Iškrypęs trečiadienis
Mūzų medžiotojos buduaras
Miesto ruduo – šlapias cementas. Vakarais dar ir apšviestas mėlynomis lemputėmis, kurios iš anksto perspėja apie ateisiančias už kelių mėnesių Kalėdas. Čia pat gali paslysti ant šlapio lapo (tie niekšeliai kasmet traumuoja daugiau žmonių, nei galite įsivaizduoti), o tobula šukuosena, prie kurios ryte praleidote dvidešimt minučių, išnyksta per pirmąsias tris, vos tik išeinate pro lauko duris. Suklega viešasis transportas, prisipildantis tas pačias šukuosenas saugančių personų, bobutėms nelieka vietos atsisėsti, o parkuose ant kiekvieno kampo vyksta paauglių foto-fetiš-sesijos purvinų lapų krūvose. Galiausiai ateina diena, kai peršlampa mėgstamiausi batai, pasidaro šalta ir niekas iš viso nebenori išeiti į lauką. Miestas pasidaro panašus į vieną didelį, pilką troleibuso bobutės veidą.
Šiandien mieste (tebūnie tai „miestas X“ ar „miestas Q“ – iš tiesų, ar svarbi geografinė padėtis šiems vidiniams nuogąstavimams dėl oro permainų?) ir vėl nusileidęs ruduo. Siaurose, besirangančiose senamiesčio gatvėse optimistiškas bando būti trečiadienio rytas, o kartu su juo ir visi tie, kuriuos rutina verčia keltis anksčiau, nei norėtųsi. Vienos raitytos gatvelės gale esančioje kavos parduotuvėje prie lauko staliuko užmetęs koją ant kojos sėdi Adomas – 28 metų komiksų kūrėjas. Iš tų, kuriems dėl profesijos nulemto užimtumo šypsosi galimybė iš lovos nelipti nors ir visą mėnesį. Į stalo paviršių jis stengiasi nežiūrėti – ten riogso kavos puodelis (ištuštino jį prieš gerą pusvalandį, o leisti pinigų antram nesinori), tuščia peleninė (padėta ten, „jei netyčia užsinorėčiau“, ir vis įkyriai primenanti, kad prieš metus pradėtas „metimo“ procesas kartkartėmis susvyruoja – dažniausiai dėl tokių po akimis pasimaišančių peleninių) ir smulkiai suplėšytos cukraus pakuotės skiautelės. Jo rankose – savaitraštis, rastas toje pačioje kavos parduotuvėje. Nežinia, ar geri apsimetinėjimo įgūdžiai, ar atsitiktinė sėkmė maskuoja faktą, kad tą patį savaitraštį Adomas skaito jau trečią rytą iš eilės. Pro laikraščio kraštą vis pašnairuodamas į tai parduotuvėn užeinančius, tai išeinančius žmones, jis pamiršta, kad šiandien dar nepervertė nė vieno puslapio. Tuo tarpu kone visa likusi žmonijos dalis skuba maršrutu Namai–Rytinė Kava–Darbas. Iš parduotuvės su karšta kava ir dideliu vėjo gūsiu išlekia „akivaizdžiai menų“ studentas – to kelias valandas miegojusio veido ir visiškai neprižiūrimos aprangos su niekuo nesupainiosi, šitai Adomas prisimena dar iš tų laikų, kai pats bandė studijuoti dailę. Bėgdamas pro staliuką, studentas pavėjui vos nenuneša tuščio kavos puodelio, tuo šiek tiek sunervindamas Adomą. Šįryt jis nenusiteikęs trukdžiams. Jis jau keturiasdešimt minučių laukia to, kas įprastai kasdien įvyksta 7.50 val. Lygiai be dešimt aštuonios ryto į šią vietą kavos ateina politikos mokslų studentė Kristina, nusiperka vidutinio dydžio kapučino kavos su sojų pienu, prisėda prie vieno iš lauko staliukų ir skaito kaskart vis kitą protingai atrodančią knygą. Šitai tęsiasi iki 8.40 val., tada ji pakyla ir išlekia universiteto link. Daugiau jokiu jam žinomu atveju ji nelanko šios parduotuvės, negana to, ji niekada nėra vėlavusi. Nuo pat tos dienos, kai prieš beveik keturis mėnesius Adomas pirmą kartą atsitiktinai anksti nubudęs išėjo į miestą ir neplanuotai užsuko kavos būtent į šią parduotuvę, kurioje daili, kuklios išvaizdos mergina kvadratiniais akinukais