PETRAS RAKŠTIKAS

Raktai nuo stebuklų skyriaus

Įkiši ranką į kišenę, o ten tik raktai. Paprasti, metaliniai. Ne kažin kokie stebuklai ir už durų, kurias atrakini. Nelengva surasti stebuklą.

Ant šviesos šulinio rentinio krašto straksėjusi nemiga paryčiui paslydo ant gaidžio balsu pragydusios penktos valandos, krisdama nusitvėrė už nakties sijono krašto, ištraukė juodą siūlą ir, ardydama nuo dangaus tamsą, nusileido ant žemės su nuostabos pilnomis akimis, iš kurių trykšta stebuklų šaltinis Rytas.

Pavasario akimirkos sproginėja už lango. Ant sienos pražydo alyvų, vyšnių ir slyvų šešėlių ažūriniai karpiniai. Linguojantis penkiaaukščio šešėlis į pušyną plaukia per kiaulpienių pievą, kur nuo aušros dainų šventę švęsti paukščiai pradėjo, trukdomi nukvakusio genio.

Toks mažas, su snapu ir sparnais, jazminų krūmo kvapų prisiuostęs, traukia protėvių meilės dainą kitai tokiai pat kaip ir jis ant didelio, baltalų prikimšto debesio kalno. Jie cypdami nuo viršūnės čiuožia žemyn, pašoka, vėl kyla aukštyn, palaikomi klykiančio pulko. Ir taip kasdien, visą vasarą.

Jei tau jau dygsta ūsai ir barzda, turi šansų tapti katinu. Uodegą galima priklijuoti, kailį išversti, o kniaukti, šnypšti, žymėti teritoriją – vieni niekai.

Tris savaites gaudė jis. Bėgau, slapsčiausi, bet per pilnatį užsižiopsojau į mėnulį. Jis prisėlino ir paplojo per petį. Pagautas įkvėpimo toliau gaudžiau pats. Po savaitės pagavau, bet tas buvo jau nebegaliojantis, pasibaigęs įkvėpimas.

Kasdien, kai atkeliu unitazo dangtį, iš skylės išlenda rankutė, draugiškai moja ir žvaliu balsu ką nors siūlo. Užsimovęs guminę pirštinę ištraukiu, dedu į vonią. Kol stenu, guli delnu į viršų, judina pirštukus, šypsosi raukšlelėmis ir džiugina pažadais. Taip gyventi smagiau!

Pinigus galima sukišti į kojinę, į banką, į verslą, į užpakalį, į kišenę, po grindimis. Iš ten pat galima juos ir traukti. Kiši – trauki, kiši – trauki… smagu. Įdomu, jau, jau, jau, lyg ir gana, tada atsiguli ir sapnuoji, kad trauki – kiši. Kai pabundi, vėl viskas iš pradžių: norisi, reikia, smagu, gal dar truputį, o paskui nebereikia.

Kieme atsitūpęs atsargiai, atsargiai begale pirštų traukia iš žemės kiaulpienių puokštes, vis papučia, paspjaudo, papučia, paspjaudo. Ant nugaros žaliu užrašyta – Pavasaris.

Tik gerai įsižiūrėjęs, dručkis debesis suprato, koks mažas ir menkas yra balų akyse.

Gamindama eiles apie viską ir nieką, naikindama baimę keliančią tylą, brazda poezijos mašina. Vis kitaip pakartoja, kas jau buvo kartota, pabučiuoja, išspaudžia spuogą ir patepa ašaros lašeliu iš tam reikalui saugiai laikomo buteliuko su maža pipete.

Numirę artimieji iš galvos neiškrenta. Nebegali jų paliesti, negali ir išmesti. Musytė, atlėkusi iš tamsos prie stalinės lempos, kojomis ravi žodžių daigyną.

Karvė priėjo prie stulpo ir pasikasė į jį šoną. Kitos karvės viską suprato ir nuo tada tą stulpą vadino kasykla.

Dvi kregždės nusivijo trečią. Kai trečioji pabėgo, ją vijusios apsidaužė sparnais. Ta, kuri užsidengė galvą, pakibo ant TV antenos, o antroji susirado trečią, pričiauškėjo jai vaikų, sulipdė lizdą, užaugino vaikus ir, kazino pračirpusi vasarą, nusitempė šeimyną į saulę (į Italiją).

Karklo šakele vėjas baltus avinus vaiko po žydrą vidurdienio pievą. Nesąmonę parašiau. Net vaikai dabar žino, kad vėjas ne piemuo, karklo šakelė dabar atgyvena, juos pakeitė elektrinis piemuo, o debesys ne kokie kvailiai ant gėjų pievos, kuri ne vidurdieniui, o Zibaliui priklauso ir yra žalia.

Paryčiui dangus prikepė gelsvų blynų. Pietums davė cepelinų, įdarytų vandens lašais, nuplaktų kvapniomis žydinčių alyvų šluotomis, pabarstytų skrudintomis kregždėmis, o vakarienei ant liepsnojančių eglių viršūnių kepė kruviną dešrą.

Pusiau perkirtęs melsvą medžio šešėlį, takas lenda į saulės nupliekstą pievą ir, prilaikomas žvejo šešėlio, tįsta į paupį.

Žuvys šoka, judina uodegas, pelekus, žiopčioja, abejingai žiūri į žmogų ant kranto, kuris tyli ir nejuda. Žvejys žino, kad žuvys nešoka, nekalba, nedainuoja, tik vaidina tokias, todėl įsijautęs vaidina negyvėlį kitame meškerės gale.

