Varlytės, peteliškės ir pelė ražienose

Jeanette Eckler. Ruso šiuolaikiškai. Romanas. Iš anglų k. vertė Jeronimas Segė. Nida: Parnidžio kopa, 2014. 385 p.

„Ruso šuo – laikiškai“. Tai nėra kalbos riktas, ir jums pro skaitymo receptorius prabėgęs baltas laikų veislės šunelis nepasivaideno… Šį romaną autorė būtent taip norėjo pavadinti („Rousseau Contemporary Like a Laika“). Nežinau motyvų, kodėl taip nenutiko ir kodėl reikėjo romano „Ruso šiuolaikiškai“ įvade tai paminėti. Galiu tik spėti – kad pavadinimas neskambėtų pernelyg pretenzingai ar per daug nesiasocijuotų su vokiečių rašytojo Sigmundo Dreierbacho prieš kelerius metus išėjusia ir kritikų palankiai sutikta knyga „Volteras svarsto, ar laikyti šunį“.

Žvelkime toliau. Ar gali šiuolaikinė rašytoja suprasti Rousseau? Jeaną-Jacques’ą Rousseau, jo polinkį grįžti į visatos skruzdėlyną? Pamaniau, kad gali. Galbūt klystu, juk panašiai kaip ir romano autorė Rousseau asmeniškai nepažinojau. Jeanette Eckler romane iš esmės viskas, galbūt tik išskiriant romano struktūrą, – vaizdingumas, tam tikra žaismė, fabula, atskleisti personažai, metaforiška siužeto kaita, subtiliai pagauta vadinamoji laiko dvasia – mane pakerėjo. Kurio laiko dvasia, o gal reikėtų sakyti – laiko šuoras? Šio laiko su praėjusių epochų atspindžiais. Vartotojiškas laikmatis ir šalimais rodyklėmis pulsuojantys sentimentalizmo ir romantizmo epochų ciferblatai. Tiesa, ne minučių tikslumu, su tam tikrais užsikirtimais, kuriems jau vargiai užtenka prie modernizmo priseikėtų net kelių priešdėlių „post“.

Tad trumpai apie kelią, kuris laukia skaitytojo, paėmusio į rankas šią knygą, – paradoksalu, bet dėl autorės užmojų vargiai ją galima įvardyti šiuolaikiška. Didelė literatūros pelė, kaip protagonistė Sara save retkarčiais pavadina, neįvardytame didmiestyje gyvena gan vienišą ir, jos nuomone, beprasmį gyvenimą. Pragyvenimui ji užsidirba iš knygų recenzijų ir kūrybinio rašymo paskaitų, kuriose jaučiasi, lyg apgaudinėtų studentus, skatindama juos rašyti, tačiau pati nežinodama, kaip pasitikėti savo vidiniu impulsu, kuris kaskart jai prisėdus prie rašomojo stalo diktuoja: nerašyk, jei negali kaip Giuntera Grasilda (vaikystės draugė). Skaitymo ir rašymo keliai nusidriekia per Saros asmeninio gyvenimo džiungles iki vaikystės. Nebūčiau iki galo atviras sakydamas, kad šie keliai nuobodūs.

Iš vienos pusės, „Ruso šiuolaikiškai“ galima prilyginti vadinamajam Bildungsroman – auklėjamajam romanui, ištakomis siekiančiam Goethės „Vilhelmo Meisterio klajonių metus“. Iš kitos pusės, šis romanas (kaip ir kiekvienas geras kūrinys, jei turėsime mintyje Kafką, Proustą, o tariant paprasčiau – hipotezę, kad rašymo procesas tolygus psichoterapijai) per protagonistės kaip skaitytojos genezę gvildena ir neurozės vystymosi aspektus. Neurozės negebėti skirti realybės nuo to, ką vertėtų perkelti į puslapius ir ką pasilikti sau. Taip, Jeanette Eckler šioje knygoje gvildena ne tik gamtos potroškį jaučiančio žmogaus, bet ir žmogaus, bandančio mesti skaityti ir rašyti, lyg tai būtų rūkymas, vidinį konfliktą! Ar ne per plačiai užsimota, bandžiau hipotetiškai klausti autorės. Ir išties – atsakymą išskaičiau romano pabaigoje.

