoji Dvasia. Petrui teliko išpažinti: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena. [...] Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ (Apd 10, 34–35. 47) Daugelis kitatikių krikščionių nėra nei Bažnyčios, nei Dievo priešai, nes niekada nekovojo nei su Dievo Bažnyčia, nei su Kristaus Evangelija, o jei jie atgailauja ir „ieško Dievo veido“, tai kas gali drįsti pasakyti, kad Dievas šališkas ir paliks juos, idant globotų tik formaliai prisijungusiuosius prie Ortodoksų Bažnyčios? Kas kita būtų, jei jie būtų Bažnyčios priešai – savavaliai eretikai, schizmatikai, kovojantys su Bažnyčios mokymu ir ja pačia. Todėl su tokia nuostata ir švaria sąžine leidžiuosi ieškoti Šventosios Dvasios ten, kur nemažai ortodoksų bijotų tai daryti.

Kanonai nustato man apribojimą, bet apribojimas tik vienas – negaliu dalyvauti kitų bendruomenių sakramentuose. Eucharistija ir šv. Komunija (Agía Koinōnía – Šventoji Bendrystė) yra aukščiausios vienybės su Dievu ir su broliais Kristuje išraiška, per kurią, priimdami vieną kraują ir kūną, visi tampa vienos šeimos – vieno kūno ir vieno kraujo – dalimi, todėl ortodoksai gali ja dalytis tik su tais, kurie visais esminiais klausimais išpažįsta tą patį. O kadangi šitaip išpažįstame, tai negalime priimti Komunijos ir iš kitų, nes tokiu atveju pripažintume, kad tikime, jog jie visais esminiais klausimais išpažįsta tą patį kaip ir priimantysis ortodoksas.

 

Pirmoji kelionė: katalikai charizmininkai

 

Įžanga. Visa šių kelionių idėja gimė po pokalbio su katalikų teologu Valdu Mackela. Sykį jo paklausiau, ar būtų įmanoma dalyvauti katalikų egzorcizmuose (stebėti, kaip jie vyksta), nes kaip tik vedžiau tarpkonfesinius Bažnyčios Tėvų seminarus, kuriuose skaitėme šv. Kirilo Jeruzaliečio pasakojimus apie egzorcizmus IV a. Palestinoje. Nors teologas pažadėjo, kad tokia galimybė bus, prieš tai netikėtai pasiūlė pirma apsilankyti renginyje, kur turėčiau susidurti ne tiek su piktosiomis, kiek su gerosiomis dvasiomis ir Geriausiąja Dvasia, – katalikų charizmininkų pamaldose. Seniai buvau girdėjęs apie katalikų charizminio atsinaujinimo judėjimą ir todėl mane sudomino, kaip šie žmonės supranta Šventąją Dvasią ir Šventosios Dvasios dovanas.

Charizminis atsinaujinimas (gr. charisma – dovana) – XX a. 7 dešimtmetyje prasidėjęs tarpkonfesinis (katalikų ir protestantų) judėjimas, pabrėžęs apaštalo Pauliaus mokymą apie Šventosios Dvasios dovanas ir vaisius (arba vaisių). Pirmajame laiške korintiečiams rašoma: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka. [...] Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje – pirmiausia, apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos“ (1 Kor 12, 4–11. 28). Laiške galatams: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Charizmininkų dėmesį, kaip sako judėjimo pavadinimas, labiausiai patraukė charizmos, t. y. Dvasios dovanos. Jie stengiasi atnaujinti savo santykį su Šventąja Dvasia ir gauti jos dovanų.

Mane itin sudomino, kaip jie išgyvena tas Šventosios Dvasios dovanas ir kaip jas supranta, ypač garsiąją „kalbų dovaną“ (glosolaliją) – kalbėjimą nesuprantama kalba. Todėl šeštadienį, dieną prieš katalikų Švč. Trejybės šventę, dėstytojas mudu su kurso draugu nusivežė į Kauną, kur dalyvavome charizmininkų bendruomenės „Gailestingumo versmė“ pamaldose ir mokymuose. Pamaldos ir mokymai buvo orientuoti į gydymą, skirti bendruomenių ir maldos grupių vadovams. Renginys vyko visą dieną, nuo 10 val. iki vėlaus vakaro, tačiau mes jį palikome 15 val., prieš šventąsias Mišias.