skaitė Kantą, jis nepraleido nė vieno darbo dienos ryto be tų penkiasdešimties minučių buvimo viename 10 kvadratinių metrų plote su savo nauja pažintimi. Ir ji ne tik niekada nevėluodavo, bet ir nepraleisdavo rytinės kavos gėrimo ritualo. O jis niekada jos taip ir neužkalbino. Tiesą pasakius, jis ir neplanavo jos užkalbinti. Kam gadinti malonumą? Savo mintyse jis ją matė kaip tam tikra prasme tobulą moterį, kuri po savo pilku kuklumu ir griežtais akinių rėmeliais slėpė galingą aistrą bei daug neišlaisvintos energijos. Per keturis mėnesius jo vaizduotėje buvo prasukti 122 jų bendros veiklos scenarijai, kuriuose jis paskęsdavo net nebevaldydamas savo žvilgsnio, o, praėjus 50 svajonių minučių ir Kristinai pakilus nuo kėdės, Adomas jausdavosi tarytum ką tik iš tiesų gerą pusdienį su ja bičiuliavęsis. Tai tapo jo rytiniu įpročiu, kurio jis nė nemanė atsisakyti, net jei būtų įsikišusi pilka ir galbūt visai kitoniška realybė.
Tačiau šįryt ritualas gadino pats save. Kristina nepasirodė praėjus dar dešimčiai minučių ir Adomas jau ėmė galvoti apie ėjimą į jos universitetą. Jei neras ten, vadinasi, mergina apsirgo ir nėra ko nervintis. Argi ne logiška mintis? Taip, būtent taip jis ir padarys. Surinko cukraus pakelio likučius, subėrė į tuščią peleninę ir pačiupęs kavos puodelį persisvėrė per kėdės atlošą, norėdamas jį išmesti į tolėliau stovinčią šiukšliadėžę. Persisvėrė ir sustingo – iš šono būtų galima pagalvoti, kad vyrukui susuko nugarą. Tačiau nespėjus nė mirktelėti Adomas susirangė atgal į kėdę. Iš visai priešingos pusės nei įprastai link jo ėjo Kristina ir dar viena nepažįstama mergina. Nė viena iš jų neatrodė skubančios, bet Adomas vis tiek iš visų jėgų suspaudė kėdės kraštą – o jeigu šiandien praeis pro šalį? Būdamas savo įpročių vergu, Adomas sunkiai pakėlė šį staigų pokytį. Tačiau merginos nepraėjo ir kaip kasdien, tik beveik valanda vėliau, užsuko į kavos parduotuvę. Adomas lengviau atsikvėpė. Jam visai netrukdė Kristinos kompanionė, tiesą sakant, jis netgi vylėsi galėsiantis per ją geriau pažinti pačią Kristiną.
Netrukus du kavos puodeliai jau garavo ant vieno iš lauko stalelių – vidutinis kapučino, kvepiantis sojomis, ir „Kristinos draugės kava“. Nespėjus Adomui nė mirktelėti, per minutę sudužo jo viltys išgirsti drauges mergaitiškai šnekučiuojantis: skubiai buvo išsitrauktos dvi protingai atrodančios knygos ir, apsikeitus vos keliomis nereikšmingomis frazėmis, pradėta skaityti. Kokios draugės, susitikusios puodelio kavos, vietoj naujienų ir paskalų renkasi filosofinių traktatų skaitymą? „Studentės…“ – pasigėrėdamas merginų nekaltumu pagalvojo Adomas. Toks Kristinos nekaltumas jį labiausiai ir žavėjo. Po jos kuklia ramybe jis matė neišreikšto chaoso užuominas ir jautė bręstančią pareigą jį išlaisvinti. Jos akys kalbėjo apie jai žinomus aistros poreikius, kuriems patenkinti jai pritrūkdavo drąsos, o gal aplinkybių. Adomas įsivaizdavo, kad vos tik leidęs jai suprasti, jog su juo įmanomos visos fantazijos, tuojau pat įgis jos pasitikėjimą ir pasiners į nesibaigiančių malonumų jūras. Įsivaizdavo, tačiau to nesiekė. Galų gale juk suprato, kad jo įsivaizdavimas šiek tiek naivus. Galbūt realybėje Kristinos namie po paskaitų laukia ilgametis vaikinas ar vyras; galbūt ji – frigidiška pseudofeministė (pasiklydusi terminuose ir kovojanti prieš vyrus, todėl su jais nesimylinti – tai pastaruoju metu tapo madinga) arba iš tikrųjų nekalta mergaitė, kuriai bet