Kai tampama kūnu
Kad neužsiliūliuotum, kone kasmet Kalėdų laikotarpiu atsiduri laidotuvėse. Žmonės būna prisiklausę gražių pamokslų apie Dievo mylimųjų džiaugsmą, prisilinkėję vieni kitiems laimės ir sveikatos, prisiglėbesčiavę. Dvigubas skausmas, lyg ten, aukštai, kas tyčiotųsi ar keršytų. Galima atleisti Dievui tik todėl, kad matai jo soste naujagimį, besimarkstantį nuo čaižių Betliejaus žvaigždės blyksnių. Kalėdos – pavojingas kelio ruožas, sumanius pasikliauti nežemiška pagalba. Ką gali naujagimis, tegu ir pavadintas skambiais vardais? Jis pats turės būti žmonių slepiamas, kad nepakliūtų Erodo budeliams. Bus ir nekalto vaikų kraujo šios istorijos tęsinyje. Popiežius per Kalėdas antai drįso minėti tik jo švelnumą ir ašaras kaip dovaną pasauliui. Tik daug vėliau tas kūdikis susigrums su mirtimi ir nuodėme ir taps nugalėtoju.
Viduramžiais Europoje buvęs paprotys po Kalėdų į vyskupo sostą kelioms dienoms pasodinti vieną iš katedros choro berniukų. Viskas vykdavo labai rimtai, su tikromis apeigomis ir derama pagarba. Berniukų vyskupų tradicija turbūt turėjo priminti, kad Kristuje įvyksta didysis vaidmenų susikeitimas. Dievas atsisako savo visagalybės atributų, apsivelka žmogaus silpnybę ir mirtingumą. Nežinia, kiek toks veiksmas duoda praktinės naudos. Užtat bus kartojama ir kartojama, kad begalinėj nakties tyloj pasirodė meilė. Ir netiesa, kad žmogui dėl to nei šilta, nei šalta.
Iš vienų kalėdinių laidotuvių prisimena vos ne šventinės liturgijos akordai. „Giedokime, nepaliaukime giedoję Sveikas, Jėzau gimusis, – sakė kažkas, – nes nieko kito mes ir negalime dabar.“ Aišku, neužgiedota visu balsu, bet naujagimis buvo sveikinamas. Ir kartu pati žinia apie įsikūnijimo paslaptį, apie karalius ir piemenis, asilą ir jautį pramaišiui su angelais. Kai įvyksta skandalingas Kalėdų persirengimas, niekaip neatspėsi, kas yra kas šioje scenoje ir ko galima laukti iš kito veiksmo.
Aukštink kiek įmanydamas dvasią, kuri stebuklingai padvelkia į molį, bet Dievui reikėjo mūsų kūno, menkiausio ir netikėčiausio dalyko. Į Kalėdų veiksmą yra amžinai įsmigęs žmogaus kūnas, gimtosios nuodėmės nešiotojas, bet ir dieviškumo indas, per kurį užtekėjo šviesybė. Jis bus pagrindinis ženklas ir prisikėlimo rytą, kai Tomas sieks jį paliesti, kad įtikėtų. Angelai šventuose paveiksluose rodo į žaizdas kankinių kūnuose, ne į auksinį lanką virš galvos. Net sunaikintas, pelenais paleistas kūnas nepasitraukia ir nenutyla.
Moteris, su kuria važiuosime lankyti provincijos klebono, lūkuriuoja automobilyje prie vairo. Stovėdamas lauke pro langelį matau tik jos judančias rankas. Susigniaužia ir išsitiesia pirštai, lenkiasi riešas, vartomas kažin koks popieriukas, braukiama per aprasojusį stiklą. Man darosi baisu ir gėda, nes gatvėje regiu epifaniją, iš to vaizdo veržiasi nenusakomas grožis ir šventumas, nemirtinga siela, gailestingumo apoteozė, visa, ko lauktum iš kitur, iš sakramentinių pavidalų, maldos, kontempliacijos seanso. Ar ne tas pats kadras su rankomis anąsyk Evangelijoje privertė du mokinius, grįžtančius namo po laidotuvių, atpažinti savo mokytoją, kai jis, įprašytas vakarienės, laužė jiems duoną?
Kalėdinis šleifas ir toliau drums vandenį, komplikuos mūsų džiaugsmą ir liūdesį, užuot padėjęs, sudėliojęs viską į savo vietas. Williamas Butleris Yeatsas eilėraštyje apie Tris Karalius mini nekontroliuojamą paslaptį ant gyvulinių grindų. Tas pasakymas nuzulintas sakyklose. Bet iš tiesų – nesukontroliuosi, kad ir ko norėtų ar tikėtųsi karaliai ir nekaraliai. Kartais žodį bestial eilėraštyje siūloma suprasti ne vien kaip užuominą į prakartėlę ir gyvulių ėdžias. Grindys galinčios būti ir apokaliptinio žvėries vieta. Ne sykį scena ima priklausyti jam ir jo specifinei režisūrai. Bet moteris su savo pirmagimiu atsineša nežinomą planą. Einantieji į tamsą ir prapultį visai ne į temą užniūniuoja Sveikas, Jėzau gimusis. Kūdikiui, kuris dar nieko negali.
Dabar, kai rašau speigui spaudžiant, keliose cerkvėse šalimais stačiatikiai laukia savo Kalėdų. Pasukus link upės, it kokio pasakų namelio žiba vienos jų langai. Dar gražiau – rūkstantis kaminas virš stogo. Vis pamojuoju jam, kai matau kylant dūmus. Visi kaminai šneka, o juo labiau – bažnytiniai, susimaišę su kryžiais, ano persirengimo dalyviai. Jau vien dėl to imi galvoti, kad Žodis iš tiesų galėjo tapti kūnu dėl kitų kūnų išgelbėjimo. Prie jam ir jiems netikėtai pakūrentos krosnelės, jeigu ką. Fantastiškai atkakęs iš tokios tolybės.
Viename prancūzų rašytojo romane, kuris pilnas visokių katalikiškų nuotykių ir keistenybių, buvo kalbama apie relikvijorių, kuriame kitados esą saugotas ir garbintas Betliejaus žvaigždės spindulys. Kadangi romanas su atitinkamu prieskoniu, sunku pasakyti, ar tikrai būta tokio dalyko. Bet prisiminus aną nekontroliuojamą paslaptį, viskas rodosi įmanoma. Kol naujagimis dar tebėra silpnas ir pasimetęs, dėl jo garbės Betliejaus žvaigždė leidžiasi sudaužoma į milijonus šukelių lyg biliūniškas laimės žiburys. Aišku, nepulsime dabar ieškoti, per šalta lauke, bet žinau, kad be viso to neištvertų, neatlaikytų mūsų kūnai. Pirmiausia jie.