 

Aplinka ir muzika. Atėjome į viešbutį, pamaldos vyko viešbučio salėje. Registracija priminė įprastą mokslinę ar dalykinę konferenciją. Gavome kavos. Tačiau salė, į kurią užėjome, bylojo apie religinį susibūrimo tikslą. Žiūrovams buvo sustatytos minkštos kėdės, grindis dengė kiliminė danga, prieš žiūrovus – paaukštinta scena. Scenos šone (kairėje iš žiūrovo pusės) stovėjo didelis medinis kryžius (ne krucifiksas, tiesiog du sujungti rąstai). Ant dešinio jo galo kabėjo baltos medžiagos atraiža. Nuo scenos centro iki dešinio krašto – didelis projektoriaus ekranas, priešais kurį, dešinėje pusėje, buvo lektoriaus katedra. Visa tai priminė protestantų susirinkimų erdves, matytas grupės „Hillsong“ ir kitų krikščioniškos muzikos grupių vaizdo klipuose.

Renginys prasidėjo šlovinimu. Tai buvo tipinė protestantiška šlovinimo muzika, o vieną giesmę netgi atpažinau – britų sekmininko (!) Matto Redmano „10 000 reasons“ (išversta į lietuvių kalbą). Būdingas visų skambėjusių giesmių bruožas – monotonija. Besikartojanti melodija, dažnas perpetuum mobile pritaikymas, visada ta pati nuotaika, labai daug besikartojančių tekstų (tarkime, kokia nors eilutė, kaip „šlovinu Tave“, kartojama dešimtis kartų). Tokia muzika ypatingu būdu nuteikia, sukuria tam tikrą atsipalaidavimo jausmą, ypač jei atsiduodama melodiniam judėjimui (tai padaroma giedant ir judant į taktą). Atsiduodamas tokiai muzikai, sakyčiau, jaučiau užplūstantį entuziazmą, kūniškai besireiškiantį kaip tam tikras jausmas krūtinėje.

Per pirmąsias giesmes daugelis giedojo nedrąsiai, taip pat beveik niekas nejudėjo. Bėgant dienai, susirinkusieji giedojo vis garsiau ir judėjo vis laisviau. Iš pradžių – keldavo giesmės metu rankas arba lingavo. Paskui atsirado netgi žmonių, kurie nusiavė batus ir šoko.

 

Malda už žaizdų išgydymą ir tarnystės paieška. Po pirmojo šlovinimo vyko pirmasis seminaras (toliau po kiekvieno seminaro – praktinė užduotis ir šlovinimas, po kai kurių – kavos pertraukėlė, po šios būdavo šlovinimas). Jame buvo kalbama apie mūsų dvasines žaizdas, taip pat apie nuodėmes, susijusias su žaizdomis. Seminaro praktinė užduotis – malda vieno už kitą. Vienas žmogus turėjo galvoti apie savas žaizdas, kurias apsvarstė pirmojo seminaro metu, antrasis turėjo už jį tuo metu melstis (daug kas ant to žmogaus, už kurį meldžiasi, dėjo rankas).

Tai buvo įdomi patirtis. Su manimi atvažiavęs bičiulis – ateistas. Dėlioti rankų, kaip kai kurie aplinkiniai, noro nejaučiau, bet pasimelsti, pagalvojau, bus bet kokiu atveju į naudą. Taigi, bandžiau spontaniškai kalbėti su Dievu. Į galvą natūraliai ėmė lįsti atmintinai žinomos psalmių, ortodoksų maldų eilutės. Regis, nejučiom užsimerkiau ar bent jau koncentravausi į žodžių prasmę tiek, kad nekreipiau dėmesio į aplinką. Tada apsikeitėme pozicijomis – ateistas taip pat kalbėjosi garsiai su Dievu ir meldėsi už mane. Tai buvo linksma patirtis.

Po šio pratimo salės gale buvo pastatytos dvi kėdės, ant jų kunigas klausėsi visų norinčiųjų išpažinčių (kitaip tariant, visą dieną, vykstant pamaldoms, žmonės atgailavo, o tai vainikavo Komunijos priėmimas šv. Mišių metu). Tai man pasirodė labai svarbu, nes nesakramentinės maldos už dvasines žaizdas ir nuodėmių atleidimą buvo sujungtos su hierarchiniu užnugariu – Bažnyčios teikiamu sakramentu. Charizminio atsinaujinimo judėjimo teologijos sintezė su tradicine katalikų teologija ir Bažnyčios hierarchine sankloda buvo itin juntama antrajame seminare.

