Nacionalizmas kaip viešųjų ir privačių interesų konfliktas
Šis rašinys neturi pretenzijų į tiesą. Kartais pravartu į senus dalykus pažvelgti kitoje šviesoje, nes tuomet juos galime suprasti naujai, taip, kad šis naujas dalykų supratimas labiau atlieptų mūsų gyvenamojo laiko aktualijas. Būtent toks ir yra pagrindinis šio straipsnio siekis.
Moderni demokratinė valstybė – tai politinė organizacija, kuri susiformavo laisvės, lygybės ir brolybės principų pagrindu. Moderniojoje valstybėje, nuvertus ancien régime, buvo atsisakyta bet kokios minties apie privilegijuotų grupių egzistavimą. Manyta, kad po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos visi valstybės piliečiai bus traktuojami vienodais pagrindais. Tačiau toli gražu ne viskas įgyvendinant šį projektą ėjosi sklandžiai. Knygoje „Totalitarizmo ištakos“ Hannah Arendt teigė, kad naujoji, porevoliucinė valstybė kaip vieną pagrindinių savo funkcijų paveldėjo pareigą saugoti visus jai pavaldžioje teritorijoje gyvenančius žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės. Ši valstybė turėjo būti aukščiausia teisinė instancija, užtikrinanti individų laisves ir teises. Tačiau tokia institucija ji netapo. Modernios arba, kitaip tariant, tautinės valstybės tragedija, anot Arendt, ta, kad auganti žmonių tautinė savimonė ėmė trukdyti tokiam valstybės idealui. Heterogeninis demas (gr. demos) susiaurėjo iki homogeninio etnoso, o žmonių valia virto tautos valia. Būtent dėl tautos valios valstybė visaverčiais piliečiais nuo šiol pripažino tik tuos individus, kuriuos vienijo bendra kultūra ar kilmė. Šis pokytis reiškė, kad valstybė iš dalies transformavosi ir iš instrumento privilegijas naikinančiam įstatymui įgyvendinti virto instrumentu vienos, išskirtinės tautos interesams tenkinti. Laikydamiesi Arendt argumento, galėtume sakyti, kad tautinė valstybė savo esme yra prieštaringas darinys: šio tipo valstybė – tai nuolatinė siekiamybė, kelyje į išsipildymą aktyviai ignoruojanti realybę ir dažnai su ja prasilenkianti. Juk tautinės valstybės idėja reiškia, kad valstybę kuria tauta ir dėl to ne kas kitas, o būtent ji turi išskirtines teises į valstybę. Kartais tokios utopinės pretenzijos yra labiau pagrįstos realybėje. Nacionalizmo studijų teoretiko Ernesto Gellnerio terminais tariant, politinis ir tautinis vienetai kartais daugiau mažiau sutampa ir kai kurios valstybės, pvz., Japonija ar Lenkija, tautiniu požiūriu iš tiesų yra gana homogeniški dariniai. Tačiau dažniausiai toks grynumas yra išimtis iš taisyklės, keista retenybė, atsiradusi dėl įvairių skaudžių istorinių kataklizmų, pvz., deportacijų, priverstinių perkėlimų ar etninių valymų. Tautiškai homogeniškos valstybės yra panašios į radioaktyvius izotopus, kurie nėra stabilūs ir greitai suyra. Šiandien homogeniška valstybė rytoj gali virsti tautiškai mišria. Jos gryną tautinę sudėtį gali greitai pakoreguoti gausus skaičius karo pabėgėlių (Švedija), darbo rinkos atvėrimas piliečiams iš posovietinių kraštų (lietuviai Airijoje) ar okupacinių režimų siųsti kolonistai (rusakalbių piliečių siuntimas į Pabaltijį). Šiaip ar taip, pakitusi šalies tautinė sudėtis yra įvykęs faktas, su kuriuo reikia skaitytis. Tokiu atveju bet koks tautinės valstybės reikalavimas būti griežtai tautinei gali būti matomas kaip bandymas „privatizuoti“ tautą. Tokie reikalavimai primena viešųjų ir privačių interesų konfliktą, kai įsipareigojimai tarnauti viešajam interesui yra supainiojami su privačiais, konkretų asmenį ir jo grupę liečiančiais interesais. Bonum publicum – viešas / visų reikalas – yra supainiojamas su cosa nostra – mūsų reikalu.