Reklamą sugalvojo chamas. Tai toks buožgalvis, kuris niekada netampa varle, bet kvarkia.

Retkarčiais stumdau žalią sunkvežimį GAZ-51, šaudau iš lanko, slepiuosi kartoninėje televizoriaus dėžėje, sergu tymais ir klausausi vakaro pasakos, sėdėdamas už lango, kuris saugo nuo skaudžių lietaus lašų, mėtomų iš viršaus.

Užėjo tokia banga – užlipi ant jos ir kyli. Pakilęs stovi ten ant vienos kojos, kita rodai vėjo kryptį ir plasnoji rankomis. Kaip paukštis. Laisvas.

Apie tą policininką, kuris stovi už karklų krūmo, neturiu ką pasakyti. Žalias ir tiek. Beveik karklo spalvos, tik ryškesnis, su žiūronais ant krūtinės ir greičio matuokliu prie akies. Toks darbas. Visai kaip karklo – stovi pakelėje ir mojuoji pravažiuojantiems keliu.

Stirninas po langu saugo 72 kg žemės iš akmenukų sumūrytame krepšyje su plienine rankena ir reto gražumo gėlėmis, kurios atsispindi kiaušinio dydžio stiklinėse akyse, įmūrytose grindiniais dažais padažytoje galvoje su ragais, kuriuos primontavo auksinių rankų meistras Julius.

Sunkūs, tamsos pilni debesys trinasi, trinasi danguje. Kai prasitrina – lyja, šlapina žemę, asfaltą, sugula į balas ir ten vėl trinasi, trinasi. Tai vadinasi pavasaris.

Žvilgsnis įkalė į sieną vinutę, nuo pravertų durų viršaus ir apačios įtempė dvi perspektyvos linijų stygas ir paderinęs prisuko jas. Per kambarį skridusi musė užkliuvo už jų ir į per, pers, perspektyvą pasiuntė garsų bzzzz, kurį atmušęs supratau, jog tupiu savo akių aukštyje.

Viena elektros lemputė dėl prasto energijos tiekimo silpnai švietė, tai sumanė pasiryškinti prieš veidrodį, bet jai prastai sekėsi, kol elektros energijos tiekimas pagerėjo.

Per karštą asfalto tylą brenda stirna. Kai kairėje užstaugia benzininis pjūklas, šoka į žalio miško melodiją niūniuojantį vėją priešingoje kelio pusėje.

Šiukšlių dėžė Nr. 327 niekuo nesiskiria nuo savo seserų, bet šešėlį turi ypatingą, vienintelį, kuris guli ant 78 numeriu pažymėto namo bevardėje baloje, Daugėlių gatvėje. Praeiviai skundžiasi pakilusiomis bulvių kainomis, lipa ant namo Nr. 78 ir mindo šiukšlių dėžės Nr. 327 numestą šešėlį.

Stebėdamas kuojų šokdinamą plūdę, klausosi tylos, kurioje supasi leliuojančių gervių trikampis.

Rymo prie lango. Smakras išsiprašė kairiojo kumščio paramos. Akyse spindi skysčiai, storos moterys, šleivakojis senis ir šlitinėjantys Velykų ryto garbintojai prie parduotuvės.

Spiegimo, cypimo, šūksnių peiliais vaikai kieme bado vakaro tylą, kuri balkonais šliaužia aukštyn, sujudina saulės sukruvintą užuolaidą ir per kambarį skuba į vonią. Ją paguosti lėkęs vabzdys trenkėsi galva į lango stiklą ir gailiai zyzdamas nulėkė žemyn. Gaila, kad rankų neturi ir negali pasikasyti ant kaktos augančio gumbo.

Saulės apšviestas vyras nuo geležinkelio pylimo lipa laiptais žemyn į šešėlį. Šaltėja, šaltėja, šaltėja, kol pamėlynuoja jo balti baltiniai.

Žydinčiame gėlyne labai lengva apsimesti žalia žarna, kuri jį laisto.

Vienu metu sėdžiu keliose vietose: savo virtuvėje prie lango, ant kitoje gatvės pusėje gyvenančios kaimynės virtuvės lango, truputį pasitraukęs su kėde į šoną atsirandu ant jos miegamojo. Kai ateina naktis, prie švytinčio monitoriaus tampu matomas. Tada užtraukiu užuolaidą ir pasidarau nematomas.

Nusiskutęs barzdą pasipurškiau odekolonu. Papurškiau kandį ant sienos ir įsitikinau, kad spiritas ją svaigina taip pat kaip mane.

Du arkliai stovi pievoje susiglaudę šonais. Vienas atsukęs galvą į rytus, kitas į vakarus. Musės prieš lietų puola kur papuola, arkliai uodegomis plaka sau šonus nežiūrėdami, užsimerkę ir nemato, kad ateina lietus ir šeimininkas su pakinktais, su mintimis apie šieną.

Piršto judinimas yra tokia pat kūrybinė veikla kaip ir nekrutinimas. Abiem atvejais rodomas pirštas kažką reiškia, o jei slepiasi kelnių kišenėje, jį galima paliesti ir bandyti nuspėti, ką jis ten reiškia.

Ir nuėjo į pievą, nuplaukė geltonu per mėlyną, ir pažaliavo žolė, kad miškas dangų atskyrė nuo pievos, bet tokia pjovėjo profesija.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.