Antrasis lektorius kalbėjo apie tai, kaip atrasti savo charizmas ir savo tarnystę. Lektorius paaiškino, kad Šventosios Dvasios dovanos yra duodamos tarnystei (charizma = tarnystė). Taip pat pabrėžė, kad „Šventosios Dvasios krikšto“ patirtis, po kurios yra įgyjamos charizmos, nėra sakramentas, o tik krikšto atnaujinimas. Šį krikšto atnaujinimą dalyviai patyrė po visų seminarų.

Trečiasis seminaras buvo skirtas maldos grupės charizmų paieškai. Kadangi daugelis buvo bendruomenių vadovai, tai lektorius mokė, kaip pažinti, kokia turėtų būti bendruomenės misija. Po seminaro buvo atliekama užduotis, kurios metu dalyviai meldėsi ir stengėsi išgirsti Šventosios Dvasios balsą, o paskui susėdę mažomis grupėmis dalijosi, ką jiems pasakė Dievas.

 

Sekminių įvykis. Tada vyko „Sekminių įvykio atkartojimas“. Apaštalų darbuose rašoma, kaip apaštalai buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 1–4). Po šio įvykio prasidėjo apaštalų tarnystė – Dievo Žodžio skelbimas visame pasaulyje. Taip ir susirinkime Kaune bandėme atkartoti Sekminių įvykį.

Pažymėtina, kad prieš charizmų įgijimo pamaldas buvo adoracija. Tai buvo įdomi patirtis – visi dalyviai tarsi persimainė ir iš charizmininkų kuriam laikui virto „įprastais“ katalikais. Scenos viduryje, apdengtas baltu užtiesalu, stovėjo altorius, ant jo kunigas atnešė monstranciją. Visi vienbalsiai sugiedojo tradicinę katalikų adoracijos maldą, tada adoravo tyloje. Po adoracijos prasidėjo minėtos pamaldos.

Pirmiausiai susirinkusieji meldėsi už kalbėjimo kalbomis dovaną. Pamaldų vedėjas teigė, kad kalbėjimas kalbomis – kitų dovanų pamatas. Tada atskirai melstasi už pranašavimo, liudijimo, gydančiosios maldos charizmas. Po pamaldų ant altoriaus, ant kurio buvo adoruojamas Kristaus Kūnas, vyko šv. Mišios, tačiau mes jau nebeturėjome laiko jose dalyvauti ir išvykome.

Pamaldų už kalbėjimo kalbomis charizmą pradžioje a cappella giedojome monotonišką melodiją, kartodami vieną žodį – aleliuja (vedėjas sakė, kad iš jo patirties tai vienas efektyviausių būdų charizmai pasireikšti). Tuo metu žmonės meldėsi, kad norintieji gautų kalbėjimo kalbomis dovaną. Po truputį vis daugiau žmonių ėmė kalbėti kalbomis, t. y. tarti beprasmius žodžius „asalab chabad šelamam“ ir panašiai.

Melsdamiesi už pranašystės charizmą, vėl visi kartu giedojome monotoniškas giesmes, tačiau jau su muzika, ir meldėmės, kad norintieji įgytų šią dovaną. Kai šlovinimas baigėsi, ant scenos buvo pakviestas žmogus, kuris teigė, kad gavo pranašystę (iš viso pranašystes išsakė 5 ar 6 žmonės). Jis atrodė labai susijaudinęs, spurdantis ir nekantraujantis pasisakyti. Įsitempęs nuo susijaudinimo kalbėjo apie tai, kad Kristus, eidamas į Golgotą, griuvo ir vėl kėlėsi, kad gyvenime žmogus taip pat griūva, bet palaikomas Kristaus turi visada eiti į priekį, nesvarbu, kaip sunku nešti savo kryžių.

Visų šitaip susijaudinusių žmonių pranašystės buvo panašiai abstrakčios. Kai kurie ramesni pranašautojai kalbėjo gerokai ilgiau ir samprotavo apie konkrečius faktus, konkrečias bendruomenes. Atrodė, kad jie dalijasi gyvais pasvarstymais, o ne vidiniu įkvėpimu.

