Šventykla, iš kurios srūva upė, ir laiko nešamos grėsmės

Tuomet jis nuvedė mane vėl prie įėjimo į Šventyklą. Žiūriu, vanduo teka iš po Šventyklos slenksčio rytų link, nes Šventyklos priekis buvo į rytų pusę. Vanduo tekėjo žemyn iš pietinio Šventyklos šono galo, į pietus nuo aukuro. Jis išvedė mane pro šiaurinius vartus ir vedė aplinkui lauko puse prie išorinių vartų, pro kuriuos einama į rytus. Žiūriu, vanduo liejasi pietiniame šone.

Jis man paaiškino: „Šis vanduo teka į rytų pusę ir nutekės į Arabą, o kai įtekės į jūrą – dvokiančio vandens jūrą, jos vanduo pasidarys sveikas. Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę. Vandeniui ten nutekėjus, joje knibždėte knibždės žuvų, nes jis taps sveikas, – visa gyvuos, kur tik upė tekės. Ant krantų, abiejose upės pusėse, augs visokiausi vaismedžiai. Jų lapai nenubyrės ir jiems vaisių nepristigs, – kas mėnesį jie neš naujus vaisius, nes jiems vanduo atitekės iš šventovės. Jų vaisiai bus maistui, o jų lapai bus vaistas sergantiems.“

 Ez 47, 1–2. 8–12

Tai kelios eilutės iš plataus ir išsamaus pranašo Ezechielio aprašyto regėjimo, kuriame jam buvo parodyta Jeruzalės naujosios Šventyklos vizija toje vietoje, kur tuo metu dūlėjo senosios griuvėsiai. Paslaptingas vyras su lino virve vienoje rankoje ir nendrine matuokle kitoje vedžiojo pranašą regėjime kaip architektas, matuodamas sienas ir rodydamas visus kambarius ir prieangius, kiemus ir vartus, stulpus ir sargines, indus ir visa kita, kas tik turi būti šventykloje. Tada iš rytų pusės prie Šventyklos priartėjo Dievo Šlovė (Kavod), įėjo į ją ir įsikūrė šventų švenčiausioje vietoje, o pranašui paskelbė: „Žmogau, tai ir mano sosto vieta, ir vieta mano kojų padams. Amžiais čia gyvensiu tarp Izraelio žmonių…“ (43, 7a) Paskui buvo duoti nurodymai apie kunigus ir jų tarnystę, naują krašto padalijimą, atskiriant šventąją sritį Šventyklai ir kunigams, kita sritis – levitams, trečia – visam Izraeliui ir atskiros sritys – vadui, kad nebeengtų daugiau jo (Dievo) tautos (45, 7–8). Tada buvo nustatyti matai, aukos ir šventės, paskelbti nuostatai vadams ir šventyklos virtuvei ir galiausiai aprašymas šios upės, tekančios iš šventyklos. Ji teka į tą pusę, iš kurios buvo priartėjusi ir į šventyklos šventų švenčiausią vietą įėjusi Dievo Šlovė. Aprašyme paaiškinta, kad rytų pusėje – šventyklos priekis, kuris visada bus užrakintas, nes per jį įėjo ši Šlovė. Nelabai lengva įsivaizduoti, kokiu būdu upė, tekėdama rytų link, teka į pietus, bet čia taip parašyta. Panašiai sklandumo trūksta ir Edeno sodo aprašyme Pradžios knygoje (2, 10–14): „Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes. Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. {To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.} Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą Kušo kraštą. Trečiosios upės vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.“ Tačiau abu aprašymus sieja rojus, pirmykštė (ar eschatologinė, laikų pabaigoje atkurta), nepaliesta ir nesuteršta žemė kaip amžino gėrio ir gėrybių vieta, ir vanduo, tekantis iš jos kaip visa gaivinantis, gydantis ir vaisinantis. Tai ne atsitiktinumas, kad pranašas Ezechielis buvo pranašas, (turbūt) gimęs ir gyvenęs ne Izraelio ir ne Judo karalystėje, bet Babilonijoje tuo metu, kad Judo karalystė ir joje stovėjusi šventykla Babilono karaliaus Nebukadnecaro buvo sunaikinta. Tai buvo paskutinio Babilonijos politinės galybės ir kultūros atsigavimo laikotarpis. Šventyklos čia nuo pat šios civilizacijos pradžios – šumerų-akadų laikų (IV tūkstantmečio pabaigos–III tūkstantmečio pabaigos) – buvo tokie pasaulio centrai ir rojaus sodai, dievų namai, ir visas kraštas, kurio centre tie namai stovėjo, buvo palaimintas, šventas kraštas. Ir žmonės, gyvenantys tame krašte, buvo sukurti dievų tarnystei. Taip buvo sutvarkytas pasaulis. Teisingiau, taip buvo įsivaizduojamas tobulai sutvarkytas pasaulis, kuriame kiekvienas ir visa kas turi savo amžiams įtvirtintą vietą, kuriai tik nuolat grasina įvairios chaosą nešančios jėgos, o jas tik dievai gali įveikti. Bet jie gali įveikti tik tada, jei žmonės pasirūpins dalykais, kurie dievus išvaduos iš papildomų kasdienių rūpesčių, – t. y. dirbs kasdienius sunkius rankų darbus. Kartais, skaitant šumerų-akadų, babiloniečių mitus apie pasaulio sutvarkymą, kyla nešventas marksistinis įtarimas, kad tai grynų gryniausia ideologinė pasaka, kuria buvo siekiama tiesiog įtvirtinti ir amžiams užkonservuoti liaudies išnaudojimą ir priespaudą, turint omenyje tai, kad kraštas ir žemės priklausė valdovams ir / ar šventykloms, kuriems turtus ir nešė lyg dievams išlaikyti sunkiai triūsianti liaudis, kuriai būdavo atlyginama savo pačios sukurto maisto likučiais. Ezechielio pasaulio sutvarkymo vizijoje liaudžiai – Izraelio namams – skirtos atskiros žemės, kaip ir kunigams bei vadams, pabrėžiant „marksistinį“ tikslą – kad vadai nedrįstų išnaudoti „mano tautos“. Žemės nuosavybė padalyta ir paskirstyta visoms gentims ir jų vadams atskirai, kad visi klestėtų, o upė, tekanti iš šventyklos per visą kraštą iš šiaurės į pietus, iki pat Arabijos, paverstų dykynę sodu su amžinai vaisius vedančiais vaismedžiais, o Negyvąją jūrą (kažkodėl lietuviškame vertime pavadintą „dvokiančia“, nors šio žodžio hebrajiškame tekste nėra) pagydytų, t. y. padarytų gėlo geriamojo vandens telkiniu.

