DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Sapnų kontinentas

Brahmi Brajanath Svinanti. Sapnų kontinentas. Mokslinė eseistika. Iš hindi vertė Arnas Kardžuvė ir Roberta Viksnaitė. Nida: Parnidžio kopa, 2014. 247 p.

Sapnu Kontinentas 1Sapnus galima rasti tik dviejose geografinėse pasaulio vietose: Indijoje, Maharaštros regione, ir Širvintų seniūnijoje. Kur? Būtent – Lietuvoje, Širvintų seniūnijoje, Sapnų viensėdyje! Kiek laiko truks, kol su šiuo netikėtu faktu apsiprasiu? Nežinau, galbūt kol pabaigsiu rašyti šios knygos recenziją. Jei neužmigsiu, žinoma, pasidavęs pagundai išbandyti Brahmi Brajanatho Svinanti sapnų ir realybės jungimo receptus. Arba nenulėksiu raudonu „Ford Ka“ automobiliu – galbūt drauge su Jumis – į Širvintų seniūniją, kad savomis akimis įsitikintume Sapnų viensėdžio egzistavimu.

Iš Indijos kilęs ir šiuo metu Niujorke gyvenantis mokslininkas ir romanų „Shanti Searching and Pears“ („Ramybės ieškojimas ir kriaušės“) ir „Deer is God and Element“ („Elnias yra Dievas ir elementas“) autorius teigia, kad knyga „Sapnų kontinentas“ atsirado, jam besidomint žmonių sąmoningu gebėjimu fiksuoti įspūdžius. Galima pamanyti, kad Brahmi patyrė itin spalvotą nušvitimą, paskatinusį rašyti mokslines esė sapnų tematika. Tačiau „Sapnų kontinento“ ištakos yra sąlygiškai paprastesnės – Brahmi 2010 metais dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje į Antarktidą. Pensakolos kalnų papėdėje autorius drauge su kolegomis buvo priverstas tris savaites išgyventi įstrigus kalnų perėjoje ir belaukiant pagalbos iš Kanados specialiųjų mokslininkų gelbėjimo pajėgų. Po to ir gimė pirmieji apmąstymai „Sapnų kontinentui“.

Knygos sudėtinių dalių įvardijimas mokslinėmis esė, anot sudarytojų, turbūt mažiausiai vingiuotas kelias apibrėžti šios kiek fantasmagoriškos knygos žanrą. „Sapnų kontinentui“ būdinga asociatyvinio ryšio makrokompozicija, kurioje iškyla trys pagrindinės dalys: „Roso jūra“, „Transantarktiniai kalnai“ ir „Erwachsein“.

„Pirmoji dalis yra tarsi pasinėrimas į sklidiną vonią. Ant atbrailos Jūsų laukia obuolių sultys su trupučiu ledo, atversta T. S. Elioto poema „Bevaisė žemė“ ir nagų dildė.“ Nelengva patikėti, žinau, tačiau sąmoningai parinkau šią citatą – kaip vieną iš keturiasdešimties „sapnų kokteilių“, kuriuos jau pirmojoje dalyje „Roso jūra“, tarsi neiškentęs, siūlo išbandyti autorius. Priklausomai nuo Jūsų siekių, šmaikščiai žada Brahmi, galite pažadinti neregį, išgerti kavos su savimi, pavirsti traukiniu keliaujančiu baltuoju garniu arba batuta Herberto von Karajano rankoje. Sukelto įspūdžio nenubaido mintis, kad Brahmi keliose esė perdėm akiplėšiškai remiasi „Yoga and the Practice of Natural Light“ ir dzogčeno budrumo meditacijos veikalais, galbūt retkarčiais netgi ieškodamas medžiagos „Google“ knygyne. Tačiau jei jau Fetiukovičius iš Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ liko patenkintas („vėl Dievas davė dešrą“), tai gal nederėtų ir mums purkštauti. Su malonumu ir tam tikru nuogąstavimu artėjant prie paskutinio puslapio ir kiek atsikvošėjus nuo netikėtos asociacijos su Lietuva, stebina autoriaus pasirinkto Antarktidos žemyno, kaip penktojo pagal plotą pasaulyje, ir sapnų, kaip penktojo žmogiškųjų jutimų indikatoriaus (anot fiziologo Johanno Lui-Mausso), tam tikras suliejimas.

Antrojoje dalyje „Transantarktiniai kalnai“ esančiose esė „Gurkt“ ir „Šast“ (būtų įdomu sužinoti, kodėl vertėjai pasirinko šiuos atitikmenis) sulyginami Antarktidos ir smegenų žemėlapiai, atrandant tam tikrų paralelių. Tarkim, smegenų hipokampą (atsakingą už ilgalaikę atmintį) ir smegenėles (atliekančias motorikos funkciją) prilygindamas Karalienės Matildos Žemei (Šiaurės Antarktidoje), autorius paraleles iliustruoja iki šiol mažai nagrinėtais sapnais, kuriuos savo laiškuose iš kelionės po Rytų Europą Carlui Gustavui Jungui papasakojo Sigmundas Freudas.