 

Kaip charizmininkams reiškiasi Šventoji Dvasia? Vieną iš užduočių, kurią sau kėliau būdamas su charizmininkais, juos stebėdamas, su jais bendraudamas ir dalyvaudamas tam tikrose jų praktikose, – be jokių ontologinių prielaidų aprašyti tai, ką jie jaučia (ir kaip jaučia), kad galėčiau tai panaudoti tolesniems apmąstymams.

Pavyzdžiui, Gintaro Beresnevičiaus okultizmo tyrimuose (pranešimas apie juos yra publikuotas „Šiaurės Atėnuose“) aprašoma, kad okultistai supranta dvasių kalbėjimą su jais labai realistiškai. Beresnevičius rašo: „Balsas girdisi ne menamai, bet iš tikrųjų, jis nuskamba ore.“ Man buvo įdomu, ką turi omenyje charizmininkai, kai darbo grupėje ar pranašavimo metu jie teigia: „Dievas man sako.“ Ar jie taip pat girdi balsą ore?

Stebėdamas įsitikinau, kad bent jau toje bendruomenėje to nebuvo. Kai moteris per vieną užsiėmimą, kai kalbėjomės grupelėse, teigė, kad Dievas jai sakė viena ir kita, ji pasakojo prisimintus praeities įvykius ir tiesiog juos interpretavo iš Apvaizdos perspektyvos. Ji aiškino, kaip vienais ar kitais gyvenimo nutikimais Dievas bandė į ją „prabilti“, t. y. perduoti jai tam tikrą žinią, pamokyti. Tačiau ji negirdėjo balso iš išorės, kuris jai ką nors kalbėtų.

Išėjusiųjų ant scenos ir pranašavusiųjų leksika, jų emocinis sudirgimas ir mano paties emociniai išgyvenimai, su kuriais gretinau jų sudirgimą, man sukėlė įspūdį, kad pavyko „iššifruoti“ ir jų kalbą. Nuo daugybės šlovinimų, kurie vyko visą dieną, sąmonė išvargo, kūnas ir protas atsidavė muzikai ir visiškai atsikračiau visų minčių. Galva buvo „švari“. Kai šlovinimo metu dalyviai buvo raginami išeiti į sceną, jei išgirs Dievo balsą, nenorom ėmiau koncentruotis į savo mintis, ir jų pasipylė visokių. Susivokiau, kad galėčiau šį tą pasakyti, ir pajutau entuziazmą išeiti į sceną ir rėžti kalbą, tiesa, to nepadariau, nes visgi nelaikau to Šventosios Dvasios veikimu. Ne kartą man yra tekę spontaniškai sakyti scenoje kalbą ar tarti žodį apie vieną ar kitą dalyką – aš jausdavau tokį entuziazmą ir tada, kai dar nebuvau tikintis, ir jaučiu dabar, kai reikia spontaniškai pasielgti. Nors ir stengiuosi prieš darbą melstis Šventajai Dvasiai, jos veikimą vertinu pagal darbo vaisius, o ne pagal vidinius išgyvenimus – todėl nors mano tikslas nėra pasakyti, kaip ten su Šventąja Dvasia yra „iš tikrųjų“, bet vyksme dalyvavau ne iki galo, tik tiek, kiek tai neprieštaravo mano religinėms pažiūroms.

Pirmasis vaikinas kalbėdamas vartojo daugybę šablonų („Kristaus kryžius“, „parpuolimai“ ir kt.). Taip pat jo teiginiai buvo labai katalikiški, susiję su katalikų Kristaus žmogystės ir Jo kančių kontempliacijos tradicija, kas liudija, kad tai greičiausiai išmoktos frazės (panašiai, kai bandžiau spontaniškai melstis už draugą, man lindo eilutės iš psalmių ir pan.). Todėl pasirodė, kad „Dievas kalba“ šiuo atveju reiškė spontanišką pagavą, kurios metu žmogus išlieja tai, kas jam lindo į galvą. Mintys, lendančios į galvą, pagal turinį ir vadinamos „angeliškomis“, „demoniškomis“, „įkvėptomis Dvasios“.

Antroji sfera, susijusi su Šventosios Dvasios veikimu, buvo krūtinės pojūčiai. Primygtinai lendančios į galvą mintys, apie kurias kalbėjome, sukelia tam tikrą emocinį atsaką – padažnėja širdies dūžiai, krūtinėje jaučiama šiluma, auga noras pasisakyti; jei tai mintys apie nuodėmes, atvirkščiai – krūtinė suspaudžiama, jaučiamas sielvartas, trykšta ašaros. Mano draugas sakė, kad jautė labai stiprų karštį – aš tokios būsenos nejaučiau.

