Riba yra egzistavimas be savo valios
Girdžiu tiek, kiek man leista girdėti. Atpažįstu tik tuos garsus, kuriuos manyje įmontuota sistema perskaito. Vaikštau. Mano judesiai fiksuoti. Regiu pasaulį, bet jis nebe toks, koks buvo anksčiau. Akyse migla. Dažnai žiūriu į daiktus ir jų neatpažįstu, užmirštu jų pavadinimus. Aš neturiu atsiminimų. Sausi praeities faktai seka man iš paskos. Mano dabartis – sąlyginė. Nebeatskiriu vakardienos nuo rytojaus. Mano mintys man svetimos. Tarsi viskas, apie ką pagalvoju, būtų įrašyta į mane iš anksto. Mano mimika, rankos mostas ar žengtas žingsnis – viskas užprogramuota. Aš toks kaip kiti. Aš – sistemos dalis. Sistemos, kuri žmogų paverčia mechanizmu: aklai paklūstančiu, nesipriešinančiu, nereiškiančiu savo nuomonės, – statistiniu vienetu. Aš neturiu savo poreikių, man niekas nerūpi. Esu vienišas. Kiekviena tekančio laiko minutė man tarsi amžinybė. Aš nieko nelaukiu, nesitikiu, neturiu norų.
Iš Marijos Griniuk parodos „The Edge / Riba“. 2015. Vytauto Paplausko nuotrauka
Kontrolė ir apribojimai – visko ir visur. Kiekvienas mano krustelėjimas stebimas mechaninės akies, siunčiančios signalus aukštesnei valdžiai. Nuolat lydinčios centralizavimo ir kooperavimosi formos neleidžia išklysti iš „teisingo kelio“. Nustatytos elgesio normos, mąstymo standartai. Sprangi egzistencija.
Eikit po velnių visi tie, kurie perkūrėte pasaulį, siekdami absoliučios valdžios. Eikit po velnių visi tie, kurie paklūstat dabartinei valdžiai, bijodami būti jos atstumtaisiais. Jūs išsigimėliai, neverti būti žmonėmis. Kada suvoksite, kad RIBA yra ne mirtis, o egzistavimas be savo valios?
Naktį pabudęs aš vis galvoju, kas slypi po mano oda: kūnas ir kraujas ar kietas, šaltas metalas? Ar kiekvienas gatvėje sutiktas praeivis – mašina?
Rodos, kartais tampa nebeįmanoma atskirti fantazijos nuo realybės. Kažkas mano viduje priešinasi. Aš nuolat nerimauju, ieškau išeities. Bet būdamas vienas esu bejėgis prieš šią išsigimėlių sistemą. Nenoriu būti jos dalimi. Nebūsiu.
Įkarščio pagautas čiumpu peilį. Kas mane supras šiame vienišų individų pasaulyje? Likau tik aš. Privalau būti drąsus… Nusirėžiu savo dešiniąją ranką. Parkrintu ant žemės. Man aptemsta akys. Pro mažus jų plyšius regiu aplink telkšinčias raudono kraujo balas.
Mirties perspektyvoje aš vis dėlto esu žmogus.
Danijoje gyvenančios lietuvių menininkės Marijos Griniuk paroda „The Edge / Riba“ – kviestinis įvairių sričių Lietuvos ir Danijos menininkus vienijantis projektas, atkeliavęs į Kauną iš Orhuso šiuolaikinio meno centro (Kunsthal Aarhus), kur buvo eksponuotas 2014 m. Tai vaizdo, garso ir skulptūros instaliacijos. Šiuose skirtinguose žanruose susipina pasakojimai apie vizualios raiškos tradicijas, jų kaitą. Ekspozicijos ašis – filmas – leidžia pafantazuoti, pasinerti į ateities pasaulį, įsikūnyti į pagrindinį herojų ir leistis jo vedžiojamiems po svetimą realybę; eksponuojamos skulptūros suteikia galimybę apžiūrėti filmo personažus, „apvaikščioti“ juos iš visų pusių, įsitikinant, kad jie nėra tikri. Abejonių dėl jų sustingusių pozų kelia prie kiekvienos lėlės gulinčios ausinės, kuriose girdimi filmo herojų balsai. Pritemdytoje galerijos erdvėje dar gali imti ir patikėti išgirstomis istorijomis.
„Ribos“ pasakojimui įtaką padarė mokslinės fantastikos tradicijos: veiksmas vyksta abstrakčioje ateityje, veikėjai pamiršę savo prigimtį, abejoja, kas jie – mechanizmai ar žmonės. M. Griniuk parodoje pristatomas filmas yra įkvėptas Rytų Europos šalių animacijos tradicijos ir jos staigios kaitos. Skurdo estetika paremtas kūrinys analizuoja faktus, lėmusius mechanizuoto pasaulio įsigalėjimą. Nagrinėjamas konfliktas tarp individo ir visuomenės su jos nusistovėjusiomis taisyklėmis bei normomis. Pagrindinis animacinio filmo personažas, užduodantis sutiktiems bendrakeleiviams klausimą „Ar visi žmonės tėra mašinos?“, įpusėjus filmui gauna atsakymą: jo kakle mikroschema, iš nupjautos rankos plūsteli kraujas. Jis dar žmogus, ne statistinis vienetas. Sutikti bendrakeleiviai: senyvas vyras, filosofuojantis apie mirtį; žinių pranešėja, sakanti tai, ko iš jos reikalauja valdžia; elektroninių prekių parduotuvės konsultantė, atsakanti į visus su mechanika susijusius klausimus, ir katinas, sudėliotas iš plieninių detalių, bet gebantis reaguoti į visus pagrindinio herojaus pamąstymus, negalintis kalbėti, bet girdintis ir suvokiantis žmogaus kalbą, – visi jie, komunikuodami tarpusavyje, mėgina išsiaiškinti naujojo pasaulio perspektyvą ir savo vietą jame. Greitėjančio tempo, vartotojiškumo, paviršutiniškumo, dvasinių vertybių ignoravimo, susvetimėjimo, informacinio pertekliaus, įvaizdžių kūrimo realybėje, kurioje stengiamės išgyventi, palikdami pėdsaką ateities kartoms, vis dažniau regima vizija apie pasaulio nyksmą, tapimą valdžios marionetėmis, negebančiomis atsakyti už save, savo veiksmus, egzistuojančiomis be savo valios.
M. Griniuk sudėtingą temą atskleidžia pasitelkdama iš pirmo žvilgsnio lengvą žanrą – animacinį filmą, šiek tiek ironizuodama veikėjų dialogus ir tuo siekdama sukritikuoti procesus, vykstančius mūsų pašonėje, ir išreikšti individualų požiūrį į temą, kuri besivystančių technologijų pasaulyje darosi vis opesnė. Kitados rodęsi utopiniai planai (žmogaus skrydis į Mėnulį, progresuojantys AIDS ir vėžio gydymo metodai, bandymai sukurti dirbtinį intelektą turintį robotą ir kt.) šiandien jau virtę įgyvendinamais tikslais. Tad M. Griniuk sukurta ateities pasaulio vizija nebeatrodo neįmanoma ar nelogiška.
Paroda Keramikos muziejuje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki kovo 29 d.