Prieš kelerius metus Londone išleista knyga pirmąkart buvo pristatyta… Ženevoje. Gan tiesioginė nuoroda į Rousseau gimtąjį miestą. Tiesa, ši nuoroda vėliau tarsi išskysta paaiškėjus, kad romano autorė Ruso vadina savo šunį! (Mano nuomone, tai barbariška – juk šiuo vardu galima pavadinti dramblį, erelį, pilkapelę, tačiau ne domestikuotą gyvūną.) Ką čia ir bepridursi, telieka pasidžiaugti, kad šunį Ruso vieniša herojė įsigyja tik antroje romano dalyje. Ji net moko jį skraidyti (!) dažnų pasivaikščiojimų metu, drauge su juo stebėdama paukščius, nors Ruso tuo metu juos norisi tik vaikyti…

Autorė pasirenka dvejopą pasakojimo perspektyvą – savo ir šuns: „Pravėrus laiptinės duris aš negaliu sutramdyti noro lėkti, skubėti, nutrūktgalviškai skuosti be galutinio tikslo, tačiau pradžioje susirandu ramėlesnę vietą, kur galiu pakelti koją, o tam atvejui dažniau naudoju dešiniąją – prie krūmo, kartais kokio laibo medelio ar kupsto, tik nemėgstu elektros stulpų, juk kelti prie jų koją tiesiog nejauku…“

Kintančioje pasakojimo perspektyvoje Jeanette Eckler skaitytoją veda per neįvardijamo gyvenamojo rajono gatves, iki universiteto, tuomet atgal, pro banką, kur Sara laiko santaupas ir kasmet augančią kaštonų rietuvę, pro tiltą, ant kurio bestoviniuojant ir kyla tos visos mintys (pateikiamos romano pradžioje, įvedant skaitytoją į pasakojimo atmosferą). „Šiame mieste kiek įmanoma vengiu minios pilnų gatvių, renkuosi keliauti paupiais, kur galima aptikti sūpynių, leidžiančių garsus, panašius į čiulbėjimą, o ne mašinų triukšmą, tad ir vakarais su malonumu glostau klavesiną per šonkaulius, siekdama suprasti Bachą…“ Prisipažinsiu, beskaitant vietomis mano vaizduotėje išnirdavo Vilniaus Žvėryno gatvelės, kartais Romos Ispanijos aikštė, kur pirmą kartą gyvenime mėgavausi abrikosiniais ledais. Tačiau jei mano vaizduotė rado šias sąsajas, nebrukčiau jų primygtinai, gal tojo miesto kvartalai jūsų vaizduotėje išsiskleis į povo plunksnų vėduoklę primenančias Žaliakalnio gatveles ar Marcinkonių keliukų dulkėtas sankirtas.

Skaitydamas šią knygą kaip įkyrios musės negalėjau atsiginti minties, kad autorė bus skaičiusi Sigito Gedos eilėraštį „Žydinti slyva Snaigyno ežere“. Tačiau to negali būti, tiesiog to negali būti, bzzz, zvimbia musė. Nebent… romano autorė mokėtų lietuvių kalbą: „skaitant gyvenimas darosi / Laukinės / Pelių spalvos.“

Įsigijus šį romaną bent kuriam laikui jums praras dalį žavesio didmiesčio ūžesys. Po mėnesio, vėliausiai po dviejų išsikelsite į kokį viensėdį ar kaimą, kur galima stebėti pumpurų virtimą į obuolius ir sniego kąsnius ant obelų šalia tyvuliuojančio tvenkinio su gružliukais. Galbūt pradėsite sukti galvą, kaip žiemoja žuvys tvenkiniuose, kaip jos nesušąla ir kodėl rudenį lapai demonstruoja geltonį. Tik didelė būtų tos atverties „atgal į visatos skruzdėlyną“ kaina: už mažne keturis šimtus puslapių, suteikiančių galimybę mentaliai pakeliauti su Sara, tektų suploti apie 35 litus. Išties didelė kaina, tačiau ji turbūt tokia nepasirodytų, perskaičius šią knygą. Pabaigoje, jums leidus, lyg prancūziškas plikytos tešlos pyragaitis – romano autorės cituojamo Rousseau laiško Voltaire’ui fragmentas:

Bičiuli, galvodamas apie tolimą ateitį, XXI amžiaus pradžią kurioje nors Rytų Europos valstybėje, kurios sostinė kada nors bus vadinama Paryžiaus velvetu ar Atėnų šaliu, – aš bijau, o kartu džiūgauju: juk tai bus atsiplėšimo nuo gamtos amžius. Karietas pakeis dūmais kostinčios ir barsukus imituojančios metalinės būtybės, kurios švies savo stiklinėmis akimis. Galbūt ir namai pataps stikliniai – imituojant tekančio vandens romumą. Daug prigimtinių vertybių bus primirštos, tačiau ne visų. Man nejučiom iš gelmių išnyra žodžiai „varlytės“ ir „peteliškės“. Visai galimas daiktas – žmonės ateityje sumanys imituoti šiuos įstabius padarus ir nešios įvairiaspalves suraizgytas švelnios medžiagos atraižėles po kaklais – kaip įmantrius papuošalus! Dirigentai, orkestrantai, profesoriai ar paprasti žmonės, norėdami pademonstruoti savo polėkį ar dvasios pelėkautus. Ar tu, Volterai, įsivaizduoji žmones su varlytėmis po kaklais? O su peteliškėmis? Ar manai, kad ateis laikas, kai žmonės puošis po kaklais pasirišę, tarkim, pilkas peles?.. To aš nežinau. Labiau įsidrąsinęs galvoju – jog laukiu.

Vaiskumos linkėdamas ateities toliuose – Ž.