Iš ciklo „Gintarinė žolė“
Buvau kalba už proto
Neregima oro mintis
J. M. G. Le Clézio
DEBESYS SPOKSO į vienas kitą niūniuoja drugių tambūrinui vėjas dygsniuoja žolės uolą dumbliais vilkinčią ūkanota saulė ruošiasi miegui juk nieko neprarasime tik gyvenimą juk nieko neįgysime tik dangų – SAULĖGRĄŽŲ juodi kūnai su auksiniais sijonėliais šoka vėjyje vaikai žaisdami nudrasko galvas išima ir išspjauna sėklas į dulkes nuplėštus sijonus numeta ant žemės – NASTURTOS ILGISI žalčio slinkimo vėlyvos popietės nuoboduly – ARKTIES SAKALO SKRYDIS tolimuose sniego pusnynuose primena saulei tai kas jai nepasiekiama – STRĖLĖS VIRPESYS virš gintarinės žolės perveria vandens paukščio klyksmą fleitos vėjas blizga virš saulės laikrodžio praeinantys debesys temdo ir sumaišo prabėgantį laiką – DEBESŲ SPINDULIAI apšviečia lekiantį traukinį miškai krenta atbulomis keleiviai išsigandę pašoka – MIGLA prikibo prie ežero medžiai skleidžia virpančius šešėlius žemės langai aptemdo kalno aimaną iki lento agitato tik džakarandos dangus atskleis savo langines
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Skauda skaityti