Bet grįžkime prie Arendt. Minėtoje knygoje autorė teigia, kad nacionalizmo banga buvo susijusi su tuo, ką ji pati pavadino „socialumo suvešėjimu“. Pasak Arendt, modernybė buvo pažymėta buržuazinės klasės išaugimu ir kapitalizmo išplitimu – pokyčiais, vertusiais performuluoti politikos ir viešosios erdvės sąvokas taip, kad viešoji erdvė nuo šiol įgavo privačios erdvės bruožų, pvz., ją apibūdinant imti vartoti ekonominiai terminai. Tai turėjo pasekmių – privati žmonių gerovė tapo viešos svarbos reikalu. Valstybės politikoje šie pokyčiai pirmą kartą atsispindėjo tada, kai 1880 m. tuometinis Prūsijos kancleris Otto von Bismarckas suteikė socialines garantijas menkiau pasiturintiems šalies piliečiams, taip duodamas pradžią tam, ką šiandien vadiname gerovės valstybe. Tačiau, anot Arendt, politika nustojo dominti žmones. Savo teises jie perdavė moderniajai valstybei, hobsiškajam Leviatanui, kurio funkcija nuo šiol buvo jos gyventojų (ekonominių) interesų gynimas.
Galima ginčytis su Arendt dėl jos pateiktos Hobbeso interpretacijos, tačiau šių dienų nacionalizmas, kurį galime stebėti keliose išsivysčiusiose šalyse, patvirtina jos nuogąstavimus dėl „socialumo suvešėjimo“ ir dėl konceptualios valstybės ir tautos prieštaros. Vargu ar už Katalonijos ar Škotijos nepriklausomybės judėjimų arba už augančių antiimigracinių nuotaikų Austrijoje, Britanijoje ar Prancūzijoje neslypi joks ekonominis interesas. Greičiau priešingai – visus šiuos judėjimus vienija siekis išlaikyti gerovę savo tautoms. O katalonams ir škotams oponuojantys politikai, priešingai, kalba apie siekį išlaikyti nesuskaldytą valstybę ir atstovauja valstybės, o ne vienos kurios nors tautos interesams. Žinoma, tai gana normatyvinis požiūris, nes politikai retai atstovauja (vien tik) valstybės interesams. Tačiau šiame straipsnyje ginamo argumento atžvilgiu tai esmės nekeičia.
Nacionalizmas dažnai siejamas su demokratija. Ypač XIX a. nacionalizmas, buvęs antiimperialistinių išsivadavimo sąjūdžių variklis. Tačiau net ir šiandien tokios sąvokos kaip suverenitetas ar žmonių valia besiremiančios valdžios idėja dažnai yra suvokiamos tautiniu požiūriu, t. y. suverenitetas ne bet kokių žmonių, o tų, kurie sudaro tautą. Tačiau esama ir tokių nuomonių, kurios teigia, kad demokratija ir nacionalizmas – tai iš principo nesuderinami dalykai, nes pirmoji siekia atstovauti žmonių interesams, o antrasis – žmonių tapatybėms. Kaip ši skirtis atrodo praktikoje, galėtų iliustruoti nesenas Rumunijos prezidento rinkimų pavyzdys. Šiuose rinkimuose susigrūmė du kandidatai – tuo metu ministro pirmininko pareigas ėjęs rumunas Victoras Ponta ir Rumunijos vokietis Klausas Iohannis. Pirmasis rinkimų kampanijos metu pristatinėjo save kaip tikrą rumuną, ortodoksų tikėjimo kultūriškai artimą „savą“. K. Iohannis, užuot pasirinkęs savo tapatybės akcentavimą ir demonstravimą, susikoncentravo į tokias problemas kaip korupcijos mažinimas. Rinkimus, daugelio nuostabai, laimėjo pastarasis. Laisvuose demokratiniuose rinkimuose žmonės nusprendė išsirinkti ne „savą“, o tą, kuris pažadėjo vykdyti praktišką ir visų šalies gyventojų interesą atitinkančią korupcijos mažinimo politiką.