kokia seksualinė patirtis – tabu. Tokių „galbūt“ buvo daug ir Adomas nebuvo toks kvailas, kad to nesuprastų – jis sąmoningai neleido šiam žaidimui baigtis. Juk per bemaž keturis mėnesius galėjo šimtus kartų prisidėti prie Kristinos rytinės kavos, užkalbinti ją, susipažinti ir jau būtų spėjęs pasinaudoti jos kūnu bent keletą sykių, kad ir koks jos požiūris į seksą. Tačiau Adomas buvo įsitikinęs, kad pats seksualinis aktas, kurio visi siekia įvairiausiais įmanomais būdais, buvo tik neįdomus, be to, ir trumpas fizinis pasitenkinimas, reikalingas tik retkarčiais, „dėl sveikatos“. Jo tvirta nuomone, joks aktas niekada neprilygtų emociniam orgazmui, prieinamam atradus tiksliausius savo seksualumo taškus ir emocijas. Todėl Adomas nė kiek nejautė nerimo dėl savo rytinių pasisėdėjimų mieste ir kaip tik šią minutę stebimų dviejų panelių, kurios ir toliau sėdėjo sukišusios nosis į knygas ir pačios to nežinodamos laukė, kol atauš kava.
Kristina skaitė Hegelio „Istorijos filosofiją“. Kas nors kitas, matydamas ją beveik kas rytą su vis kita filosofine ar panašaus pobūdžio knyga, jau seniausiai būtų susidaręs gan įkyrų įspūdį, kad toks viešas ne kiekvienai bukai galvai skirtų knygų skaitymas yra ne kas kita, o savęs demonstravimas, tačiau Adomui tokios išvados nekilo – jam iš viso mažiausiai rūpėjo neigiamos Kristinos įvaizdžio detalės. Jis laikė ją atkaklia studente, kuri kiekvieną rytą atsikeldavo anksčiau, kad valandą prieš paskaitas perskaitytų papildomą literatūrą. Ir šiandien toji studentė savo pirmosios paskaitos laiką leidžia su kavos puodeliu ir drauge pašonėje. Nepanašu į atkakliąją Kristiną. Galbūt Adomas buvo be proto naivus, iki šiol manydamas, kad ji nepastebi jo kas rytą čia, kavinėje? Galbūt ji nusprendė ateiti valanda vėliau ir įsitikinti, ar tas keistas (tačiau neįtikėtinai patrauklus, tiesiog žavingas!) vyriškis tykos jos kaip ir kasryt? Tai paaiškintų, kodėl ji atsivedė draugę… Žinoma, juk taip tikrai gali būti. Bet gali ir nebūti. Adomas neapsisprendė, ar verta dėl to nervintis.
Buvo dar vienas dalykas, dėl kurio jis turėjo apsispręsti – slenkant antrajai valandai kavinėje suprato, kad neišsivers ir be antros kavos. Raukdamas nosį, kad reikės leisti pinigus tokiai nereikalingai prabangai, vėl ėmė mąstyti, iš kur gauti vis trūkstamų pinigų. Juk jei tik nebūtų toks priklausomas nuo kai kurių gan miesčioniškų savo įpročių, galėtų puikiausiai gyventi ir iš retų honorarų, kuriuos gauna už retkarčiais užsakomus iliustravimo darbus. Bet kur tau! Prieš keletą dienų, kai pirmą kartą kilo ši mintis, Adomui teko praeiti pro tiro saloną. Tai netruko sukelti mintį, kad žmonės leidžia savo pinigus nesusimąstydami, jog kam nors, nepripratintam prie mums įprastos „mokėk už viską“ sistemos, tai gali pasirodyti mažų mažiausiai absurdiška. Kad ir pats tiras – mokame už tai, kad galėtume keletą kartų dirbtiniais šoviniais pašaudyti į surūdijusius taikinius, palaikyti ginklą, pajusti jo svorį, ir tai dar neaišku, ar atitinkantį realybę. Ir sumokame už tai ne kokį vieną auksinį, o dešimtis, kai viso to savikaina juk juokingai nedidelė. „Taigi eik į kariuomenę, saugok savo šalį ir dar ne tokių pojūčių patirsi“, – pagalvojo Adomas, skirdamas šiuos žodžius kaip tik į minėtąjį saloną besukančiam paaugliui. Jis nemėgo paauglių. Ir vaikų, ir kūdikių. Visi jaunesni nei aštuoniolikos jam kėlė panieką ir šiokį tokį pasišlykštėjimą, tačiau net jis pats gerai nežinojo kodėl.
