Kai vaidyba virsta savęs rodymu
Esu iš tų žmonių, kurie prieš pasiskųsdami iš tiesų įvertina, ar žinotų, kaip apskundžiamoje srityje pasireikšti geriau. Tačiau nors nesu oficiali teatro ekspertė ir kol kas tikrai nežibu režisūros perlais, šįkart negaliu susilaikyti nuo šlakelio kritikos.
Donato Stankevičiaus nuotrauka
Nacionalinis Kauno dramos teatras šiemet jau spėjo parodyti ne vieną premjerą, o naujausia iš jų – Romaino Gary „Aušros pažado“ motyvais pastatytas spektaklis, kurį iš molio lipdė Agnės Sunklodaitės rankos, – aptemdė manyje dar prieš dieną švietusį šiokį tokį džiaugsmą dėl Lietuvos teatro. Nesinori būti nekarūnuotai visažinei ir kvestionuoti režisierės sprendimus, tačiau turiu didelį įtarimą, kad, pavertus šią „Aušros pažado“ versiją radijo spektakliu, klausytojas sulauktų identiško (jei ne dar labiau koncentruoto) poveikio. Į spektaklį galima ateiti ir neskaičius Gary romano – visa istorija tiesiogine šio žodžio prasme papasakojama dviejų aktorių lūpomis, apipilant tekstą teatralizuotomis emocijomis ir retkarčiais iliustruojant trumpučius epizodus vaidybinėmis scenomis. Akademinės auditorijos principu (išeinu pro kairę, įeinu pro dešinę – jau kita erdvė) paremta scenų kaita ir vaikišką spektaklį primenanti visai ne vaikiško spektaklio struktūra bado akis; beveik neabejoju, kad tokį įspūdį lemia kontrastas su aktorių vaidyba. Nesiruošiu kritikuoti žinomų Kauno teatro veidų aktorinio meistriškumo, tačiau tai, ką man, kaip žiūrovei, sukėlė jų vaidyba viso spektaklio metu, įvardinčiau kaip elementarią nepagarbą. Net neabejoju, kad tiek Motinos vaidmenį atliekanti Jūratė Onaitytė, tiek Gary vaidinantis Sigitas Šidlauskas scenoje sugeba kur kas daugiau, nei teikėsi parodyti. Po teisybei, manau, kad gerai žinodami, ką turi pasakyti, šie aktoriai būtų lygiai taip pat puikiai suimprovizavę visa tai, kas buvo rodoma kaip repetuotas spektaklis.
Taip, tai yra tai, ką dauguma teatro gerbėjų Lietuvoje laiko „vaidyba“: suformuotas balsas (ypač žinant, kad spektaklis vyksta ne didžiojoje scenoje ir žiūrovai sėdi už pusantro metro aktoriaus akių lygyje – statistinis lietuvis teatro be didingo šaukimo nei atsimena, nei įsivaizduoja), gebėjimas staigiai „įeiti“ į situaciją, vizualiai laviruoti stipriomis emocijomis ir tas niekaip nesibaigiantis rodymas, kad aktoriui scenoje taip pat smagu. Čia ir yra toji slidi riba tarp aktorinio meistriškumo ir nemalonaus momento, kai aktorius scenoje atrodo apgailėtinai dėl savo akivaizdžiai nesėkmingų pastangų sujaudinti ir priversti žiūrovą patikėti scenoje verdančiomis emocijomis. Į nė kiek neorganiško entuziazmo apimtą Šidlausko personažą, tiesmuka kalba pasakojantį savo išgyvenimus, žiūrėti nebuvo gaila. Buvo nemalonu, nes atrodė, kad aktoriui tiesiog nusispjauti ant žiūrovų, kurie ne tik moka pinigus už tikimybę pamatyti kūrinį – ne, nesiremkime vien tik vartotojiška nauda, – bet mažumėlę tikisi ir nuoširdaus kontakto, kiek šis įmanomas tokio pobūdžio susitikime. Negaliu garantuoti, kad Šidlausko atveju tai ir tebuvo „darbo atlikimas“, tačiau turiu pripažinti susidariusi būtent tokį įspūdį.