Keista, tačiau indų kilmės autoriaus knygoje net keliose vietose figūruoja Lietuva arba lietuvių kalba. Mažiau derėtų stebėtis lietuviško žodžio „sapnai“ etimologija, kuri siekia sanskritą (sapane). Kaip tik tai Brahmi aptaria savo esė „Tusliai“. Lietuva ir Freudas (jungtį regiu kaip milžinišką turistinį išteklių) susiejami esė „Duknos“. Išties stebiuosi, kodėl šį faktą į viešumą (2012 metų pradžioje „Faber and Faber“ išleista knyga jau išversta į devynias kalbas) iškėlė užsienietis rašytojas, o ne Lietuvos turizmo departamentas. Juk Hermanno Blodės namuose (dabartinis „Nidos bangos“ viešbutis Nidoje), šalia vokiečių ekspresionistų plejados, mėgo lankytis ir Freudas bei Jungas. Tereikėtų pasikuisti po Klaipėdos krašto archyvus, norint faktą sučiuopti, arba tiesiog žvilgtelti į Ernsto Mollenhauerio paveikslo „Vasara Nidoje“ kitą pusę, kurioje juodu ant balto parašyta aiški dedikacija… Žinia, Freudo „raudonoji lova“ Londone yra vienas iš labiausiai lankomų turistinių objektų. Tačiau Londonas tai (dar) ne Lietuva. Net ne Bombėjus ar Kalkuta. Tačiau nenukrypkime į lankas. Tiksliau – į pūkinius patalus.

Lietuva, Širvintų seniūnija, Sapnų viensėdis. Ar esate ten buvę? Aš ne. Tačiau Brahmi, matyt, jau yra lankęsis. Arba susapnavęs, kad lankėsi. Vienoje esė iš antrosios dalies jis aprašo įspūdžius. Kaip antai – sutikęs šeimininką išpuoselėta barzda, hamake gardžiai beskaitantį Aputį. Brahmi buvęs iškilmingai pavadintas į pirtį, o paskui – atgaivai – į gretimais tyvuliuojantį tvenkinį. Skamba įtikinamai. Indijoje, Maharaštros regione, esančiai Sapnų gyvenvietei knygos autorius skiria dar daugiau dėmesio. Netikėtai suskamba kiek patetiškas jo dėmesys šunims, borderkoliui (iš kur radosi borderkolių veislės šuva Indijoje!), mopsams ir išskirtinai žaliai spalvai.

Trečiojoje knygos dalyje „Erwach-sein“ autorius dėmesį iš esmės skiria Antarktidos žemynui kaip mįslingiausiam. Probėgšmais pasvarstydamas apie apgyvendinimo galimybes, apžvelgdamas retą tenykštę fauną (audrapaukščiai, besparniai mašalai, antarktiniai tunai ir sidabražuvės), taip tarsi mokydamas skaityti bei fiksuoti sapnus ir perkelti juos į ateinančią poliarinę naktį („Naktžuvių judesiai“), Brahmi tarsi kviečia statyti savo nakties miestą ar pietų miego miestaitį. Keista ir sykiu neįprasta skaityti apie sapnų interpretacijas pasitelkiant ne mitus, o mažne plynus įvaizdžius ir metaforas. Tiesa, šiuos dalykus Brahmi savotiškai užglaisto sąvokos „Erwach-sein“ konotacija, apimančia būtį, virsmą suaugusiuoju ir pabudimą.

Leidykla „Parnidžio kopa“ ir vėl pagavo popierinę žuvį bei išpreparavo mūsų skaitytojams. Nederėtų jos per daug girti dėl kitoniškumo ar autorių pasirinkimo (knygos viršelio dizaineriai už, mano manymu, esmės neatspindintį dizainą turėtų mėnesį misti tik vegetariškomis picomis); juoba leidyklai dar trūksta aiškios krypties. Ji, galima susidaryti įspūdį, kiek blaškosi ieškodama savo skaitytojų segmento, o gal tai natūralus judesys siekiant išgyventi. Žinia, tai tik ketvirtoji leidyklos knyga. Tarkim, „Kitų knygų“ pavyzdys rodo, kad laikui bėgant kiek subukovskėjama. Tad džiaugtis anksti. Ir kažin ar verta.

Knygą „Sapnų kontinentas“ kaip receptą būtų galima skirti besidomintiems esė žanru, sąmoningu sapnavimu, psichologija, geografija, netgi meno istorija; taip pat sociolingvistams, rašytojams beigi norintiems pramankštinti kūrybingumo raumenį ar patenkinti žinių skilvį. Su viena sąlyga: reikia aptikti savyje bent vieną pankavimo chromosomą. Juk kaip kitaip galima suvokti Brahmi Brajanatho Svinanti versiją, kad rusai ir karališkieji pingvinai veržiasi į Antarktidą…

Dėl sapnų.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.