AINĖ JACYTĖ

Pro virtuvės langą

Trond Einar Solberg Indsetviken. Iš ciklo „Pro virtuvės langą“. 2016

Trond Einar Solberg Indsetviken. Iš ciklo „Pro virtuvės langą“. 2016

Kauno galerijoje „Balta“ iki lapkričio 5 d. eksponuojama norvegų menininko Trondo Einaro Solbergo Indsetvikeno personalinė paroda „Virtuvė su vaizdu“, pratęsianti akvarelės bienalę „Baltijos tiltai 2016. Kryptys ir iššūkiai“.

Pro virtuvės langą, apsiblaususį lietaus nuosėdomis, stebiu kiemą, kuriame susikerta dvejų gyvenimų teritorijos: statistinių pasauliečių ir paribyje esančiųjų – benamių, kurie ieško lobio metalinėse skryniose. Kasdien tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, tikėdamiesi ypatingo skrynios turinio. Deja, joje – tik beverčiai blizgantys niekučiai. Neradę lobio po mano langu, benamiai paprastai traukia miško taku gilyn į tankmę, kol susigrūdusių medžių kamienai paslepia jų siluetus ir istorijas.

Neretai situacija susiklosto taip, kad ilgi pokalbiai užverda virtuvėje. Negalėčiau įvardinti, kuo išskirtinė ši erdvė, tačiau ne vienuose namuose joje smilkstantys kasdieniai užkalbėjimai paskatindavo atsiverti ir klausytis. Kitose erdvėse, atsidūrus svetimuose namuose, randasi susivaržymas, verčiantis pajusti, kad žodžiai, gestai, net mintys yra lengvai nepadorūs. Kas įvyksta prie apskrito ar stačiakampio virtuvės stalo – sutraukiama gartraukio ir pranyksta amžiams. Visos paslaptys lieka saugios.

Vaizdas pro virtuvės langą visada būna geriausias. Stiklas tampa membrana, į kurią atsimuša žvilgsniai iš gatvės, tačiau žvilgsnius iš vidaus ji praleidžia lengvai.

Stiklinės membranos pralaidumu pasinaudojo Indsetvikenas, stebėdamas dangų siekiančius pušų kamienus. Atšiaurus miškas, sekant jame atgyjančius šešėlius, rankiojant šviesos trupinius, nugirstant krebždesius ir nutolstančius paukščių balsus, išsilieja akvarelėse. Sukimbantys perregimi dažų sluoksniai perkuria miško erdvę, esančią tarp garsų ir šešėlių, tarp šviesos ir vėjo, tarp minkštų samanų ir lietaus. Akvarelėse vyrauja blanki šviesa – atsklindanti iš virtuvės ir pro langą išsisklaidanti svetimoje teritorijoje. Du erdvės modusai pasiduoda atidžiam menininko stebėjimui ir kaitai. Vertikalės, neišsitenkančios popierinėse plokštumose, rodos, susigeria į baltas galerijos sienas, grįždamos ten, kur prasidėjo, – į mišką. Tik atrasti jas tarp susispietusių medžių, apsvaigus nuo jų paskleisto kvapo, nelengva. Tiek miškas, tiek virtuvė nėra skirti veiksmui. Labiau buvimui, ramybei.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.