Donato Stankevičiaus nuotrauka
O štai Onaitytės gerbėjai šiame spektaklyje gali pasimėgauti pačiu tipiškiausiu aktorės paveikslu, kokį galėtume įsivaizduoti vos išgirdę šią pavardę. Kaip ir Šidlauskas, Onaitytė neatrodo daranti daugiau, nei galėtų čia pat vietoje improvizuodama pagal tekstą. Pradedant iki kraujo pažįstamomis intonacijomis, skardžiais šūksniais, čia pat pasikeičiančiais į komiškus šnabždesius, baigiant vizualizuotomis situacijomis ir emocijomis – visas neva Motinos paveikslas kiekvienam bent kelis šios aktorės darbus mačiusiam žiūrovui atrodo kaip ištrauka iš „Vakaro su Jūrate Onaityte“ ir jokiu būdu ne Gary personažo interpretacija. Aktorė aiškiai nurodo pagrindinius personažo psichologijos bruožus, vėliau tampančius motyvais siužeto diktuojamam jo elgesiui, tačiau visas tokia vaidyba paremtas aktorių duetas nesukuria didesnio meno, kaip tik dviejų aktorių, tiksliai papasakojančių, kas parašyta romane „Aušros pažadas“, vaizdą. Toks teatras, mano galva, būtų visai priimtinas, jeigu, pasikartosiu, tai būtų improvizacija.
Sekundėlę bandžiau visa tai teisinti šiokia tokia epinio teatro forma, tačiau apie jos neįmanomybę man kas keliasdešimt minučių vis primindavo Šidlauskas, akcentuodamas ne atsiribojusį pasakotoją, o Gary personažą, pasakojantį iš neva dabarties momento (kuris, reikia suprasti, nukelia mus keliasdešimt metų į praeitį, kai romano autorius dar buvo gyvas). Galbūt tai, kad aktorius spektaklį pradėjo ir užbaigė kaip konkretus personažas, galima laikyti menamu pateisinimu jo teatralizuotai kalbai, be kurios Lietuvos teatre, kad ir kokia neįtikinama ji būtų, nėra įsivaizduojama jokio „charakterio“ iliuzija. Tebūnie tai tik mano nuomonė (ak, tas universalus gynybinis argumentas!), bet norėtųsi, kad, kilus nenumaldomam norui tokiu būdu kurti nevisiškai realistiškus personažus, būtų padirbėta siekiant kuo natūralesnio efekto; kad šie bent kiek įtikintų, o ne tik sausai atpasakotų, tikėdamiesi, kad žiūrovai perpras diktuojamas sąlygas ir tenkinsis iliustratyvia vaidyba, apsimesdami, kad ja tiki.
Juokingiausia, kad visas šias mano mintis pagrindžia kelios spektaklio scenos, kuriose Onaitytės vaidinama Motina, praeityje neva buvusi talentinga dramos aktorė, prisimena ir pademonstruoja sugebėjimus. Vienoje iš tokių scenų ji, prieš tai priminusi apie savo aktorystę, dramatiškai perskaito eilėraštį, kas lyg ir turėtų sukurti komišką beviltiškos aktorės įvaizdį, pašiepiant prastų aktorių pomėgį perdėm teatrališkai skaityti literatūrinius tekstus. O juokinga čia tampa tai, kad dramatiškas eilėraščio skaitymas bemaž nesiskiria nuo to, kaip Onaitytė atlieka visą „tikrąją“ vaidmens dalį. Ir nežinau, kas blogiau – ar tai, kad aktoriai, net įmesti į tokią situaciją, nesugeba priartinti to prie asmeninės patirties, ar tai, kad spektaklio pradžioje Gary personažo žodžiais yra nurodoma, kad tai, ką žiūrovai stebės pusantros valandos, yra tikrų tikriausias teatras (ką mums primena ir spektaklio viduryje širmoje lazeriu išrašyti žodžiai, lyg ir primenantis aktoriams, kad „spektaklis dar nesibaigia“), kas tokiu atveju lyg ir liudija šią vaidybą esant tipiniu teatru. Galiausiai darosi sudėtinga suprasti, kas čia ką vaidina: profesionalūs aktoriai – savuosius personažus pagal savitą gero teatro supratimą ar aktoriai – realiai egzistavusius žmones, kurie dar kartelį išgyvena savo gyvenimus, neslėpdami, kad tai daro teatro forma, todėl vaidindami su tokiu meistriškumu, su kokiu vaidintų Gary ir jo motina? Šiaip ar taip, nė vienas iš galimų variantų spektaklio įsimintina vaidyba nepapuošė.