Tačiau prieštaringo nacionalizmo ir demokratijos santykio problema yra šiek tiek sudėtingesnė. Modernios valstybės viešoji erdvė po patirtų radikalių transformacijų įgavo tokius privačios erdvės bruožus kaip saugumo poreikio ir gerovės užtikrinimo būtinybė. Tačiau tai dar ne viskas. Šiai erdvei būdingas tapo ir anksčiau tik privačiai namų sferai priskirtas intymumas. Vokiečių socialinis ir politinis kritikas Jürgenas Habermasas yra rašęs, kad modernios viešosios erdvės ištakos – salonai ir kultūrinės kavinės. Erdvės, į kurias patekti galėjo ne kiekvienas, nes jos turėjo savo taisykles, iniciacinius ritualus ir elgesio kodeksus. Šį šeimynišką intymumą išduoda ir kai kurios lietuvių ir kitose kalbose vartojamos sąvokos. Tiesa, lietuvių kalboje šis viešosios erdvės suprivatėjimas kiek menkiau išreikštas: tokie terminai kaip „vidaus politika“ ar „vidaus reikalų ministerija“ nėra tokie iškalbingi. Kitaip yra anglų kalboje, kurioje aptinkame tokius terminus kaip „domestic policy“ ar „domestic affairs“ (angl. domestic – naminis, namų), kur ši moderni viešosios ir privačios erdvės samplaika yra lengviau pastebima. Moderni valstybė yra suvereni ir niekam nevalia kištis į jos vidaus reikalus. Ji primena šūkį „Mano namai – mano tvirtovė“. Šį principą gerai iliustruoja susierzinimas, kuris Lietuvoje kilo po to, kai Lenkija savo tautiečiams Lietuvoje pradėjo dalinti Lenko kortas, kurių tikslas – liudyti ir palaikyti Lietuvoje gyvenančių lenkų ryšį su neva jų tėvyne Lenkija. Nueita buvo taip toli, kad net imta abejoti, ar lenkų tautinei mažumai priklausantys ir Lenko kortą nusprendę įsigyti šalies Seimo nariai nepažeidė šalies Konstitucijos. Kitas tokio šeimyniško intymumo pavyzdys galėtų būti šūkis „Lietuva – lietuviams“. Šeimyniškai intymioje tautinėje aplinkoje nėra vietos erzinančiai ir nejaukumą keliančiai kitokybei.
Viena iš tokio susierzinimo priežasčių ta, kaip mes įsivaizduojame tautą. Ji dažniausiai matoma kaip intymi, į šeimą panaši bendruomenė, kurios nariai turi panašią tapatybę. Štai todėl politikai siekdami būti perrinkti kitai kadencijai gan dažnai rinkėjams kalba ne tik apie jų interesus, bet ir apie bendras savo ir rinkėjų tapatybes. Kadangi viešoji erdvė yra apibrėžiama intymumo kategorija, sėkmės lydimas politikas negali sau leisti atrodyti šaltas ir kultūriškai nešališkas (kitaip tariant, neintymus). Priešingai – jis turi pabrėžti, kad yra vienas iš mūsų, kad yra „vieno kraujo“. Amerikietis politikos sociologas Seymouras Martinas Lipsetas taip pat teigė, kad demokratinė vyriausybė labiau teisėta atrodo tuomet, kai visuomenė yra homogeniškesnė, t. y. kai ji turi bendrą kalbą, mitus ar politinius lyderius, reprezentuojančius visus žmones. Nesu tikras, ar homogeniškumas reiškia demokratiją. Galėčiau sutikti nebent su tuo, kad homogeniškoje visuomenėje lengviau organizuoti demokratinius procesus. Kita vertus, demokratija yra gana nevienareikšmė sąvoka.