Tačiau grįžkime prie čia ir dabar; kai šviežia kava jau garavo ant naujai cukraus pakuotėmis prišiukšlinto stalo, Adomas toliau visą dėmesį koncentravo į nosies iš knygos neiškišančią Kristiną. Jo akys klaidžiojo po jos plaukus, smulkmeniškai juos tyrinėdamos. Tai buvo neįtikėtinai iškalbingi plaukai: prie jos tyro veido jie derėjo kaip majonezas prie imbierinio sausainio. Galbūt kam nors tai skambėtų kaip puikus derinys, tačiau tik ne Adomui. Nepaisant šio neskanaus palyginimo, toji nedarna Kristinos paveikslui teikė labai reikalingų spalvų. Pusilgiai pelenų spalvos plaukai visada krito taip laisvai, tarytum juos ką tik būtų maloniai sutaršęs vėjas, tuo pat metu kam nors purškiant plaukų laku. Toks laisvumas visai nederėjo prie geros mergaitės įvaizdžio, tačiau kartu darė ją neįtikėtinai geidžiamą – vien tų plaukų užteko, kad Adomo vaizduotėje Kristina apsivilktų seksualumu pulsuojantį kostiumą. Už tų plaukų ji lyg ir kukliai slėpėsi, lyg flirtavo, iki galo neprisileisdama prie savęs jokio jos kūno ištroškusio patino. Neverta nė sakyti, kaip tai jaudino tokio pobūdžio iššūkius dievinantį Adomą.
Jam beklaidžiojant svajonių labirintais, merginos pasiekė etapą, kai kava jau buvo ataušusi, o skaitomi knygų skyriai artėjo prie pabaigos. Matyt, nutarusios padaryti trumpą pertrauką, jos pagaliau prakalbo. Adomas klausėsi pokalbio trupinių.
– Viską perskaitei? – draugės paklausė Kristina.
– Dar truputį liko. O tu?
– Aš jau baigiau. Fu, kava ledinė…
Adomas šyptelėjo – kaip manė, taip ir atsitiko. Kristina akivaizdžiai nemėgsta šaltos kavos. Atrodo, kad situacija krypsta link puikios progos „netyčia“ išgirsti pokalbį ir „iš nekalto mandagumo“ pasiūlyti nupirkti karštos kavos, tačiau Adomas vis dar nebuvo linkęs į tiesioginį kontaktą.
– Tau dešimtą? – paklausė draugė, vėl imdama knygą į rankas.
– Aha. Filosofija. Kažkaip keista, kai taip išmuša iš ritmo, tau ne? Jau kaip ir nebesinori į tą paskaitą, kai ne nuo ryto prasideda… Daug mieliau dabar nueičiau į kokį pabą, – juokdamasi iš savo „nedoros“ minties apie linksmybes nuo paties ryto, atsakė Kristina.
– Na, niekas ir nedraudžia… – numykė draugė ir sukišo nosį į knygą.
Iš pokalbio formalumo buvo galima suprasti, kad šiandien su Kristina atėjusi mergina – ne pati geriausia jos draugė, galbūt tik šiokia tokia pažįstama, kuriai ir pačiai šis rytas, atrodo, prasidėjo ne visai ta koja. Kristina trumpam nutilo ir nežymiai susiraukė, tarytum pajutusi nepasitenkinimą dėl paraginimo daryti tai, ko nebuvo pratusi. Tuomet visiškai netikėtai, galbūt netyčia, įbedė žvilgsnį tiesiai į ją stebinčio Adomo akis. Pastarasis vos balsu nešūktelėjo, tačiau susilaikė ir greitai nusuko žvilgsnį, tarytum tebūtų nieko nefiksuojančiomis akimis slydęs per erdvę. Šis adrenalino sklidinas momentas jam dar ilgai spaus širdį. Negana to, jis suprato, kad nuo šios akimirkos nebelieka jokios abejonės, jog Kristina kitą kartą jau prisimins apie jo egzistavimą rytinėje kavinėje.