Kraštas, kuris regimas šioje vizijoje, istoriškai niekad nėra buvęs politiškai suvienytas kokios nors izraelitų ar judėjų nepriklausomos valstybinės galios, nors didele dalimi apima Karalių knygose aprašytą legendinę ir kartu utopinę Saliamono karalystę ir Jeruzalėje jo pastatytą šventyklą kaip šios karalystės sakralų centrą. Ezechielio laikais (jei jis iš tiesų gyveno VI a. pr. Kr.) Izraelio karalystė jau seniai buvo tapusi istorija (asirų sunaikinta 721 m.) ir neturėjo Jeruzalės šventyklos, nes ji priklausė Judo karalystei. Tą Ezechielis tikrai turėjo žinoti, jei jau gyveno tarp sugriautos Judo karalystės tremtinių. Bet jis kalba apie naują Izraelio viziją. Šį kartą religinį idealą, kuris turėtų steigtis kaip visiškai nauja, nepavaldi griaunančiai istorijos – kaip laiko tėkmės, siekiančios viską sugrąžinti į pirmykštį chaosą, – galiai Tikrovė. Net jei šis naujojo Izraelio aprašymas ir įkurdintas konkrečioje žemėje, kiekvienas istorinis bandymas šią viziją vis iš naujo atkurti laike susiduria su ta pačia chaoso ir griuvėsių grėsme. Ir nežinia, kokių kataklizmų turėtų įvykti, kad Negyvosios jūros vanduo taptų gyvas. Paradoksalu tai, kad būtent šiandien jis kaip tik ir gydo įvairias ligas sukauptomis druskomis ir kristalais, kurie padeda apsaugoti nuo ardančio laiko tai, kas genda. Ši Izraelio kaip Dievo / Dangaus karalystės (Malkhut) su jo viduryje įsikūrusia ir soste sėdinčia Dievo Šlove vizija tobuliausia lieka savo kaip vizijos tikrovėje, viduramžių žydų kabalos sukurtoje kosminėje Realybėje, kurioje kaip nuolatinėje amžinybėje, amžinai iš dangiškos šventyklos srūvančios upės gaivinamoje, dalyvauja, lieka, būna, gauna gyvastį visi, kas tik nori į ją įeiti. Tie, kas prisiima, priima, persiima Tora – Dievo Mokymu-Įstatymu ir taip palaiko šios upės tėkmę.

 -akp-