Politikos teoretikas ir garsus demokratijos kritikas Robertas Alanas Dahlas knygoje „Demokratija ir jos kritikai“ kaip vieną esminių demokratijos principų įvardijo lygybę. Pasak jo, bet kuris režimas, jeigu jis siekia būti demokratiškas, privalo būti egalitarinis. Lygybės principas užtikrina vienodo dalyvavimo politiniame procese galimybę, be kurios demokratija taip pat nėra įmanoma. Demokratinėje bendruomenėje, anot Dahlo, visi visuomenės suaugusieji turi būti įtraukti į kolektyvinį sprendimų priėmimo procesą. Ši nuostata – tai Dahlo kritika garsiam austrų ekonomistui ir politikos teoretikui Josephui Schumpeteriui, kuris savo apmąstymuose apie demokratijos esmę, anot Dahlo, nesugebėjo atskirti dviejų teiginių: „Sistema X yra demokratiška savojo demo atžvilgiu“ ir „sistema Y yra demokratiška kiekvieno piliečio, kurį ji valdo, atžvilgiu“. Šių principinių nuostatų supainiojimas Schumpeterį privedė prie klaidingos išvados, teigiančios, kad demas gali vienšališkai bet kurioje visuomenės vietoje nubrėžti liniją, atskiriančią jį nuo likusios visuomenės dalies. Šiuo požiūriu Latvijos visuomenė, kurioje latvių dauguma yra apibrėžusi, kad tik ta dalis rusakalbių, kurie atgavus nepriklausomybę išlaikė valstybinės latvių kalbos, istorijos ir Konstitucijos egzaminą, yra laikomi šalies piliečiais, o kiti rusakalbiai turi nepiliečių statusą, Schumpeteriui atrodytų demokratiška. Dahlui – ne, nes tikrai demokratinė visuomenė yra tik ta, kurioje užtikrintos lygios galimybės visiems šalies piliečiams dalyvauti politiniame procese.
Dahlo kritika tinka ir Lipsetui, nes nors latvių demas, atskyręs save nuo kitų, ir yra homogeniškas, vien pats faktas, kad už demokratinių procesų ribos šio demo valia yra palikta nemaža dalis šalies gyventojų, daro latvių demą nedemokratinį. Visgi ginant Lipsetą reikėtų pasakyti, kad vien tik lygaus dalyvavimo pagrindų, kurių svarbą pabrėžė Dahlas, užtikrinimo nepakanka. Demokratinė santvarka negali funkcionuoti be to, ką Lipsetas vadino „demokratine kultūra“. Ši kultūra, pasak jo, įsišaknijusi sekuliarizme, tolerancijoje, liberaliajame individualizme, pagarboje ir paklusime įstatymo viršenybei. Bet kuri kultūra, siekianti būti demokratiška, turi paisyti minėtų principų. Šiuo požiūriu demokratiškas demas turi būti kultūriškai homogeniškas.
Svarstymus apie nacionalizmą ir demokratiją galima pakreipti ir šiek tiek kitu kampu. Įstatymas pats savaime negali būti tautinis, t. y. jo taikymas tautiniu požiūriu yra aklas. Tai reiškia, kad kiekvienas pilietis, kad ir kokia jo tautybė, turi tas pačias teises į viešąjį gėrį, pvz., savo tautos, kuriai jis priklauso, kultūros praktikavimą ir puoselėjimą. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje esama šiokios tokios painiavos, nes Konstitucijoje skelbiama, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Tačiau kitoje jos vietoje sakoma, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta“ ir kad „suverenitetas priklauso Tautai“. Tokiu atveju lieka šiek tiek neaišku, kokias teises į suverenitetą ir aukščiausiąją valdžią turi tie šešiolika šalies populiacijos procentų sudarančių žmonių, kurie nėra lietuvių tautos dalis. Kaip ir neaišku lieka tai, kokiu pagrindu Lietuvos tauta nusprendė, kad suverenitetas priklauso išimtinai jai.
•
Demokratija ir korupcija yra du iš principo nesuderinami dalykai, nes korupcijos, kad ir kokia ji būtų, atveju privatūs interesai yra supainiojami su viešaisiais. Šiuo požiūriu korupcija panaši į nacionalizmą, nes tiek viena, tiek kitas kenkia viešajam interesui ir silpnina demokratiją. Remiantis tuo, kas jau buvo minėta straipsnio pradžioje, įmanoma nubrėžti tam tikrą paralelę tarp korupcijos ir nacionalizmo. Juk korupcija (nuo lotyniško corruptio – „gadinimas“, „papirkimas“) reiškia piktnaudžiavimą patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Reta kuri valstybė yra įkurta ir toliau kuriama tik vienos tautos rankomis. Faktas, jog valstybėje esama dominuojančios tautos, dar nereiškia, kad valstybė yra tos tautos nuosavybė ir kad ji gali piktnaudžiauti jai patikėta galia, leidžiančia rūpintis visų jos narių interesais. Nacionalizmas, iškeliantis vienos tautos interesus virš kitų, kaip ir kitos korupcijos rūšys gadina valstybę, iškraipo jos esmę ir silpnina jos pamatus.