Draugei vėl įbedus akis į skaitinį Kristina nusprendė netrukdyti savo kalbomis ir ėmė koncentruotis į ataušusią kavą. Adomas, atrodo, jos pernelyg nesudomino. Šis, iš sutrikimo nežinodamas, ką daryti, dėjosi stebintis pro šalį jau gerą minutę tursenančią senutę. Šiaip nebūtų atkreipęs į ją dėmesio, bet šią akimirką jam tiko bet koks išsigelbėjimas. Senutė vėžlio greičiu slinko gatve. Iš jos veido (nepasakysi, taip sunykusio dėl liūdno gyvenimo ar dėl užkritusių raukšlių) netgi buvo galima pasakyti, kad toks tempas ją tenkino. Moteris buvo tikrai senyvo amžiaus ir smulkaus sudėjimo; kūnas, kiek tik jo matėsi, nusėtas senatvinėmis dėmėmis. Apsivilkusi bent trimis sluoksniais šiltų, tarpusavyje nederančių drabužių. Žiūrėdama į priekį, ji vilko koją už kojos – įdėmiau įsiklausęs, beveik galėjai išgirsti, kaip kaskart žeme brūkšteli jos ryškiai mėlynas sijonas. Adomas žvilgtelėjo į laikrodį: vieną žingsnį ji nueina per 4 sekundes! Koks greitis, kokie tempai! Norėjosi tiesiog atsistoti ir nunešti ją ant rankų tikslo link – tuomet gal ir atgal spėtų pareiti dar iki sutemstant. Pro senutę lėkte lėkė rytiniai žmonės. Gal jie ir nelėkė taip greitai, kaip atrodė, tačiau – palyginti su senute – tiesiog skrido. Vienas toks skraiduolis iš ką tik cigaretėmis jį aprūpinusio kiosko vien savo sukeltu vėju vos nepargriovė senutės, čia pat pamesdamas ir dvidešimties centų monetą. Išgirdęs skimbtelėjimą, atsisuko, įvertino menką sumą bei savo aiškiai mažus laiko išteklius ir nubėgo, palikęs monetą gulėti. Gal šis įvykis ir būtų sėkmingai pasiklydęs Adomo atminty, jei ne tolesnės minutės įvykiai: senutė, priartėjusi prie gulinčios monetos, girgždėdama pasilenkė ir parudusiais pirštais sugraibaliojo naujai rastą turtą. Adomui net širdį suspaudė: juk gali būti, kad tie keliasdešimt centų vargšei pensininkei – lyg auksinis pinigas į tuščią taupyklę. Gal iš tokių šiandien ar vakar rastų centų ji rytoj valgys vakarienę. Kita vertus, ką šiandien galima nusipirkti už penktadalį lito? Adomo kraujyje užvirė didvyriškumas. Skubiai išsitraukė piniginę, bet tuojau nusivylė – pats neturi nieko, kas būtų laikoma valiuta, o juk paskutinių grašių iš banko kortelės čia pat neiškratysi. „Velnias. Nereikėjo tų paskutinių centų leisti kavai vien dėl vaizdo…“ – nusivylė jis savo neapdairumu. Bet čia jam toptelėjo mintis. Staiga jis atsistojo, nemąstydamas griebė kavos puodelį ir priėjęs prie vis dar netoliese tursenančios senutės su šypsena jį atkišo:
– Imkit, ponia, bent sušilsit, atrodot gerokai sušalus.
Senutė reagavo labai lėtai. Adomas jau ėmė galvoti, ar teisingai parinko žodžius, nenorėdamas parodyti gailesčio, tačiau norėdamas būti malonus ir padovanoti vos krutančiai senutei galbūt pirmą karštą gėrimą šią savaitę. Jo nuostabai, ši atsisuko išsigandusiomis akimis, luktelėjusi suėmė puodelį ir ėmė kažką taip neaiškiai, bet entuziastingai murmėti sena, bedante burna, kad Adomui neliko nieko kito, kaip tik palaikyti tai padėka ir pasišalinti, kol nepaaiškėjo priešingai. Patenkintas savimi jis grįžo prie staliuko ir vos vėl neatsisėdo, kai suvokė, kad nebeturi jokio pateisinamo tikslo čia sėdėti ir stebėti merginas, kurios irgi nežadėjo užsibūti. Apsimesdamas, kad renka ant stalo užsilikusias šiukšles, Adomas metė paskutinius žvilgsnius į Kristinos pusę. Ši jau užvertė knygą ir dabar godžiais gurkšniais maukė kavos likučius, ruošdamasi tęsti savo kelionę į universitetą. Jam patiko žiūrėti, kaip skubėdama ji darko savo tobulą paveikslą tai kokiu ne ten nukrintančiu lašiuku kavos, tai pagaliau susiveliančia šukuosena. Toks akivaizdus žmogiškumas jo akyse žmones vertė dar labiau pažeidžiamais.