Šiedu poveikiai veda į glosolalijos reiškinį. Kai per daugybę šlovinimų, besikartojant monotoniškai muzikai, žmogaus mintys išvalomos, jis atsiduoda vyksmui ir vienintelis dalykas, ko jis nori, yra šlovinti Dievą, o tam nebėra valios net rinkti žodžių, juos kurti, tada atsipalaidavęs žmogus ima kalbėti tai, kas šauna į galvą – tai ir yra glosolalija, Dievo šlovinimas neegzistuojančia kalba, mėgavimasis jo prezencijos pojūčiu.

 

Kritinis vertinimas. Iš to, ką esu gyvenime patyręs, charizmininkų pamaldos man labiausiai priminė dzenbudistinę meditaciją (dzadzen), psichoterapiją ir apsilankymus šokių klubuose. Dzadzeno metu, kaip ir ramiai atsisėdus pas psichoterapeutą ar gerame šokių vakarėlyje, atsipalaiduojama ir nustojama galvoti, atsiduodama supančiam vyksmui. Šis atsipalaidavimas padeda pažvelgti į savo vidų, tai itin ryšku psichoterapijoje – laipsniškai vis mažiau ginasi psichika, asmenybė „išsivynioja“, lengviau imama kalbėti apie praeities traumas. Manau, panaši patirtis yra tada, kai po ilgo vakarėlio, paryčiais, prie taurelės (bet ne girti), žmonės ima kalbėtis apie gyvenimą ir dalytis bėdomis, kuriomis įprastoje kasdienybėje nepasidalytų (antikoje panašus susirinkimas buvo vadinamas simpoziumu ir aprašytas Platono „Puotoje“).

Seminarai, kuriuos vedė lektoriai, labai priminė moderniuosius lyderių kursus. Lyderių kursuose aiškinamasi, kas yra lyderis, koks aš turiu būti ir ką mano grupė gali nuveikti. Šiuo atveju lyderystės mokymų teorija, kaip man pasirodė, buvo apvilkta religine leksika – tiesą pasakius, pasirodė, kad pamaldų vadovai sąmoningai teoriškai jungė psichoanalizės, lyderystės teorijų ir krikščioniškosios teologijos žinias, tačiau šią hipotezę reikėtų patvirtinti.

Tam tikrų panašumų galima rasti ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios religiniame gyvenime. Šiuolaikinė rusų religinė muzika, kurios pagrindas yra italų katalikų religinė muzika, yra labai jausminga, egzaltuota. Sykį esu girdėjęs, kaip viena Lietuvoje besisvečiuojanti rusė, kuri per vakarines pamaldas giedojo chore, sakė: „Kaip nuostabu! Iš kur gavote tokį nuostabų repertuarą! Aš jutau stiprią Dievo malonę.“ Manau, kad fenomenologiniu lygmeniu jos pojūčiai buvo panašūs į charizmininkų, – tiesa, Ortodoksų Bažnyčioje labai neigiamai žiūrima į charizminį atsinaujinimą ir teologiškai šis jos pasakymas būtų atmestas kaip klaidingas.

 

B. d.

 

Komentarai / 2

  1. TomasM.

    Kartą teko dalyvauti viename tikinčio jaunimo renginyje JAV ir taip sutapo, kad du prie mano stalo sėdėję vyrukai buvo neseniai perėję į katalikybę iš protestantų denominacijų (rodos anglikonų atšakų). Dar labiau nustebau, kai abu jie papasakojo savo atsivertimo istorijas, kurios buvo labai panašios, nors jie nebuvo pažįstami.

    Taip jiems nutiko, kad įvairių situacijų vedami, jie kažkaip atsidūrė lotyniškose, dar vadinamose Tridento Šv. Mišiose (oficialiai vadinamoje Ekstraordinarinėje liturgijoje). Vieno vyruko žodžiais: “tuomet aš supratau, kad būtent taip turi būti garbinamas Dievas”.

    Tad siūlyčiau į savo liturginę kelionę įtraukti ir Ekstraordinarines Šv. Mišias ;)

  2. noė.

    Jo, pritariu. O J. Sasnauskas visą muslimų armiją atves ir suklupdys prie švč. Marijos altoriaus.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.