Daugelyje valstybių, kurias galėtume pavadinti nacionalistiškomis, vadovaujamasi principu, kad valstybė yra „mūsų reikalas“, kad ji – tai dominuojančios etninės grupės nuosavybė. Būtent ši nuostata yra visų su tautybe susijusių diskriminacinių praktikų – tyčinių ar netyčinių – atskaitos taškas. Tokia nuostata natūraliai veda prie įsitikinimo, kad visi kiti, gyvenantys toje pačioje valstybėje, tegali būti arba nepageidaujamu svetimkūniu, arba geriausiu atveju – svečiais. Pirmiesiems visos teisės yra užgintos, o antriesiems gali būti pritaikomos specialios, taigi ir su modernios valstybės projektu nesuderinamos, teisės. Tačiau apie „mūsų reikalą“ galima mąstyti ir kitaip. O mąstyti kitaip tikriausiai vertėtų pradėti ne nuo klausimų apie valstybės struktūrą, jos politinę sistemą ar politikos žaidėjų elgseną, o nuo žmogaus, kaip politinio aktoriaus, jo vertybių, įsitikinimų ir pažiūrų aptarimo. Kitaip tariant, nuo to, kas paprastai vadinama politine kultūra.
Vieni pirmųjų sistematiškai į politinės kultūros temą gilintis pradėjo Gabrielis Almondas ir Sidney Verba – septintojo dešimtmečio JAV politologai. Mokslininkų kolektyvas skyrė tris grynus politinės kultūros tipus: parapinę (apolitiškas), pavaldinio (pasyviai politiškas) ir dalyvio (aktyviai politiškas). Iškelta hipotezė, kad demokratija stabiliausia yra ten, kur dalyvio kultūros tipas yra atskiestas pavaldinio ir parapinės kultūros elementais. Tokios sudėties politinė kultūra reiškia, kad pilietiškas individas reikalui esant geba ne tik pasipriešinti žalingai valdžios politikai, bet ir priimti jos autoritetą bei išlaikyti stiprų atsakomybės jausmą savo paties bendruomenei ir šeimai, kurie kasdienybėje yra anapus politikos. Šių trijų vaidmenų balansas skatina nuosaikų konfliktą ir lanksčią, pliuralistišką politinę kultūrą. Jis taip pat reiškia, kad dalyviai nusimano apie skirtumą tarp to, kas yra privatu, ir to, kas politiška, ir šių sričių nepainioja. Jeigu dalyvio politikos tipas nėra „praskiestas“ pavaldinio ir parapinio tipo elementais, tuomet dalyvavimas politikoje gimdo „teisuoliškus“ svieto lygintojus.
Tai kokiu gi pasitikėjimo telefonu reikėtų skambinti, jeigu jums siūlė nacionalizmą? Ir ar griebtis telefono ragelio reikia tuojau pat?
Lietuva, be abejo, yra demokratinė šalis: visos tautinės grupės gali džiaugtis visomis teisėmis, kurias joms užtikrina šalies pilietybė. Kitaip negu „karštojo nacionalizmo“ atveju, įtampos tarp dominuojančių ir mažumą sudarančių tautinių grupių šalyje kyla ne iš aktyvios ir sąmoningai vykdomos diskriminacijos, o dėl tautinėms mažumoms rodomo abejingumo. Šįkart kalbu tik apie vieną pusę, o tautinių mažumų politikų indėlį sprendžiant šių mažumų bėdas palikime kitam kartui. Juolab kad jų atžvilgiu jau ir taip išlieta nemažai rašalo. Kalbant apie lietuviškąją konflikto pusę, reikia pasakyti, kad jos keliami draudimai yra gan silpnai argumentuoti. Šalies politikai mėgsta priminti tautinėms mažumoms, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Taip yra todėl, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybę kuria lietuvių tauta, kurios svarbiausias bruožas yra jos kalba. Štai ir viskas. Pasirodo, kad Lietuvos lenkams vartoti lenkų kalbą viešajame valstybės gyvenime uždrausta todėl, kad Lietuvos valstybę kurianti lietuvių tauta paprasčiausiai to nenori.