Galiausiai atėjo ta akimirka, kai šešis kartus „nuvalytas“ stalas tviskėjo jau akinamai, o stebėtojo ir stebimosios bei jos draugės keliams derėjo išsiskirti. Netoliese, lyg tyčia keldamos įtampą, porą kartų sukaukė greitosios pagalbos sirenos. Pasiruošęs eiti, Adomas paskutinį kartą šiandien apmetė Kristiną akimis – ši jam, netikėta, atsakė tuo pačiu, lyg netyčia užmetusi perbėgdama nuo veido iki pat batų galiukų ir atgal. Atrodo, ji tikrai jį įsimins. Nieko nelaukęs, pasuko priešingon pusėn, iš visų jėgų stengdamasis sugalvoti pasiteisinimą dėl ką tik ištikusio ūmaus susijaudinimo. Neįtikėtina, galėtum pamanyti, kad ji taip neatsargiai flirtuotų su nepažįstamuoju! „Ne, ne, ne, Kristina toli gražu ne tokia“, – Adomas stengėsi nuraminti įsiplieskusią vaizduotę ir koncentruotis į tiesų ėjimą. Taip gerai pažįstama viena populiariausių miesto gatvių šiandien atrodė tokia ilga.
„Pripažinsiu, šiandien rytas buvo nuo pat pradžių neįprastas, – eidamas ėmė galvoti Adomas. – Pradedant Kristinai nebūdingu vėlavimu, nelaukta kompanija, o kur dar mano nepaaiškinamas gerumo aktas, – mintyse jis nusijuokė. – Kažkodėl jaučiu, kad greitu metu teks pasidomėti jos, pasirodo, taip mėgstama pouniversitetine veikla. Iš kitos pusės, ir pats seniai buvau kur nors nuėjęs, tad kodėl gi ne…“ Staiga jis pajuto koja į kažin ką atsitrenkęs. Sugrąžinęs save mintimis atgal į gatvę, jis apsidairė ieškodamas kliūties ir čia pat pamatė tai, ko tikrai nebūtų galėjęs tikėtis nei šiandien, nei apskritai bet kurią kitą gyvenimo dieną vienos populiariausių miesto gatvių vidury.
– Atsargiai, na, ar jau visai nežiūrit, kur einat, Viešpatie šventas! – šūktelėjo prie kažkieno galvos priklaupęs paramedikas, aplink kurį zujo dar keletas kitų. Tai štai kur važiavo greitoji.
– Visiškai, Giedriau, anei pulso, anei nieko, turbūt nuo senatvės, tu pažiūrėk, kiek metų…
– Tai tiesiai į morgą?..
– Tu pažiūrėk į pasą, tokiame amžiuje numirsi ir nuo slogos ar padidėjusio spaudimo…
– Tai gal kavos po ilgos pertraukos išgėrė ar krūvio nepaskaičiavo, organizmas nebe tas ir bac – morgas…
– Vyrai, ar nešat?..
Adomas nurijo seiles. Aiškiai juto, kaip jos, kaltės jausmo spaudžiamos, teka žemyn gerkle. „Atsiprašau…“ – sumurmėjo jis greitosios pagalbos darbuotojui beveik be garso ir svyruodamas pasitraukė ant šaligatvio. „Neverta pasilikti. Net ne mano reikalas. Maža kas kasdien miršta vidury gatvės“, – kuo skubiau žygiuodamas gatve tolyn, Adomas bandė nusiraminti ir rasti sau pateisinimą. Iš visų jėgų stengėsi pamiršti ką tik matytą vaizdą, bet jis kas sekundę tik dar labiau lindo į akis: pabudusi rytinio miesto gatvė, laimingi praeiviai, trys abejingi medikų veidai ir kūnas, gulintis be gyvybės, taip neestetiškai pakilusiu ryškiai mėlynu sijonu, iš po kurio kyšojo rudomis dėmėmis nusėtos kojos.
