Kai kurie miršta, kad būtų prikelti

Todėl pranašauk jiems ir sakyk: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu į Izraelio žemę. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, manoji tauta! Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir padariau, – tai VIEŠPATIES žodis.“

Ez 37, 12–14

Kiekvienas, matęs „Naminių gyvūnėlių kapines“, „Vaikščiojančius numirėlius“ ir visą galybę kitų mirusiųjų prikėlimo temą eksploatuojančių mokslinės fantastikos filmų ar epizodų, tvirtai pasakys – nieko gero nelauk iš atvertų kapų ir prikeltų numirėlių. Kas mirė, tegu ir lieka kapuose, palikim juos ilsėtis ramybėje… Netgi legendos apie Jėzaus iš mirusiųjų prikeltą Lozorių liūdnos. Ar tik ne jis ir bus tas personažas, kuris įkvėpė „amžino žydo“, vaikščiojančio po pasaulį ir nerandančio vietos, mitą? Nemirtingumas, įgytas prikėlus kūną, – neišsenkanti, nors ir gerokai pavalkiota po mokslinės fantastikos scenas, senoka fantazija, – yra bendras eschatologinio tikėjimo mirusiųjų prikėlimu pasaulio pabaigoje postulatas judaizme, krikščionybėje, dar galima tam tikru variantu rasti zoroastrizme ir kitur. Žinoma, toks įvykis tegali vykti laikų pabaigoje. Ji iš karto ir ateis, kai tik kapai pradės vertis ir mirusieji vaikščioti. Tą įtikinamai mums rodo visa mokslinė fantastika. Tik ar supras žmonės, kad jų nereikėtų tada siekti kuo greičiau sugrąžinti atgal į kapus, pagaliais ar šautuvais ištaškant smegenis, nebijoti, kad jie prakrims gerklę ir pavers tokiais pat nemąstančiais padarais, genamais vienintelio geismo – gyvus paversti vaikščiojančiais lavonais, o prisidėti prie jų Dievą šlovinančios procesijos ir keliauti su jais, kur Jis juos ves?

Kliedesiai, aišku, tai, ką čia rašau. Juk kaipgi su Jėzumi, kurio prisikėlimas iš numirusių yra krikščionybę grindžiantis įvykis? Taigi ne zombį ar vaikščiojantį numirėlį milijardai žmonių garbina. Tikima juk visai ne tuo. Šis tikėjimas išreiškia troškimą, kuris glūdi ir mokslinės fantastikos fantazijose, – kad amžinai gyventų asmuo su tuo pačiu kūnu, kuriuo ir gyveno. Tai individualybės ir asmens tapatumo sau neatskiriamas komponentas. Kad ir kokia stipri būtų kita fantazija – sąmonės ar sielos kaip sau pakankamos monados egzistavimas, nepriklausomai nuo kūno, kuris tėra laikini drabužiai, kuriuos galima keisti, galima likti ir be jų arba apsivilkti naujais, perkeistais, transformuotais, neyrančiais, išlaikant tą patį pavidalą. Tai individualybės, kuri negali pradingti amžinoje nežinioje, nusinešdama į užmarštį savo unikalumą, atgimimo, asmens su visu savo asmeniškumu gyvenimo pratęsimo tikėjimas. Mokslinės fantastikos zombio individualybė jau sunaikinta galutinai. Atkuriamas tik pavidalas be sielos, be sąmonės. Tai ne tas prisikėlimas ar prikėlimas, kuriuo tikėjo pranašas Ezekielis, kurio laukia ateisiant Mesijui judėjai ir krikščionys laikų pabaigoje. Jis tik grėsmingos anoniminės, beasmenės, nesąmoningos stichijos, kuri kėsinasi sunaikinti, pasiglemžti, asimiliuoti viską savo kelyje, dalis. Aštuonkojo čiuptuvai, susiurbiantys visa, kas dar gyva. Pranašas Ezekielis kalba apie neįmanomą dalyką – tų, kurie tikėjo ir pasitikėjo Dievu, atgimimą, sugrąžinimą į gyvenimą ir parvedimą į Šventąją Žemę amžinam džiaugsmui. Tai panašiau į amžino pavasario fantaziją šaltą tamsią gilios žiemos naktį. Viename iš viduramžių aramėjiškų šio (37) pranašo Ezekielio skyriaus, skaitomo judėjų Pesacho išvakarėse sinagogose šalia Toros skaitinių, interpretacinių vertimų akivaizdus susirūpinimas, kuris, matyt, kažkuriuo metu buvo gyvas ne Šventojoje Žemėje gyvenantiems judėjams: ar jie ir jų mirusieji matys ir dalyvaus Atpirkime, kai ateis Mesijas? Ir čia duodamas atsakymas, kad visi, išbarstyti po visas žemes, bus surinkti ir sugrąžinti, net ir mirusieji. Tiesa, – tegul suklūsta bankininkai ir vertelgos, – pranašo regėjime, kai išdžiūvę kaulai laukuose vėl atgyja, į juos Dievas vėl įkvepia savo dvasią ir jie vėl tampa gyvais žmonėmis, gulėti lieka tik vieni kaulai. Paklausus, kieno jie, gaunamas atsakymas, kad to, kuris vertėsi lupikavimu, dėl to jis negalės gyventi tarp savo brolių… Taigi šioje tradicijoje bus prikelti ne visi. Tik tie, kurie yra tapę Dievo tauta, kurie priklauso Dievui, t. y. yra priėmę Jo Sandorą ir jos laikosi. Nei daugiau, nei mažiau. O Sandora yra asmeniškas abipusis įsipareigojimas. Ir asmeniškai kiekvienas, tapęs šios tautos piliečiu, kaip tikima, bus prikeltas gyvenimui Pažadėtojoje žemėje, šioje dvasinėje tėvynėje.

Kadangi, pasak seno, dar antikos graikų išmąstymo, aiškinti šventus raštus pažodžiui tolygu aiškinti juos bedieviškai, būtų galima pridurti čia ir kokią nors perkeltinę ar filosofinę prasmę. Kaip toks ir yra siekis atkreipti dėmesį į vieną niuansą, kuris pernelyg įprastas, kad būtų pastebėtas: ši ezekieliška prikėlimo viltis yra grindžiama individualaus unikalumo vertybe kaip neginčijama ir nediskutuojama, nes ir Sandora priimama ir jos laikomasi tik asmeniškai apsisprendus. Lupikautojo, kuris išnaudojo savo brolių nepriteklių savo naudai, vaizdinys iškalbingas. Jis atmetė Sandorą. Kaip rašė Filonas Aleksandrietis apie kilmingo gimimo vertybę (peri eugeneias), tikrai kilmingas yra tik tas, kurio siela kilminga, nes ką gi galėjo paveldėti aklas iš puikiai reginčių protėvių? Tai išugdoma ir pasiekiama atsidėjus Išminties, kuri yra apreikšta Toroje, siekiui. Ši Išmintis yra tai, kas pripildo „išdžiūvusius ir apmirusius kaulus“ Dievo dvasios ir prikelia naujam gyvenimui, taip pat ir sugrąžina išbarstytus šios Išminties mylėtojus (filo-sofus) į tą pasiilgtą kontempliacijos žemę.

 -akp-

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.