Greta tokių „onoravų“ draudimų esama ir kitų tokio abejingumo apraiškų. Lietuvos politinės partijos ne itin suinteresuotos tautinių mažumų reikalais. Didžiosios šalies politinės partijos dažniausiai nebando į savo gretas patraukti lenkakalbių rinkėjų. Tiesa, pastaruoju metu šioje srityje esama šiokių tokių teigiamų poslinkių: į tautines mažumas atsigręžė liberalios politinės jėgos, daugiau dėmesio šioms mažumoms skiria ir šalies prezidentė. Tačiau kol kas tai nekeičia fakto, kad tautinės mažumos yra išstumtos iš viešosios erdvės (simboliškai, kai siekiama išlaikyti viešąją erdvę lietuvišką) arba sėkmingai joje ignoruojamos. Viena iš tokio politikų abejingumo priežasčių yra pačių šalies piliečių abejingumas tautinių mažumų problemoms. Juk naivu būtų tikėtis, kad politikai rūpinsis tuo, kas nėra svarbu jų rinkėjams. O pastariesiems veikiausiai nėra įdomios problemos tų žmonių, kurie nepatenka į jų tautiško intymumo zoną ir yra už jų lietuviškos parapijos ribų.
Ar piliečių pasyvumo problema yra išskirtinai susijusi su šalies tautinių mažumų bėdų ignoravimo problema? Ne. Tačiau aukštesnis susirūpinimo lygis leistų greičiau išspręsti kai kurias tautinių mažumų problemas. Čia pirmiausia turiu omeny vis stringančius lenkų kalbos vartojimo oficialiuose dokumentuose ir su viešuoju administravimu susijusiose srityse klausimus. Politikai yra jautrūs įvairiems visuomenės nuotaikų svyravimams ir jei šios nuotaikos pasisuktų nepakantumo nacionalistiškiems kliedesiams link, gal tuomet lenkų mažumos problemos būtų pradėtos spręsti šiek tiek greičiau. Grįžtant prie politinės kultūros temos, galima sakyti, jog niekas nereikalauja, kad piliečiai kasdieniame gyvenime būtų ypač tolerantiški ar palankūs nepažįstamiems ar tiesiog kitokiems nei jie. Reikalo esmė yra visai ne čia. Niekas nereikalauja mylėti lenkus.
Atmetus tautinę mistiką ir visus tuos „ypatingos tautos X dvasios“ šamanizmus, kas lieka? Lieka grupė žmonių, reikalaujančių užtikrinti jiems tam tikras teises, kurios nepažeidžia demokratijos principų. Ar noras išsaugoti savo lenkiškąją tapatybę yra nesuderinamas su demokratine Lietuvos valstybės santvarka? O gal tokią grėsmę kelia lenkų tėvų siekis, kad jų vaikai turėtų stabiliai geras sąlygas mokytis gimtąja kalba? Jei ne, tuomet kokia turėtų būti likusios, t. y. ne lenkiškos, visuomenės dalies reakcija į tokius prašymus? Kaip jau minėjau, asmenys, kuriuos galėtume priskirti subalansuotam politinės kultūros tipui, žino, kad į politinį procesą jie turi įsitraukti tuomet, kai demokratiniams principams iškyla pavojus. Toks įsitraukimas neturi būti paremtas priklausymu tam tikrai tautinei grupei. Niekas neturėtų ginti Lietuvos valstybės, nes ji yra lietuviška. Niekas neturėtų ginti lenkų, nes jie yra lenkai. Idealiu atveju į tautinių mažumų teisių gynimą žmonės turėtų įsitraukti norėdami apsaugoti demokratinę šalies santvarką ir ją užtikrinančius principus. Lygiai taip, kaip elgiamės tuomet, kai susiduriame su kyšio prašančiais policininkais ar daktarais. Lenkai turi turėti teisę turėti teises. Toks turėtų būti kiekvieno sąmoningo šalies piliečio interesas. Nei daugiau, nei mažiau.
